Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Abiturientai lietuvių kalbos darbą gali nusipirkti maždaug už 10–12 eurų.

Ruošiantis egzaminams abiturientai turėjo įveikti dar vieną iššūkį – kovo viduryje įvykusią lietuvių kalbėjimo įskaitą, be kurios nebus leista laikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Kol vieni sunkiai dirbo rašydami kalbas, kiti nusprendė kalbą tiesiog nusipirkti.

Taip lengviau

Daugybė abiturientų kiekvienais metais eina lengviausiu keliu – nusipirkdami lietuvių kalbos darbus, nes neva patiems rašyti kalbą yra per sunku.

Gimnazistas Tomas (vardas pakeistas) pasakojo, kad kalbą nusipirko, nes pačiam sunkiai sekasi rašyti rašinius. „Geriau yra nusipirkti, nes tada pačiam nereikia rašyti, laiko sutaupai. Bet tada yra sunkiau išmokti“, – pasvarstė mokinys.

Jam pritarė ir dvyliktokė Urtė (vardas pakeistas), kuri kalbą pasiėmė iš vyresnės sesers. „Jei kalbą būčiau rašiusi pati, būtų reikėję ją perrašyti penkis kartus, o dabar – tik vieną. Pasilengvinau sau darbą“, – šmaikštavo abiturientė.

Gimnazistė Irma Karnauskaitė, priešingai negu dauguma jos bendraklasių, kalbos nepirko, nes jautėsi įsipareigojusi parašyti ją pati: „Žinojau, kad, jei nusipirkčiau kalbą, ją reiktų nemažai taisyti. Mus net pati mokytoja buvo įspėjusi, kad tai – didelė rizika, nes niekada nežinosi, kokią kalbą gausi.“

Abiturientė pastebi, kad tarp mokinių yra labai populiaru pirkti darbus. Tačiau, jos nuomone, tai nėra naudinga: „Manau, netiesa, kad nusipirkus kalbą mokiniui bus lengviau. Iš tikrųjų yra dvigubai sunkiau. Būna, kad gauta kalba net neatitinka temos, tada reikia visą keisti. Be to, išmokti yra daug sunkiau, kai ne pats rašai.“

Įrodyti – neįmanoma?

Nusipirkę kalbą mokiniai nėra baudžiami, nes tai – sunku įrodyti. Mokytojai negali apkaltinti mokinio patys to nematę. Be to, dažnai pastebėjus, kad kai kurių mokinių sakiniai ar pastraipos sutampa, abiturientai tiesiog atsako, jog kalbas rašė kartu.

Pranciškonų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Dočkuvienė teigė, kad vis dėlto galima atskirti paties mokinio rašytą kalbą nuo pirktos. „Pirktoje kalboje yra labai daug tarptautinių žodžių, kai kurie žodžiai jau seniai nebevartojami. Pavyzdžiui: kapitalistinės santvarkos ideologija, buržuaziniai prietarai, engiama liaudis“, – vardino mokytoja.

Taip pat ne mokinio rašytoje kalboje kartais būna labai mažai kūrinio analizės arba analizuojami kūriniai, kurie nėra įtraukti į ugdymo programą.

Aiškiausiai atskirti nusipirktas kalbas, pasak lietuvių kalbos mokytojos, galima, kai surinkus mokinių darbus taisymui, randami vienodi sakiniai ar visos pastraipos.

„Kol egzistuos toks dalykas, kaip šita įskaita, kol nebus įrašinėjamos kalbos, tol ir bus pardavinėjami ir perkami darbai“, – tikino R. Dočkuvienė.

Jai antrino Vydmantų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Danutė Dunauskaitė, kuri yra įsitikinusi, kad kovoti su kalbų pardavinėjimu ir pirkimu yra beprasmiška: „Mes gyvename tokiame amžiuje, kai galimybės yra didžiulės. Bausti mokinius būtų tolygu atsistoti prieš važiuojantį traukinį.“

(Ne)viešas kalbėjimas

D. Dunauskaitė pastebėjo, kad Antikos mokyklose vienas pagrindinių mokomųjų dalykų buvo retorika. Šiais laikais tokio dalyko, kaip retorika, mokyklose nebeliko, bet ši lietuvių kalbėjimo įskaita turėtų būti viešojo kalbėjimo užuomazga.

Mokytojos nuomone, įskaita reikalinga tam, kad mokinys išeitų į viešumą: „Jis turi mokėti reikšti savo nuomonę, žinoti, kaip tai padaryti.“

Apklausti mokiniai sutiko, kad lietuvių įskaita yra naudinga dėl viešojo kalbėjimo. Kiekvienas mokinys turi apie 10 minučių kalbėti pasirinkta tema. Taigi tai iš dalies yra viešasis kalbėjimas.

R. Dočkuvienė išsakė mintį, kad būtų įdomiau, jeigu abiturientai kalbėtų prieš didesnę auditoriją. Jos manymu, mokyklose yra per mažai viešojo kalbėjimo pamokų, todėl mokytojai bando mokinius prakalbinti pamokų metu, aptarinėjant namų darbus.

D. Dunauskaitė matytų kiek kitokią įskaitos formą: „Norėčiau, kad galėtume diskutuoti, prieiti bendrą išvadą arba ne. Taip būtų įdomiau negu vien klausytis mokinio monologo.“

Ruošimasis kalbėjimo įskaitai mokyklose prasidėjo pasirinkus temas, o jas mokiniai gavo jau gruodžio pabaigoje–sausio pradžioje. Kai kurių mokinių ruošimasis kalbai prasideda nuo vienuoliktos klasės, kai jie daro metinį projektinį darbą iš literatūros, iš privalomų autorių. Paskui tai gali panaudoti ir įskaitoje.

Nėra blogai?

R. Dočkuvienė tikino, kad ruošiantis kontroliniam darbui nėra blogai pasidaryti „špargalkes“, kuriomis vėliau mokiniai nebepasinaudoja: „Kai žmogus rašo, jo smegenys įsimena dalį informacijos. Todėl, kai rašai kalbą pats, jau rašydamas išmoksti labai daug. Be to, kai pats rašai kalbą, tu parašai sau artima tema, sau suprantamais sakiniais. Tada yra lengviau išmokti.“

Pasak R. Dočkuvienės, vidutiniškai besimokinančiam mokiniui kalbą parašyti remiantis vadovėlio medžiaga nėra sunku. Be to, daugybę informacijos galima rasti ir internete. Mokiniui reikia tik truputį daugiau laiko skirti darbui – kelias dienas ar net savaitę. „Tačiau mokiniai dažniausiai tingi“, – sakė ji.

Anot D. Dunauskaitės, ne paties mokinio rašytos kalbos būna prastesnio lygio: „Jos yra mokiniui, kuris yra mažiau negu vidutinybė. Kuris yra aptingęs, negerbia savęs ir ieško lengvų kelių.“

Simona ARMALYTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas