|
Lidija SKAČKAUSKAITĖ-KUKLIENĖ, dailininkė:
– Dienas leidžiu nuostabiai. Labai geras laikas – dar niekada tiek daug neturėjau darbų ir niekad tiek nesidžiaugiau, kad esu namie, nereikia niekur bėgti lėkti, nebėra blaškymosi. Tapau paveikslus, kuriu atvirukus, maketuoju, mokausi, internetu klausausi paskaitų. Ar pasikeitė kūrinių nuotaikos? Tikrai ne. Žmonėms visada reikia pozityvo, džiaugsmo. Pastebėjau, kad mano darbai kaip tik dar labiau šviesėja. Tiesą sakant, pirmomis karantino dienomis jaučiausi šiek tiek suglumusi: juk paveikslai nėra pirmo būtinumo prekė, kas pirks? Iš ko reikės gyventi? Dingtelėjo mintis išsitraukti primirštą siuvimo mašiną – taip ir padariau, ėmiau siūti kaukes. Pirmąją pasisiuvau sau, o tada visiems, kas tik prašė. Dirbti su audiniais sugebu, juolab kad ir pirmoji mano specialybė yra tekstilininkė. Pamenu, kai mokėmės dailės akademijoje, pirktus rūbus dėvėti būdavo „žemas lygis“, studentės pačios ir nusimegzdavom, ir pasisiūdavom. Kiek kaukių prisiuvau, nebesuskaičiuosiu – daug.
|
|
Jolanta JAPERTIENĖ,
Kretingos r. kultūros centro
Vydmantų skyriaus vedėja:
– Visos mūsų veiklos persikėlė į feisbuką, dabar puslapį ten turi ir Vydmantų teatras. Kovo 27-ąją buvo numatyta spektaklio „Žaldokynė“ premjera, bet ji gyvai jau nebeįvyko. Režisieriui Sauliui Vaičiuliui irgi teko prisitaikyti prie karantino aplinkybių – sukurti „ZOOM Žaldokynę“ ir transliuoti nuotoliniu būdu. Smagu, kad žiūrovai tai priima, džiaugiamės sulaukdami ir po du, ir po tris tūkstančius peržiūrų. Jau buvo parodytos kelios serijos. Su saviveiklos kolektyvais susisiekiame taip pat internetu. Mano pačios šeima esame folkloro ansamblio dalyviai. Gerai, kad mudu su vyru Virginijumi ir mano tėvai gyvename viename name, galime parepetuoti. Nuotaika nėra bloga, iš vėžių labiau buvo išmušusios pirmosios karantino dienos, kai nebuvo aišku, ką ir kaip darysime. Tik tiek, kad labai pasiilgau tikro bendravimo, norisi greičiau su visais saviveiklininkais būti salėje – instrumentai turi skambėti visi, o ne po vieną.
Vaidas PUIDOKAS, ugniagesys:
– Karantinas ar ne karantinas, visada turiu būti pasiruošęs pareigas atlikti kuo geriau, tokia yra mūsų darbo specifika. Kartenos ugniagesių komandoje iš viso esame devyniese, dieną pamainomis dirbame po du, tik naktimis liekame po vieną. Buvo ir pastaruoju metu gaisrų – Kūlupėnuose degė ūkinis pastatas, Žadeikiuose „uždūmytos“ individualaus gyvenamojo namo sienos, gerai, kad apie nelaimę žmones laiku įspėjo suveikęs dūmų detektorius. Mūsų vyrai neturi laiko svarstyti apie baimes – iškvietimą gauni, tuoj pat šoki rengtis ir leki į įvykio vietą. Viruso pavojaus mes niekam nekeliam, nes, gesindami gaisrus, su kitais asmenimis neturim nei laiko, nei noro kontaktuoti. Tokių kaukių, kokių dabar reikalaujama būnant viešose vietose, tikrai nedėvim, nes gaisrų gesinti ir taip visada važiuojam veidus užsidengę gaisrinėmis kaukėmis, kurias vadinam pošalmiais. Be abejo, užkrato, kiek įmanoma, saugomės patys, saugome savo šeimas. Rajono gyventojams taip pat linkiu, kad „korona“ praeitų pro šalį.
Nerijus TERTELIS,
Kretingos turgaus direktorius:
– Auginame sūnų ir dukrą. Dėl mažosios Audronės kažkuriam iš mudviejų su žmona karantino metu reikėjo pasiimti nedarbingumo pažymą. Nutarėme, kad pasiimsiu aš. Tad kasdien dabar sėdžiu prie kompiuterio, padedu atlikti nuotoliniu būdu gautas užduotis. Juokas ima, bet nesitikėjau, kad taip bus sudėtinga, o priežastis paprasta – nebėra režimo: ką ugdymo įstaigoje dukra atlikdavo per pamoką, čia gali ir iki vakaro nespėti. O turguje per karantiną buvo leista prekiauti tik maisto produktais, tad maždaug 50 prekiaujančiųjų daigais, sėklomis, sodinukais, medeliais lig šiol gyveno nežinioje. Nežinioje – ir maždaug 40 prekiautojų dėvėtais arba naujais rūbais, sendaikčiais. Per dieną sulaukiu dešimtimis skambučių, tie žmonės klausinėja, iš ko jiems gyventi, gal yra žinių, kada bus leista prekiauti? Skaudina neteisybė: kodėl prekybos centrams iš pat karto buvo leidžiama pardavinėti ir pramonines prekes? O ir pradėjus švelninti karantiną, pirmiausia leista atsidaryti atskirus įėjimus.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ
|
