– Sugrįš, bet gal tokius vaizdus viešumoje pamatysime rečiau. Aš pati ir anksčiau nepuldavau gatvėje sutiktų pažįstamų ar draugų apsikabinti, juolab bučiuoti – žmogui parodydavau dėmesį pasakydama šiltų žodžių. Šeimos nariai – kas kita, visada apsikeičiam bučiniais kur nors išvykdami ar iš kur nors sugrįžę.
Bronius AUKSORIUS:
– Man gražu, gyvenimiška, kai žmonės, ypač draugai, kurie seniai matėsi, susitikę pasisveikina apsikabinę, ištiesia vieni kitiems rankas. Tik dar laiko turi praeiti, juk ir tas kaukes pirma antra diena, kai viešose vietose, kuriose nesibūriuojama, nebijant užsikrėsti arba norint išvengti baudų galima nusiimti.
Laura VALANTINIENĖ:
– Per karantiną tiek ilgai užsibuvom namie, jei išeidavom, tai nebent į parduotuvę maisto, ir tai, esant būtinam reikalui. Nors lietuviai – ne pietų kraštų gyventojai, kuriems bučiniai į abu žandus yra nuo seno gyvuojanti tradicija, bet draugai vieni kitų esam išsiilgę, tad, manau, bučiniai ir apsikabinimai pas mus taip pat sugrįš.
Viktoras LAZDAUSKAS:
– Anksčiau vis pastebėdavau gatvėje susitikusius pažįstamus besiglebėsčiuojant, ypač jaunimą. Nė minties neturiu, kad apsikabinimai negrįš, bet prognozuoju, kad tai įvyks nebent po kokių trejų ketverių metų – žmonės dabar esam įbauginti, net prieš ranką paduodant verta pamąstyti, ar mašinoje turim dezinfekavimo skysčio.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
