Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Vaidilutės

  • Smiltys
  • 2020-05-15
Kretingos J. Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientė Laineda Vainauskaitė – 52-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso (prozos sekcija) šalies etapo III vietos laimėtoja. Konkursui mergina pateikė 5 noveles. Už gerus prozos kūrinius ji apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu.

– Tai dabar turim susirasti po tinkamą gėlę?

– Aha...

– O ten nerašė kokią?

– Ne... Kokių norim.

– Tai gal tas tulpes? – ranka tvoros pusėn mostelėjo brunetė.

Už metalinio tinklo tvoros, pakalnėje virš upės, raudonavo dvi viena nuo kitos per kokį metrą nutolusios tulpės. Šviesiaplaukė šiek tiek užlaužė antakius, įdėmiai nužvelgė tvorą, apžiūrėjo vartelius: vartai atrakinti, spynos nėra.

– Liepa... Liepa... – sušnabždėjo šviesiaplaukė, – Liepa, aš einu nuskinti mums po tulpę, o tu žiūrėk, ar niekas neateina.

Ir ji kiek palenkusi galvą žengė pro siaurus, gyvatvore apžėlusius vartelius, įsikibo į betoninį tvoros įtvirtinimą ir šonu statydama pėdas ėmė judėti tulpių link. Nors kartelį koja ir slystelėjo, spėjo išsilaikyti ir nenudardėti šlaitu į upę. Toliau judėjo atsargiau. Pasiekusi pirmąją gėlę, nuskynė ją prie pat žemės ir tokiu pačiu lėtu žingsniu pasiekė antrąją tulpę.

– Egle, o kaip praeisim? Ką, brisim per upę? – galvą pro vartus įkišo Liepa.

– Ne... Apeisim aplink tvorą, ten toliau turėtų būti dar vieni vartai ir tiltas.

Ir jiedvi dairydamosi kaip dvi nusikaltėlės apėjo tvorą, joje tikrai buvo dar vieneri vartai, tik štai tilto už tvoros nerado.

– Na... Einšteine, tai kas toliau?

– Tai ką, Liepa, šoksim.

– Šoksim?

– Taip. O kaip kitaip pateksime į mišką? Siaura ta upė, peršoksim.

– Gerai. Bet tu pirma.

Šviesiaplaukė nusileido šlaitu, kiek įsibėgėjo ir tikrai šoko per upę. Kokia tai buvo upė... Labiau priminė išsausėjusį upės vardo nevertą upeliūkštį. Ir vis dėlto tas upeliūkštis pasirodė vis tiek buvęs pranašesnis ir netgi panoręs pasiglemžti sportbatį: šokdama Eglė neapskaičiavo trajektorijos ir viena pėda tekštelėjo tiesiai į purvą. Krizendama valė vargšą batą į žolę. Tuo tarpu jos nusikaltimo bendrininkė sekti paskui neskubėjo, tik pagauta linksmos nuotaikos dairėsi. Ir vis dėlto gaila, kad neapsidairė vos čionai atėjusi...

– Eglute, – bemaž visai leipo iš juoko, – Egle, tu pasuk galvą į dešinę.

Dešinėje, už kokio pusantro šimto metrų, jų laukė tiltas.

– Tai nešok, geriau pereik tiltu, palauksiu.

– Ne... Toli tas tiltas, ir sunku šlaitu jo link eiti. Ne, aš irgi šoksiu.

Ir ji lygiai taip kaip draugė įsibėgėjo, peršoko upę ir tekštelėjo purvan. Dabar abi nesėkmingai trindamos batais žolę keliavo į miško tankmę. Ir vis dėlto sportbačiai nė kiek neatgavo pirminės išvaizdos – priešingai: apkibo žole, sudžiūvusiais lapais ir šapeliais.

– Ir kur tas gėles dabar reiks dėti? – Liepa knabinėjo tulpę pirštais.

– Šiaip reikėtų aukuro, bet šičia tokio nerasime. Nežinau, internete rašė, kad galime ir be aukuro, atseit, reikia pajusti tinkamą vietą.

Taip ir gandrinėjo lyg kokios laumės dvidešimt minučių jausdamos mišką. Galbūt būtų ir dar dvidešimt minučių jautusios, jei ne apsamanojusią miško aikštelę nutvieskusi gegužės saulė. Būtent čia abi kaip susitarusios ir pajuto.

– Oi... Bet aš dabar nė nežinau, kaip į ją reikia kreiptis, – akis išpūtė Eglė, – šito tam straipsny nebuvo.

– Ai, Eglut, man atrodo tu sureikšmini... Negali būti taip sunku, – ji žengė priekin, šalia pro samanas vos boluojančio akmens, – labas, Milda. Štai tau tulpė. Dovanų. Hmm... Už tai prašau atvesti man meilę iki metų galo. Iki gruodžio trisdešimt pirmos dienos. Tai... Ačiū. Ir ji padėjo gėlę ant akmens.

– Na? – stebėjo draugę, – dabar tu.

– Ai nežinau... Kad nesąmonė tas straipsnis buvo.

– Ką nesąmonė? Tai dabar aš viena pati būsiu padariusi nesąmonę? Ne ne, man taip netinka... Išvis, neįžeidinėk Mildos. Greičiau dėk gėlę, kol neišėjo, o tai senmerge liksi.

– Gerai, gerai, – ir ji nešina savo tulpe taip pat paėjėjo į priekį, – Sveika, baltų deive Milda... Aaa... Aš tau irgi atnešiau tulpę ir norėčiau paprašyti meilės. Mmm... Gal iki kitos gegužės tryliktos... Nors ne, kai turėsi laiko, tada ir atsiųsk. Matai, norėčiau kokybiškos... Gal netinkamas žodis. Tikros. Štai, tikros meilės ir būčiau tau labai dėkinga.

Padėjo savo auką šalia pirmosios.

Ceremonija buvo baigta. Aukotojos neskubėjo: tylėdamos vaidilutės romiai stebėjo savo paminklą meilei ir laukė. Laukė, kol kuri nors pasisuks eiti. Tas pakilus jausmas, privertęs vogti tulpes, šokinėti kaip kokioms pamišėlėms per upę ir galiausiai kalbėti niekus kažin kokiai miško fėjai buvo dingęs. Jokia Milda neatėjo, dovanų nepriėmė ir tortu viešnių nepavaišino.

– Tai ką, ir viskas? – tylos neištvėrė Liepa.

– Jo... Turbūt.

– Kažkaip per daug paprasta.

– Taip. Aš irgi ne šito tikėjausi. Gal efektų trūko: žinai, laužas, dainos, šokiai...

Miško grožis ir mistiškumas dingo. Jos nusigręžė eiti. Slinko lėtai, neskubėdamos. Po kojomis trakšteldavo nuo svorio lūžtančios šakos. Galbūt šakoms skaudėjo, kad viena jų ėmė ir atgijo, o atgijusi prašliaužė greta purvinų merginų sportbačių. Šmėstelėjo šakos geltonis, draugių veidai persikreipė, ir mišką perskrodė laumiški klyksmai.

Ir vis dėlto keista, kad Eglei Žilvinas nepatiko...

Laineda VAINAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas