Pajūrio naujienos
Help
2018 Gruodis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 100 %
Naktį-2°C debesuotumas 100 %
Apklausa

„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti 2018-ųjų Metų žmogų

Edita GLIOŽERIENĖ
Gintautas POGOŽELSKAS
Paulius VANIUCHINAS
Ričardas JOVAIŠA
Arvydas BALSEVIČIUS
Eugenija DANIUK
Nerijus GEDMINAS
Antanas BLUŽAS
Janina LUKAUSKIENĖ
Apklausa

Ar pritartumėte, kad Kretingos turgus būtų iškeltas prie vandens bokšto?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kocko miestelio bendruomenė ir svečiai 1933 m. mini Bereko Joselevičiaus mirties metines.

Legendinis kretingiškis Berekas Joselevičius, apie kurį jo žemiečiai plačiau sužinojo visai neseniai, kaimyninėje Lenkijoje gerbiamas jau daugiau nei 200 metų. Lenkija – tai šalis, neužmirštanti jos istorijai nusipelniusių žmonių, kokios tautybės jie bebūtų.

Berekas Joselevičius, hebrajiškas vardas Ber-Dov, gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingoje, žydų šeimoje. Tuo metu Kretinga priklausė Abiejų Tautų Respublikai, kurią sudarė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė. Nuo pat mažens jis pagal žydų tradicijas siekė mokslų, mokėsi Kretingoje ir Telšiuose. Paauglystėje pamėgo arklius, jais jodinėdamas tapo puikiu raiteliu. Gabų jaunuolį pastebėjęs tuo metu Kretingos dvarą valdęs Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis paskyrė jį savo prekybinių reikalų patikėtiniu. Daug keliaudamas po Europą B. Joselevičius išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas, susipažino su Vakarų Europos kultūra, užmezgė plačius prekybinius ryšius, tad išsilavinusiam ir jau praturtėjusiam jaunuoliui norėjosi siekti naujų gyvenimo aukštumų. 1788 m. apsigyvenęs Varšuvoje tęsė prekybinę veiklą, tais pačiais metais sukūrė šeimą ir netrukus susilaukė sūnaus Jozefo ir dukros Lejos. 1794 m. Lenkijoje prasidėjęs generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos Karalystę su šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę!“, skelbė naujas, pažangias visuomenines idėjas bei tapo pirmuoju tautiniu judėjimu, į kurį įsitraukė ir Lenkijos žydai. B. Joselevičiui su bendražygiais pavyko suformuoti apie 500 karių turintį lengvosios kavalerijos žydų pulką, kuriam, gavęs pulkininko laipsnį, B. Joselevičius pats ir vadovavo. Jo vedamas pulkas didvyriškai kovėsi su 1794 m. lapkričio 4 d. Varšuvą apsupusia gausia carinės Rusijos armija, bet jėgos buvo nelygios, dauguma sukilėlių žuvo. B. Joselevičius išvengė žūties ir 1795 m. su šeima pasitraukė į Austrijai priklausančios Galicijos Lvovo miestą. Iš ten 1798 m. persikėlė į Italiją, kur įstojo į generolo Jano Henriko Dombrovskio vadovaujamą Lenkų legioną, kuris kovojo Prancūzijos armijos gretose. 1803 m. B. Joselevičius tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose. Tais pačiais metais vienas pirmųjų apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį 1802 m. įsteigė Napoleonas Bonapartas 1807 m. sudarius Tilžės taikos sutartį tarp Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos, įsteigiama Varšuvos Kunigaikštystė, vėl atgaivinama Lenkijos, kaip suverenios valstybės, atkūrimo idėja.


Kretingiškės paveiksluose – senovės baltų simboliai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-11-16
Siuvinėjimas Dianai Žukauskaitei – nuo jaunystės užsidegęs kūrybinis pomėgis.

Po rajono bibliotekas bei kultūros skyrius keliauja kretingiškės kultūros darbuotojos Dianos Žukauskaitės kryželiu siuvinėtų 16 darbų paroda „Senovės baltų ženklai: atminties skiautės“, kurią menininkė skyrė šiemet švenčiamų Lietuvos ir Latvijos valstybių atkūrimo 100-mečiui.

Juostose – simbolių lobynas

„Kartais manęs klausia, kodėl yra 16, o ne 12 ženklų – kiekvienam mėnesiui po vieną? Tačiau tai nėra Zodiako ženklai. Parodos gimimo priešistorė tokia: kai prieš 3-jus metus laukėm į Kretingos miesto šventę atvykstant kolektyvo iš Latvijos Rezeknės etnocentro, pagalvojau – reikėtų išsiuvinėti suvenyrų baltiškais motyvais. Norėjosi, kad būtų kažkas bendra ir simboliška abiem tautoms. Taip ir pradėjau domėtis senovės baltų ornamentika, atskirais simboliais, – kuo toliau, tuo giliau“, – pasakojo D. Žukauskaitė.

Vėliau jos pažįstama, pamačiusi pirmuosius siuvinėtus paveikslus, paskatino sukurti jų ciklą Lietuvos 100-mečiui. „Artėjant Vasario 16-ajai, parodai aš jau buvo paruošusi būtent 16 senovės baltų ženklų“, – teigė pašnekovės.

Į valstybės ištakas, jos etnokultūrą D. Žukauskaitė meniškai pažvelgusi prieš pat Lietuvos valstybės jubiliejų, ji taip pat siekė pagerbti ir kaimyninę Latviją, kuri savo nepriklausomybės jubiliejų švenčia lapkričio 18-ąją.

Menininkės žodžiais, abiejų baltų tautų pavelde simbolių daugiausiai yra išlikę tautiškose juostose. Nors ir neatsikartoja tas pats raštas, tačiau įvairaus dydžio simboliai išlieka tie patys: svastikos – ugnies ir saulės ženklai, žalčiai, aitvarai, žiogeliai, vėželiai, varlytės. Taip pat populiarūs mėnulio, Aušrinės, raganos, Maros ir Gajos – gamtos mirimo ir gimimo – ženklai. Latvių tautodailėje itin pamėgtas yra Laimos siūlas, iš pirmo žvilgsnio primenantis įmantrų raštą, tačiau iš tiesų – paprastas, keliaujantis ir nenutrūkstantis, tarsi gyvybės simbolis.


Į riešines įmezgė meilę Lietuvai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-11-16
Gerai išmanančios riešinių mezgimo subtilybes, vydmantiškės (iš kairės) Milda Rogačiovienė, Bronė Kietelytė ir Eugenija Zagorskienė buvo įvertintos ir respublikiniame riešinių konkurse „Mano Lietuva“.

Vydmantiškės rankdarbių kūrėjos – Milda Rogačiovienė, Eugenija Zagorskienė ir Bronė Kietelytė – dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtame respublikiniame riešinių konkurse „Mūsų Lietuva“. Tautiniais motyvais bei liaudiškais raštais išpuošti jų darbai buvo įvertinti diplomais tarp kitų 59 šalies bei užsienio kūrėjų. Visų konkursui sukurtų riešinių paroda šį lapkritį atkeliavo ir į Vydmantų biblioteką.

Mezgė tautiniais motyvais

Riešinių paroda į Vydmantus atkeliavo bibliotekininkės M. Rogačiovienės pastangomis: „Konkursas įvyko dar sausį, – gražiausių riešinių paroda pirmiausiai buvo eksponuota Seime. Jau tuomet prašiau, kad paroda apsilankytų ir mūsų krašte, nes daugelis šalies švietimo bei kultūros įstaigų jos pageidavo, o sulaukėme tik dabar.“

Lietuvos jubiliejui skirto riešinių konkurso idėjos sumanytoja viešosios įstaigos „Kupolė“ vadovė Sonata Švabauskienė, paragino Lietuvoje bei užsienyje gyvenančias moteris ne tik megzti, bet ir velti ar nerti senovės lietuvių aksesuarą – riešines.

Vos sužinojusios apie konkursą, visos trys vydmantiškės panoro jame dalyvauti, – beje, jos buvo vienintelės Kretingos krašto atstovės ir yra, ko gero, žinomiausios riešinių kūrėjos mūsų rajone: dešimtmečio patirtį turinčios M. Rogačiovienė bei buvusi ilgametė bibliotekininkė E. Zagorskienė yra įgijusios tautinio paveldo sertifikatus, o pedagogė B. Kietelytė pasiryžusi siekti tautodailininkės vardo.

„Nė negalvojau, laimėsiu ar – ne, svarbiausia buvo dalyvauti, būti tarp kitų kūrėjų, – tai ir yra tikroji šventė. Iš pradžių dvejojau: iš kur gauti spalvotų siūlų, kad išmegzčiau trispalvę, ir koks apėmė džiaugsmas, kai jų radau“, – emocijų neslėpė B. Kietelytė.


Palangiškis menininkas Vytautas Kusas šaliai padovanojo naują rekordą – oficialiai užfiksuota, kad V. Kuso sukurta knyga „Būsenos“ yra mažiausia lietuviška knyga šalyje.

Naujasis šio menininko rankomis sukurtas šalies rekordas – eilėraščių knyga „Būsenos“ – yra 8 mm aukščio, 7 mm pločio bei 2,5 mm storio. Šioje 60 puslapių knygelėje pateikiami 34 V. Kuso eilėraščiai. Tekstas spausdintas spaustuvėje „Druka“.

Poezijos knygą įriša pats autorius ir šiais metais išleis 100 egz. tiražu. „Kadangi spaustuvė neturi technologijų, galinčių įrišti šią knygą, dirbu rankomis. Intensyviai besidarbuodamas prie kiekvienos knygos užtrunku apie 3–4 valandas, nes nemažai laiko prireikia viršeliams matuoti, išpjauti, suklijuoti – padarius ir mažiausią paklaidą, viršelį tektų išmesti“, – darbo subtilybes atskleidė menininkas, akcentuodamas, kad dauguma rekordinių knygų jau įrišta.


Kretinga – ne tik plentas į Palangą

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-11-16
Iš Kretingos kilę Haroldas Zenkovas ir Ieva Barkauskaitė beveik vienu metu internete paviešino savo sukurtus trumpus filmus apie Kretingą ir tikisi, kad tokie ne tik istorijos faktais, bet ir šmaikščiais pastebėjimais pasaldinti originalūs pristatymai į mūsų miestą pritrauks daugiau svečių.

Prieš kelias savaites didžiulio populiarumo internete sulaukęs keliautojo Jokūbo Laukaičio trumpas filmas „Kas ta Lietuva?“ („What is LITHUANIA?“) įkvėpė ir du kretingiškius – 22 metų Ievą Barkauskaitę ir 27 metų Haroldą Zenkovą, kurie, nežinodami apie vienas kito planus, abu ir sukūrė po trumpą ir šmaikštų autorinį filmuką, atsakančius į klausimą: „O kas ta Kretinga?“ Ir panašu, kad šie vis daugiau peržiūrų internete sulaukiantys video ne vieną žiūrovą privertė sau pažadėti: pakeliui į Palangą bent trumpam sustos Kretingoje. Ir ne tik degalinėje.

Iš Kretingos kilusios vlogerės I. Barkauskaitės filmas „Jacob Laukaitis #Šaltibarščiai Kretinga edition“ pasirodė vos praėjus savaitei, kai internete buvo paviešintas video „What is LITHUANIA?“ I. Barkauskaitės versija apie Kretingą youtube.com tinklapyje jau pasiekė beveik 71,5 tūkst. peržiūrų.

„Sulaukiau labai daug teigiamų reakcijų. Džiaugiuosi, kad ir patys kretingiškiai buvo labai patenkinti filmuku ir nebijojo patraukti savęs per dantį. Žinoma, buvo ir tokių, kurie įsižeidė ar net priėmė pokštus asmeniškai, tačiau tai – mažuma. Labiausiai mane nustebino po filmuko užklupęs dėmesio kiekis – tikrai nesitikėjau, kad jis bus toks didelis“, – prisipažino I. Barkauskaitė, kuri viliasi, kad su filmuko populiarumu augs ir Kretingos svečių skaičius.

Filmavo mama

I. Barkauskaitė pasakojo, kad laiko filmukui sukurti turėjo labai nedaug – į Kretingą ji buvo sugrįžusi tik savaitgaliui, taigi: scenarijų parašė penktadienio naktį, video nufilmavo per pusdienį, o viską sumontavo jau tą pačią naktį.

„Procesas buvo labai įdomus, kadangi operatoriaus pareigas buvau patikėjusi savo mamai. Smagiausia viso proceso dalis buvo po filmavimo išgirsti mamos reakciją, kadangi nuvažiavome į vietas, kuriose tėvai lankosi labai retai, pavyzdžiui, prie tvenkinių ar Žiemos sodo. Buvo labai smagu matyti, kaip net mama, kuri gyvena Kretingoje, savo miestą pamatė visiškai kitomis akimis“, – pasakojo I. Barkauskaitė.

Į vos kelių minučių pasakojimą sutalpinti visų faktų apie Kretingą neįmanoma, tad I. Barkauskaitė sakė atsirinkusi jai asmeniškiausias ir juokingiausiai apibūdinamas vietas bei istorijas. Tačiau būta ir tokių faktų, kurių ji sąmoningai nusprendė neminėti – pavyzdžiui, naujosios bibliotekos statyba. „Žinoma, iš to galima pasijuokti, tačiau šiuo atveju pajuoka būtų ir politinis pareiškimas, pagiežos išliejimas: kaip viskas aplink yra blogai, o būtent to aš ypač vengiu tiek asmeniniame gyvenime, tiek kuriant video“, – sakė pašnekovė.


Pirmasis Kretingos autobusas, važinėjęs maršrutu „Kretinga–Palanga“ ir jo ekipažas. XX a. 4-o deš. pradžia.

Šiandien retas kretingiškis ar pro Kretingą Žemaitės alėja, tiltu per Akmenos upę ir viaduku per geležinkelį važiuojantis žmogus susimąsto, kad kažkada kelionė iš Kretingos į Palangą buvo gerokai sudėtingesnė.

Kretingiškiai ar nuo Kartenos ir Gargždų atvykusieji turėjo važiuoti per miesto centrą, vingiuota Birutės gatve leistis į Akmenos upės slėnį, pro vandens malūną pervažiuoti tiltą ir kilti į gana statų Pelėdos kalną, kad Palangos gatve, kirtus geležinkelio pervažą, toliau tęstų kelionę per Pryšmančius ir Vydmantus ir taip pasiektų savo išsvajotą tikslą – prie Baltijos jūros įsikūrusią Palangą.

Nors nuo pat pirmųjų nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metų nemažai dėmesio buvo skiriama šalies automobilių parko vystymui, bet tarpukariu net ir nedidelis automobilis buvo laikomas išskirtine prabanga. Eiliniam Lietuvos gyventojui didžiausia galimybė buvo pasinaudoti autobusu, kurių skaičius Lietuvoje pradėjo augti ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai 1932 m. šalyje buvo užregistruoti 360 autobusų. Nors keleivių vežimu daugiausia užsiėmė smulkūs verslininkai, valstybė prisidėjo prie autobusų susisiekimo gerinimo, tvarkydama šalies kelius, statydama naujas autobusų stotis ir jų sustojimo vietas šalies kaimuose ir miesteliuose. Vystantis šalies ekonomikai ir augant žmonių pajamoms, vis daugiau jų galėjo sau leisti vasarą poilsiauti Palangoje, tad nuo 1931 metų maršrutu „Kretinga–Palanga“ ir „Klaipėda–Palanga“ per Kretingą pradėjo kursuoti autobusai. 1932 metais geležinkeliu tiesiogiai sujungus Kretingą su laikinąja sostine Kaunu, padaugėjo atvykstančiųjų traukiniais, o į Palangą juos nuveždavo Kretingos autobusai ar privatūs taksi automobiliai. 1933 metais trys autobusai atliko per 860 reisų, perveždami apie 7 tūkst. keleivių. Kretingos centre, Viešojoje aikštėje, sustodavo ir maršrutinis autobusas „Kaunas–Palanga“.

Į Kretingą specialiu traukiniu iš Kauno su šeima ir palyda į Palangą atostogauti kasmet atvykdavo ir šalies prezidentas Antanas Smetona, ant vagono platformos atsiveždavęs kelis lengvuosius automobilius, kuriais su šeima ir palyda vykdavo iš Kretingos į Palangą bei važinėdavo po Palangos apylinkes, aplankydamas ir Kretingą. A. Smetoną Kretingos geležinkelio stotyje sutikdavo žmonių minia, apskrities valdžia, religinių bendruomenių atstovai. Stotis būdavo išpuošiama žalumynais, grodavo pučiamųjų orkestras, plevėsuodavo vėliavos, buvo sakomos sveikinimo kalbos.


Rekonstruotas tiltas turi tapti istorija

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-10-19
Kretingiškis Edmundas Viluckas, pasiūlęs sugalvoti vardą-pavadinimą gelžbetoniniam rekonstruojamam tiltui per Akmeną, įsitikinęs: „Tiltai stovi šimtmečiais, ir už tiek milijonų pastatytas tiltas turi tapti istorija.“

Grynų gryniausias kretingiškis, Kretingoje gyvenantis nuo 1951 m., 69-erių Edmundas Viluckas iškėlė idėją rekonstruojamam tiltui per Akmeną sugalvoti ir įteisinti vardą-pavadinimą.

„Kiek gi mums dabar reikia žodžių – penkių-šešių, kad nusakytumėme, kuriuo tiltu per Akmeną einame. Anądien laikraštyje skaitau: „Kretingos dvaro teritorijoje esančio tilto per Akmeną...“ Turėtume tiltams pavadinimus, iškart viskas būtų aiškiau“, – įsitikinęs kretingiškis, kuris labai gerai atsimena tilto per Akmeną statybą.

Dabar rekonstruojamas tiltas per Akmeną pastatytas 1963 m. ir, norime to ar ne, tapo miesto infrastruktūros istorijos dalimi.

„Tiltą, pamenu, pastatė gana greitai. Gal per kokius dvejus metus. Mums, to meto vaikams, paaugliams įdomu buvo viskas: ir kaip gruntą vežė, ir technika – ekskavatoriai, vikšriniai traktoriai... Mums, nedidelio miestelio vaikams, atrodė, kad nematyti neregėti dalykai darosi“, – prisiminė pašnekovas.

Praėjusio šimtmečio 7-o deš. pradžios vaikams Akmenos upė vasarą buvo visas gyvenimas. „Dieną varles gaudydavome, naktimis – vėžius, jų buvo pilna Akmena. Visą dieną, būdavo, mirksi paupyje, motinos mus pamėlynavusius parsivesdavo – pavalgei ir eik miegoti. Geros atrakcijos, ir, ko gero, to meto vaikai tikrai sveikiau gyveno“, – pasvarstė E. Viluckas.

Jis užaugo Stanislavos Šeputytės, kilusios iš Pryšmančių, ir Stepono Vilucko šeimoje. Joje augo 5 broliai. Prieš įsikurdamas Kretingoje, tėvas važinėdavo po visą Lietuvą ir tikrindavo pieno kokybę, kontroliavo gyvulių ligas. Apsistojus Kretingoje, šeima gavo butą senosios veterinarinės tarnybos pastate, bet ten gyvenimo sąlygos buvo prastos – čia pat žmonės, čia pat ir gydomi gyvuliai, vaistų, chemikalų tvaikas... Vėliau šeimai paskyrė butą Savanorių gatvėje, kuri sovietų laikais buvo pervadinta į Gegužės 1-osios, buvusiame NKVD pastate. Kiauri langai, išpuvusios grindys – kareiviai gi nieko nesaugojo, drengė. „Bet, gavai – ir džiaukis, – kalbėjo E. Viluckas. – Kai buvęs tarybinis žemės ūkio technikumas statė daugiabučius, duobes pradėję rausti statybininkai aptiko šulinį, pilną žmonių kaulų. Dabar tik galime numanyti, kad tai – saugumiečių nukankintų žmonių palaikai. O tada niekas į tai dėmesio nekreipė – patyliukais užvertė, ir viskas.“


Paminklinio akmens, saugosiančio Imbarės krašto šviesuolių Sofijos ir Prano Kasperaičių ir Felikso ir Marcelijaus Martyno Sragių atminimą, atidengimo šventės dalyviai ir iniciatoriai.

Imbarės seniūno Antano Turauskio ir šį kraštą mylinčių žmonių iniciatyva, iš numatytos Lietuvos šimtmečio minėjimo programos Kretingos rajono savivaldybei skyrus lėšų, Imbarėje buvo pastatytas paminklinis akmuo, kuriuo įamžintas žydų tautybės žmonių gelbėtojų Sofijos ir Prano Kasperaičių ir lietuvybės puoselėtojų Felikso ir Marcelijaus Martyno Sragių atminimas.

Atminimo lentas iškalė akmens meistras Juozas Žilinskis iš Pesčių, paminklo atidengimo iškilmių švente pasirūpino Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė, kuri ir vedė renginį, o skyriaus saviveiklininkai, vadovaujami Antano Žvinklio, džiugino skambiomis dainomis.

Sveikinimo žodžius išsakė rajono mero pavaduotoja Danutė Skruibienė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, Savivaldybės tarybos narys Almantas Skruibys – visi jie pasidžiaugė gražiomis iniciatyvomis ir pagarba šio krašto šviesuoliams ir istorijai. Prisiminimais dalijosi Kasperaičių anūkai: Pranas, Gražina ir Laima. Atminimo lentas pašventino Salantų parapijos klebonas Audrius Keršys.

Šie, 2018-ieji, Lietuvos šimtmečio metai Imbarės krašto istorijoje – išskirtiniai atminimo ženklais, skirtais kraštui ir Lietuvai nusipelniusioms asmenybėms. Be paminklinio akmens Kasperaičiams ir Sragiams, Imbarėje paminkliniai akmenys pastatyti: Reketėje gimusiam lietuvių kalbininkui, eksperimentinės fonetikos pradininkui, ypač detaliai tyrinėjusiam žemaičių tarmę Antanui Saliui (1902–1972), Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui, Vyčio Kryžiaus, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordinų kavalieriui, divizijos generolui Pranui Tamašauskui (1877–1951) bei Gedgaudžiuose gimusiam kunigui, prozininkui, knygnešiui Kazimierui Pakalniškiui (1866–1933).


Iš Norvegijos – su dar didesne aistra džiazui

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-10-19
Nors išvykdamas į Norvegiją Irmantas Norkus ketino su muzika atsisveikinti, tačiau ilgai neištvėrė negrojęs. Šiandien jo rankose – trimitas, kuris savo dizainu ir garso savybėmis yra vienintelis toks Lietuvoje.

„Visada žinojau, kad grįšime į Lietuvą, bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai“, – sakė kretingiškis 37 metų Irmantas Norkus, kuris šių metų kovą su šeima sugrįžo į gimtinę, nors jo muzikinė karjera Norvegijoje klostėsi labai sėkmingai – groti trimitu jis buvo kviečiamas į elitinius muzikos kolektyvus, o koncertuoti teko net karališkajai šeimai. Tad praturtinęs savo profesinę patirtį, I. Norkus neslepia ambicijų ir į Kretingos kultūrinį gyvenimą įlieti daugiau intelektualios ir gyvos muzikos.

I. Norkus atviravo – 2010 metais išvykdamas gyventi į Norvegiją, jis buvo apsisprendęs kardinaliai keisti savo gyvenimą ir atsisveikinti su muzika, taigi pardavė ir tris tuomet turėtus trimitus.

„Negrojęs iškentėjau metus“, – su šypsena prisipažino I. Norkus, papasakojęs, kad tiesiog negalėjo atsilaikyti norui vėl paimti trimitą į rankas, kai Norvegijoje, Manger mieste, kur įsikūrė, išgirdo ten gyvuojantį orkestrą „Alversund Musikklag“.

I. Norkus dar nemokėjo kalbėti norvegiškai, tad tiesiog pagrojo trimitu – ir iš karto buvo priimtas į orkestro kolektyvą.

Džiazo stiliumi – netgi sakralinės giesmės

„Man nereikėjo savęs pristatyti, nes visi vietiniai gyventojai jau viską žinojo – jie socialūs ir pilietiški, domisi, kas atvyko, kas apsigyveno šalia jų“, – pasakojo I. Norkus, kuris Norvegijoje įsikūrė kartu su šeima. Žmona Jūratė, kuri taip pat yra muzikos pedagogė, irgi netruko įsilieti į vietinį chorą, o vėliau dainavo norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo vardu pavadintame valstybiniame chore.

I. Norkus pasakojo, kad muzikavimas orkestre, kuris buvo gana aukšto lygio, jam atvėrė kelią į kitus orkestrus bei džiazo, bliuzo kolektyvus – iš pradžių buvo kviečiamas pakeisti koncertuoti negalinčius narius, vėliau tapo keleto kolektyvų nuolatiniu nariu. Orkestre „Alversund Musikklag“ praleidęs 3,5 metų, vėliau I. Norkus apsisprendė atsiduoti vien tik džiazo ir bliuzo muzikai.

„Su grupe „Blues Brazz Collective“, kuri atliko bliuzroko stiliaus muziką, pradėjau keliauti po Norvegiją, taip pat buvau džiazo grupės „Jazzmin“ narys. Dalyvau išleidžiant dvi kompaktines plokšteles. Man iš tikrųjų labai gerai sekėsi, turėjau daug veiklos, pažinčių ratas nuolat plėtėsi. Su draugu, kuris į Norvegiją buvo atvykęs iš Sankt Peterburgo ir buvo vargonininkas, bei viena vokaliste parengėme mišias – tradicines sakralines giesmes atlikome džiazo stiliumi. Šias mišias pristatėme įvairiose bažnyčiose – sulaukėme didelio žmonių susidomėjimo“, – pasakojo I. Norkus. Be to, jis ir toliau palaikė ryšius su savo buvusiu dėstytoju Vytautu Grubliausku–Kongu, tad į Klaipėdos džiazo festivalį atsivežė džiazo orkestrą „Løen storband“. „Norvegai buvo apakę, kad tokio lygio džiazo koncertai gali vykti nemokamai“, – sakė I. Norkus.


Muzikinio projekto dalyvių telefonai kaista nuo sveikinimų

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-10-19
Ingos ir Gedemino Jepšų atliekama Kastyčio Kerbedžio daina „Mano meile, žinok“ pavergė ir žiūrovų, ir komisijos širdis.

„No, Gedemina... Rek nabondyt, o novažiout, nogaliet ėr sogrįžt, ontrep atuostuogu nagausi“, – su sodriu žemaitišku humoru Kurmaičiuose esančios įmonės „Varkojis ir ko“ vadovas Pranas Varkojis išlydėjo galandinimo cecho darbininką Gedeminą Jepšą, kai šis pasiprašė poros laisvų dienų kartu su dukra Inga pabandyti laimę populiariajame televizijos muzikiniame projekte „Du balsai – viena širdis“. Ir šis vadovo linkėjimas, galima sakyti, išsipildė su kaupu – surinkę 166 žiūrovų ir komisijos balsus, I. ir G. Jepšai tarp 8 šeimyninių duetų užėmė garbingą antrąją vietą ir pateko į kitą projekto etapą.

Pirmosios pamokos traktoriaus kabinoje

„Dabar netyla telefonas – įsitaisiau sau bėdą, bet labai malonią“, – atviravo darbo vietoje „Pajūrio naujienų“ pakalbintas Gedeminas. Pasveikinti kone kasdien jam skambina pažįstami ir nepažįstami, bičiuliai ir jaunystės laikų draugai.

Lendimų kaime gyvenančio G. Jepšo draugystė su muzika prasidėjo tuomet, kai su būriu jaunimo eidavo į šokius tai Laukžemėje, tai Darbėnuose. Mašinų beveik nebuvo, ilgus kilometrus tekdavo pėdinti pėsčiomis. „Turėjau gana balsingų pusbrolių, su kuriais nuobodu nebuvo – kad kelias neprailgtų, traukdavom dainą po dainos“, – prisiminimais dalijosi jis. Anot tokias garsenybes, kaip operos solistas Vaclovas Daunoras arba daugelyje pasaulio teatrų scenų dainavęs tenoras Virgilijus Noreika, mėgusio pašnekovo, jo paties balsas jaunystėje buvęs kitoks – kur kas švelnesnis ir menkesnis. Todėl šį gruodį 63-jų sulauksiantis vyras nė nesvarsto, kad būtų galėjęs savo gyvenimo kelią pasukti muzikos linkme. Kad gali dainuoti kitaip, suprato, kai, ūžiant traktoriaus, kuriuo arė tuometinio Piliakalnio kolūkio laukus, motorui, prisidengęs burną ranka, kad geriau girdėtų, pats sau iš visų jėgų po kelis kartus išvingiavo garsą „Oooooo...“. „Kur nors kitur taip šūkauti būtų buvę nepadoru“, – šypsojosi Gedeminas.

Su žmona Petrute jie užaugino 4 muzikalius vaikus, buvo subūrę ir visame rajone skambėjusią savo šeimos liaudiškos muzikos kapelą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas