|
|
|
Laikas, kai Salantams šypsosi Dievas
Salantų miesto šventė, apipinta legendomis – esą jau du dešimtmečius per Porciunkulę oras kaip užsakytas, tad jei jau tuoktis, tai tik per atlaidus, o ir tądien nuėjus išpažinties neva atleidžiamos net neišsakytos nuodėmės, neįsivaizduojama be giminių susitikimų, Salantų pyrago bei Žilvino Žvagulio.
Šiemet šventė paženklinta dar vienu išlauktu įvykiu – Salantų regioninio parko lankytojų centro atidarymu, kuriame įrengta moderni „Ledynmečio pėdsakų“ ekspozicija. Nebūtų pyrago, nebūtų ir šventės Mugėje sutiktas salantiškis Liudas Ruginis porino, kad vietiniams Porciunkulė trigubas džiugesys – miesto šventė, atlaidai ir neprasta prekyba. Medinius šaukštus, menteles sviestui tepti, dubenius duonai minkyti ir net medinę mero skrybėlę mugėje svečiams siūlęs imbariškis Augustinas Zaleckis tikino, kad kai kurie prekybininkai vietą užsiėmė dar penktą ryto. „Šiemet mugės dalyvių kur kas daugiau. Ypač „medinukų“, bet konkurencijos nejaučiu – mano daiktai savotiški. Tiesa, žmonės labiausiai perka didelius medinius šaukštus“, – sakė A. Zaleckis. Netoliese įsitaisė duonininkai iš Radviliškio ir Akmenės, keramikos meistrai, mezginius ir nėrinius bei tradicines saldžias pypkes ir grybus siūlančios moterys, tačiau dauguma iš tolėliau atvykusių mugėje ieškojo tik Salantų pyrago, kuris daugeliui tapo neatskiriama ne tik šios šventės, bet ir miestelio kasdienės kultūros dalimi. „Nors siūlome ir kitokių gaminių, žmonės paprastai prašo būtent jo – visiems norisi paragauti tradicijos“, – sakė Salantų pyragu šventėje prekiavusi Inga Kelpšienė. Pora kavos automobilių, tiesiog gatvėje siūliusių karštos kavos, į Salantus pūstelėjo didmiesčių kultūros. „Salantiškiai – gryno skonio mėgėjai, – kalbėjo Agnė ir Mantas Dargiai iš Gintarų kaimo, tik ką pradėję kavos verslą. – Perka tik juodą kavą, rečiau – juodą su pienu. Nei kapučino, nei kavos su sirupu jiems neįsiūlysi.“ Futbolas – įaugęs į kraują Nors kažkada Salantus garsinęs futbolo vajus šiandien ir aprimęs, varžybos per atlaidus – šventas reikalas, todėl šeštadienį tradiciniame Salantų futbolo turnyre susitiko penkios komandos: „Salantų jauniai“, futbolo klubas „Salantas“, Salantų „Emigrantai“, juodupėniškiai ir Skuodo komanda „Lafesta“. Anot salantiškių, būtent su futbolu miesto šventę sieja ir jaunimas – švęsti ir žaisti pradeda dar penktadienį, o vyresnieji tik patikina, kad futbolas Salantuose visada buvo be galo populiarus, kiekvienos varžybos tapdavo atskira švente, į kurią įsitraukdavo kelios šeimos kartos, tik dabar nebėra kam žaisti, mat jaunimas vis dažniau išvyksta laimės ieškoti svetur.
Tačiau ir tai salantiškiams ne kliūtis – Salantų kultūros centro direktorės Stasė Preibienė pasidžiaugė, kad iš užsienio specialiai į atlaidus sugrįžę buvę Salantų futbolininkai net atskirą komandą suformavo. Būtent „Emigrantai“, anot Salantų sporto organizatoriaus Sauliaus Valinsko, ir kovėsi finale su skuodiškiais. Nors „Emigrantai“ pirmavo, Skuodo komanda sugebėjo rezultatą išlyginti ir laimėti turnyrą rezultatu 2:1. Mažajame finale susitiko „Salantas“ ir Juodupėnų komanda, po baudinių serijos iškovojusi pergalę 2:0. Už futbolo puoselėjimą ir jaunimo telkimą per šį sportą padėką iš mero J. Mažeikos rankų šventėje atsiėmė jaunasis salantiškis futbolininkas Martynas Draukšas. Scenoje – nuo žemaituko iki Žvagulio Pasak Salantų kultūros centro renginių organizatorės Agnės Iljinienės, šiemet tradiciškai šventę kūrė visi vietiniai meno kolektyvai – Vaclovo Kaubrio vadovaujamas vokalinis ansamblis, Evaldo Pučkoriaus kuruojamas vokalinis duetas, senjorų folkloro ansamblis, taip pat specialisto kultūrai ir menui Liudo Augaičio programa, tapusi netikėtumu daugeliui salantiškių. „Liudas – raitųjų skautų „Raitijos“ vadovas ir taip jau sutapo, kad šią savaitę vyksta didžioji „Raitijos“ stovykla. Kartu su skautais „Raitijos“ nariai priminė senuosius papročius, ratelius, žaidimus. Liudas – tarsi senųjų papročių ambasadorius, visada susilaukiantis įvairiausių reakcijų“, – kalbėjo A. Iljinienė. Ir šįkart ne vieną miestelio gyventoją nustebino scenoje šalia kolektyvų stoviniavęs vežimaičiu kinkytas žemaitukas. Nors, A. Iljinienės žodžiais, vyresnėms moterims žirgo kompanija iš pradžių kėlė nerimą, pabaigoje žemaitukas buvo kone kiekvieno nuglostytas, ramus ir patenkintas. „Salantiškius linksmino ir mišrus juodupėniškių ansamblis. Šiemet stengėmės kuo aktyviau į šventę įtraukti ir kultūros centro skyrius, nes tai irgi yra iššūkis. Džiaugiuosi, kad salantiškiai šiltai sutiko kaimynus. Dar stipriau palaikė smagiąją „Kitavą“ iš Šiaulių“, – kalbėjo renginių organizatorė.
Popiet į estradą šventės dalyvius kvietė vaikams skirta popietė-teatralizuotas koncertas „Aplink pasaulį II“. Dėmesys parodytas ir jaunimui – penktasis, jubiliejinis jaunimo muzikos koncertas „Gyvasis vanduo“ išsiskyrė dalyvių gausa – jų, gyvai skambančių, pasirodė per 30. „Mačiau, kaip renginys auga, kadangi pati dalyvavau pirmuosiuose koncertuose, – dalijosi Agnė. – Jei iš pradžių tai tebuvo eilinis koncertas, kuriame dainuojama skambant fonogramai, dabar viskas atliekama gyvai. O ir dalyviai, atliekantys ne tik pop kūrinius, bet ir džiazą bei klasiką, atvyko iš visos Lietuvos, net ir iš tolimosios sostinės.“ Iki miestą nutvieskusio fejerverko šventės dalyvius lydėjo nepailstantis Žilvinas Žvagulis, tapęs tradiciniu šventės rėmėju, ir jo margaspalvė komanda: Irena Starošaitė, Eglė Jakštytė, „Patruliai“ ir „2 Donatai“. Apdovanoti gražinantys Salantus Beveik keturis dešimtmečius Salantuose dirbanti ir gyvenanti S. Preibienė tikino, kad šventė nustebino gausumu – ne tik susirinkusių į renginius ar mugės dalyvių, bet ir tų, kurie pasirodė verti apdovanojimų. „Vien gražiausių sodybų suskaičiavome apie penkias dešimtis, – sakė S. Preibienė. – Apdovanojome keturių gražuolių savininkus – Renatą ir Stanislovą Bružus, Aldoną ir Arvydą Venslauskus, Virginiją ir Adomą Kuzminskus bei Ireną ir Antaną Baltriukus.“ Mero padėka atiteko Stanislovui Bružui – krepšinio gerbėjui, žaidėjui bei organizatoriui. Padėkota ir akmentašiui bei miesto geradariui Juozui Karčiauskui, dar pavasarį Salantams padovanojusiam akmeninę mešką „Niką“ – Žemaitijos ir žemaitiško užsispyrimo simbolį. Apdovanojimą atsiėmė puikus gaisrininkas Antanas Baltriukas. Nusilenkta ir ilgamečiam šventės rėmėjui Žilvinui Žvaguliui. Šventinį Premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimą ir linkėjimus bei rankų darbu sušildytą dovaną – medinį Rūpintojėlį – salantiškiams perdavė jo patarėjas, Kretingos rajono garbės pilietis, „Kretingos krašto ainių“ klubo valdybos pirmininkas, ambasadorius, daktaras Antanas Vinkus. Aiktelėti privertė ir tradicinė eisena, kuri kasmet ženklina pirmosios atlaidų dalies perėjimą į šventinį vakarinį šėlsmą. Šįkart eisenoje dalyvavo žemaitukų augintojai iš visos respublikos, bent aštuonios dešimtys skautų, senų automobilių ir motociklų paradas, triukšmingieji baikeriai, o iš dangaus miestiečius sveikino penki parasparniai. Duris atvėrė moderni ekspozicija Vienu iš laukiamiausių šventės momentu daugeliui miestelėnų tapo Salantų regioninio parko lankytojų centro atidarymo ceremonija. Nuspalvinta kanklių muzikos ir nesibaigiančių sveikinimų, duris lankytojams atvėrė moderni „Ledynmečio pėdsakų“ ekspozicija, kurią kūrė patyrę įmonės „Ekspobalta“ atstovai. Ilgametė Salantų regioninio parko direktorė ir ekspozicijos idėjos autorė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė priminė, kad ne tik šio centro statybos pradžia ir atidarymas, bet ir saugomų teritorijų lankytojų centrų kūrimas jau yra istorija. „Nepaisant to, kad už džiaugsmingo įvykio slepiasi labai sudėtingas procesas, šiandien kviečiu džiaugtis puikiu rezultatu“, – sakė R. Baškytė. Mokėti džiaugtis tuo, ką turime, ką sukūrė Dievas, gamta, žmonių vargas ir triūsas, linkėjo ir A. Vinkus, visą dieną praleidęs Salantuose. „Šiandien Salantų regioniniam parkui išaušo mikronacionalinė šventė. Linkiu garsinti regioninio parko gamtą, skleisti žinią apie tai, ką turite, už rajono ir Lietuvos ribų. Te visi sužinos, kad Lietuva gražus darbščių žmonių kraštas, – kalbėjo A. Vinkus. – Malonu, kad Kretingos rajono valdžia skiria tokį dėmesį viso rajono aplinkos tvarkymui. Ir Salantuose matau didžiulius pasikeitimus – nušvitusius skverus, gėlynus, unikalius suoliukus poilsiui.“ Parko direktorių Modestą Šečkų ir visą direkcijos kolektyvą pasveikino Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika su pavaduotoja Danute Skruibiene, Skuodo meras Petras Pušinskas, Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas, Salantų gimnazijos, kultūros centro atstovai, kolegos iš kitų regioninių parkų ir draugai. „Lankytojų centro atidarymas gražiai įsikomponavo į Salantų miesto vaizdą, kuris vis gražėja, – pastebėjo J. Mažeika. – Salantų regioninio parko direkcija teigiamai veikia mūsų rajono gyvenimą. Jūsų dėka įrengta daug naujų poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, takų, atidengti piliakalniai. Visi šie darbai turi vienintelį tikslą – tarnauti žmogui, suteikti jam galimybę kuo geriau pažinti mūsų kraštą.“ Meras taip pat prisiminė naujojo lankytojų centro kaimynystėj veikiančius gimnaziją ir darželį, kurie dabar jau gerokai atsilieka savo eksterjeru, o tai Savivaldybei yra paskata kuo greičiau juos renovuoti. Direkcijos šeimininkas M. Šečkus, prisiminęs ilgą ir sunkų kelią, kurį teko nueiti, kol per visą Lietuvą riedėjusi lankytojų centrų atidarymo banga pasiekė Salantus, sakė, kad ši vieta pirmiausia skiriama salantiškiams, šio karšto žmonėms: „Labai norėčiau, kad centras taptų nauju susitikimų ir telkimosi tašku.“
Ką jums reiškia Salantų miesto šventė?
|
|
