|
|
|
Šimtmečių istoriją tebesaugantis kaimas
Sąsajos su Motiejumi Valančiumi Žvinklių pusėje gyvenanti 75-erių Ona Birutė Neverdauskienė sakė, kad tiksliai nežinanti savo sodybos amžiaus. „Bet tikrai ne vienas šimtas metų: dar jaunystėje ant akmens pamatų savo rankomis ją pastatė mano senelis, 1883 m. gimęs Antanas Žvinklys. Į ją parsivedė ir mano močiutę Oną, čia užaugo mano mama ir dėdė Antanas. Taip pat ir mane nuo pusės metų užaugino seneliai“, – neslėpė O. B. Neverdauskienė, vartydama giminės genealoginį medį su tiksliomis 4–5 kartų Žvinklių bei Beržanskių – motinos giminaičių gimimo ir mirties datomis. Jos močiutė Ona Beržanskytė buvo kilusi iš Nasrėnų, – tėviškė buvo kitapus vyskupo Motiejaus Valančiaus sodybos, greta maro kapų. „Jos tėvas Adomas Beržanskis, gimęs 1865 m., dar vaikščiojo Valančiaus pėdomis. Kai močiutę laidojo Kalnalio kapinėse, eisena sustojo ties jos gimtine ir sugiedojo amžinatilsį“, – pasakojo kaimo senbuvė. Yra žinoma, kad Skaudaliuose taip pat gyveno M. Valančiaus krikšto motina, jo tėvo sesuo Janina Valančiūtė-Žvinklevičienė (Žvinklienė). Suaugusi su apylinkėmis O. B. Neverdauskienė atmena senelių trobą jos vaikystėje dar buvus apkaltą skiedromis, visų trobesių stogus dengtus šiaudais. „Jaujoj dėdė Antanas kuldavo grūdus su kuliamąja mašina, vištos dėdavo kiaušinius, rinkdavau juos į krepšelį. Tvarte vienam gale laikė karves, kitame – arklius, kalvėj senelis ir dėdė kaldavo padargus“, – rodydama į sodybos pakraštyje išlikusią kalvę, kalbėjo moteris. Ir šiandien itin vaizdingas Skaudalių pakraščių apylinkes, supamas upių – Salanto ir Blendžiavos – miškingų slėnių su pavasarį vestuves keliančių paukščių ulbesiais, gandrų kalenimu ir lyg išprotėjusiu ievų žydėjimu, O. B. Neverdauskienė žino atmintinai, – kiekvienas kampelis išvaikščiotas per įpusėjusią jos aštuntąją dešimtį, kurią sodyboje, prieš 24 metus likusi našle, šiandieną ji leidžia viena. Tačiau moteris nesijaučia vieniša – ją nuolat lanko trys netoliese gyvenantys vaikai bei anūkai, o kai jų pasiilgsta, vis pavarto jų kalėdinę dovaną – kalendorių, kur įamžintos akimirkos su jai brangiausiais žmonėmis bei įdomiausi jos gyvenimo momentai: kaip ji muša sviestą ar augina iš lizdo iškritusį gandriuką, maitindama pačios užaugintų triušių mėsa.
Vietoj Dubajaus – į gimtinę Į savo senelių Jadvygos ir Jono Žvinklių, o vėliau – motinos Jadvygos Paulauskienės, pernai iškeliavusios anapilin, sodybą vasaromis iš Klaipėdos vis atvažiuoja čia gimusios ir augusios dvi jos dukterys Jadvyga Paulauskaitė bei Justina Jazdauskienė. „Išėjau atostogų ir atsidūriau čia, – su trimeriu kieme šienaudama žolę prisipažino J. Paulauskaitė. – Kitos miesto moterys dumia į Dubajų, o mudvi su seseria – į savąjį kaimą. Mudviem čia – geriausias kurortas: paukščiai, kvapai, pažiūrėkit, kokie medžiai aplink – ne vienas šimtas tiems ąžuolams ir klevams, senasis „prūdas“. Apžiūrėjusi sodybos avilius, J. Jazdauskienė neslėpė, kad gimtinės sodyba jai kelianti ir kitokius prisiminimus, nes vaikystėje tekdavę sunkiai dirbti: „Linus laukuose palei Salantą raudavom be jokių pirštinių, – dabar vaiko plikom rankom nepriversi nė šiukšlės pakelti, – samprotavo moteris. – Augome penkiese, gyvenom sunkiai. Buvau vyriausia, ir kol mama rūpinosi mažaisiais, aš vesdavausi į laukus ir brolius, seseris. Su jaučiais grumdavausi, kai šie nusitraukdavo ir reikėdavo sutramdyti“. Moterys gerai atsimena savo kaimynus – garsių Kretingos rajono tautodailininkų Aniceto ir Birutės Puškorių šeimą. „Čia – Aniceto tėviškė, viena kaimo gatvė pavadinta jo vardu. Anicetas buvo kitoks, negu visi skaudališkiai – labai nagingas ir sumanus. Atsimenu, niekas aplink neturėjo elektros, o jis buvo aukštai išsikėlęs stulpą ir pats kažkaip pasigamindavo elektrą. Vienas jo sūnus nuo gimimo buvo neįgalus – Anicetas sukonstravo vežimėlį, kad šis galėtų matyti pasaulį. Jų šeima buvo labai dievota: kas sekmadienį vaikus vesdavosi į Kalnalio bažnyčią“, – prisiminė J. Jazdauskienė.
Į vienkiemį baimių neįsileidžia Tarp žydinčių tulpių ir bičių avilių su senu, krintančios obels šaka nulaužtu, kryžiaus skersiniu tarsi įsodintas tarp laukų kitame kaimo pakraštyje, vadinamajam Skaudaičių užusieny, stovi vienkiemis, kuriame šeimininkauja 89-erių našlė Ona Narkienė. „Čia mano vyro Leonardo „bočių probočių“ sodyba. Kai vyro tėvą areštavo ir išsiuntė į lagerį, o motiną miške nušovė stribai, jis liko vienas – taip ir atėjau jį „gelbėti“, – juokėsi, prisimindama praeitį, kai būdama 28-erių iš gretimo Gedgaudžių kaimo atitekėjo į Skaudalius. – Sodyba buvo apleista, teko kibti į ūkio darbus. Telšiuos buvau pabaigusi amatų mokyklą – išsimokiau į siuvėjas, bet šio darbo dirbti taip ir neteko“. Senolė pasakojo anksti dėl ligos netekusi dukters, šiandieną ja besirūpina vienturtis sūnus Algis. Iš savo sodybos ji nekėlusi kojos kone septynias dešimtis, – toliausiai, sakė, yra buvusi Vilniuje, kur gyveno jos duktė, o dabar – anūkas. Paklausta, ar neilgu ir nebaugu gyventi vienai, ji atšovė: „Blogų žmonių nėra užklydę, o ir ko bijoti – mieste, kur kaimynas kaimyno nepažįsta, daugiau visokių negerumų įvyksta. Neturiu kada įsileisti blogų minčių: darbų – pilna, reikia daržus sodinti, ravėti, šiltnamy pomidorus priraišioti. O dar bitės – dabar jau 5 avilius beturiu, o seniau iki 20 prižiūrėjau“, – O. Narkienė pasakojo, kad dar jos tėvukas turėjęs bičių, o kai ji ištekėjo, padovanojęs šeimynų, – nuo to laiko ir bitininkaujanti. Senolė mano, kad ankstyvojo pavasarinio medaus šiemet nebus gausu: „Buvo geras pavasaris, bet staiga atvėso, bitės buvo susiruošusios spiesti – išlėkė iš avilių, mažai jų beliko, tad ir medaus nešti nebėra kam“.
Sodyboje – praeities ir dabarties kontrastas Ryškus kontrastas tarp kaimo senovės ir dabarties – Daivos Želvienės ir Martyno Zaleckio sodyba, kur tarp išlikusių užpraėjusio šimtmečio trobesių puikuojasi šiuolaikinis naujakurių namas su erdviais langais. Tačiau kieme pasitiko ne patys šeimininkai, o jų duktė 11-metė Martyna Zaleckytė bei namus prižiūrinti giminaitė Jovita Sereckienė. Kiemą akylai stebėjo ir nenustojo skalyti namų sargas Ripis, užtat svečiai buvo nė motais guolyje ramiai knarkiančiam Džoniui. Mažoji šeimininkė Martyna sakė, kad abu jos tėvai dirba Norvegijoj: mama – silkių fabrike, tėtis – statybose. Sugrįžtą kas mėnesį ir iš uždirbtų pinigų statą naująjį namą. Mergaitė sakė čia gimusi, ir prisimena, kad visi trobesiai buvę labai seni, o naujasis namas pastatytas vietoj senos trobos. Salantų gimnazijoje besimokanti penktokė M. Zaleckytė patikino išmokusi įveikti tėvų ilgesį, – juo pasidalija su dar viena drauge, kurios tėvai taip pat uždarbiauja užsienyje. Ji sakė, jog niekad nenorėtų išvykti gyventi nei į užsienį, nei į miestą: „Man patinka ramybė, mieste – per daug triukšmo. Sugalvosiu čia gal kokį savo verslą“, – tiltą į savo ateitį iš gimtojo kaimo tiesė mergaitė.
|
|
