|
|
|
Odė draugystei ir permainoms
Spengiančią vakaro tylą užtvindo svirpianti žiogų melodija, atslenkančios nakties vėsa rasos pavidalu kaupiasi ant šviežiai nupjautos žolės, o mirtinai nesušalti padeda tik gęstančio laužo šilumos likučiai. Nužvelgiu aplink iki skausmo pažįstamus susigūžusiųjų veidus ir suprantu, jog kartu su tamsa į mano širdį beldžiasi kirbanti baimė.
Suprantu, kad tokie, kokie esame šią sekundę, ko gero, nebebūsime niekada. Vienas mūsų kompanijos n arys jau už kelių dienų bus už tūkstančių kilometrų nuo mūsų, visiems likusiems tik ką nuskambėjo paskutinis skambutis mokykloje, o mes net neįsivaizduojame, kur atsidursime po trijų mėnesių, ir ar kada dar visi susirinksime į šį sodą. Permainos baugina, jos išstumia mus iš komforto zonos, o ypač tokios radikalios, kaip mokyklos baigimas, kai pirmą kartą savo gyvenime turi progą visiškai savarankiškai nuspręsti, kuria linkme pasukti savo ateitį. Pasiruošimas egzaminams, aplinkinių spaudimas ir didelės viltys jauną žmogų lengvai gali išstumti iš jo orbitos ir nulemti kartais net klaidingus sprendimus. Tačiau mano draugų nuotaikos pozityvios – nors mokyklos koridoriuose paliekame dvylika metų kauptus prisiminimus, nors galimybių ir pasirinkimų gausa bei atsakomybės našta baugina, mes su nekantriu laukimu svajojame apie naujus potyrius ir permainas. Mūsų nuotaikos tarsi atspindi Marijono Mikutavičiaus dainos mintį, kurioje skamba įkvepiantys žodžiai: „Galim čia verkti ašaromis apsipylę,/ Bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks.“ Svarbiausia – nebijoti pasikeitimų, priimti juos kaip neišvengiamybę, vertinti jų suteikiamas galimybes ir pasinaudoti jomis, net jei dėl jų kartais gyvenime dingsta brangiausi žmonės. Mes kartu kūrę, juokęsi, dainavę, savo svajonėmis ir ateities planai dalinęsi draugai niekada nebebūsime svetimais žmonėmis. Mus tvirčiausiais pančiais surišę prisiminimai, giliai įsirėžę į atmintį, niekada neleis pamiršti nė vieno vardo. Nors pasaulis aplink mus keisis, nors mes tapsime kitais žmonėmis, nors atsidursime skirtingose klimato juostose, po daugybės nebendravimo metų gatvėje šie veidai nebebus eiliniai, jie visada liks širdies lobynuose. Šis vakaras ¬– ne pabaiga, tik naujos, dar įdomesnės patirties pradžia. Ir taip – tokie, kokie esame dabar, nebebūsime niekada, bet tai dar nereiškia, jog tapsime mažiau artimi – draugystė nemiršta.
Aistė ŠEŠTOKAITĖ„P. n.“ akademijos narė
|
|
