|
|
|
Sena, tačiau atrasta iš naujo
Neseniai padariau tai, ko nebuvau dariusi jau ilgą laiką, – apsilankiau prie namų esančiame miške. Neįmanoma išvengti banalių frazių apibūdinti jausmui, kuris tada mane apėmė. Vaikštinėdama po žalią tankmę, lepinau savo plaučius tyro oro gurkšniais, užvertusi galvą stebėjau pro susipynusias medžių viršūnes prasprūstančius ir žemę pavyti bandančius saulės spindulius, mėgavausi vėsa ir retai kada beaptinkama ramuma. Vos keletas žingsnių samanų nusėta žeme nubloškė mane atgal į vaikystę, kai pasaulis dar atrodė beribis ir fantastiškas. Praėjus pro keistai išsikerojusį medį, į kurį įlipus, žinau, atsiveria kvapą gniaužianti Minijos slėnio panorama, ir vienu žingsniu peršokus pašlaitėje esantį upelį, mažoms vaiko kojoms kažkada atstojusį srauniausią upę, pajaučiau gilią nostalgiją. Ir ne kažkuo įspūdingų savo praeities dienų pradėjau ilgėtis, o nevaržomos vaizduotės ir tų naivokų svajonių, kurios teikė spindesio viskam aplink. Mat jau nebeturiu tų akių, kuriomis kažkada mačiau pasaulį. Jų dėka atokiausi kampeliai girioje galėdavo tapti patraukliomis ir mistiškomis vietomis, o paprasčiausi pasivaikščiojimai su draugais –didžiausiais nuotykiais ieškant kažko nepaprasto, neištyrinėto. Tos akys žvelgė į pasaulį ir matė jį tokį, koks jis turėtų būti – net jei tai ir prieštaravo realybei. Nesunku buvo įsivaizduoti ir koks žmogus turėčiau būti užaugusi, kokias vertybes turėčiau pasirinkti. Atrodė, jog nieko nėra neįmanomo. Tačiau šiandien aš susikrimtusi ir gal net kiek nusivylusi savimi. Man liūdna, jog gyvenu visai šalia neapsakomo gamtos grožio, tačiau jau neberandu laiko atsimerkti ir jį pastebėti. Laidoju save po svarbiais, neatidėliotinais, tačiau platesniame kontekste visai bereikšmiais rūpesčiais ir tikinu save, jog viską darau dėl savo gerovės. Kartais pavydžiai žvelgiu į tuos, kurie išdrįsta pakelti galvą nuo kasdienybės, pasakyti „ne“ rutinai bei mėgautis laisve. Ir kaip sunku suvokti, jog galiu elgtis lygiai taip pat, tačiau bijau. Vis dėlto noriu ir vėl išmokti džiaugtis mažais dalykais, praplėsti susiaurėjusios vaizduotės ribas. Ko vertos visos mano pastangos dėl ateities, jeigu negaliu ja mėgautis? Ir iš tiesų, visos bėdos ir rūpesčiai kažkur prapuola, sustojus ir pasiklausius tik malonių miško garsų sudrumsčiamos tylos.
Eglė DIRMEITYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
