|
|
|
Septintąjį festivalį lydėjo japoniškų būgnų dundesys
„Pušys čia – tokios pat, kaip Japonijoje“, – sakė japoniškų būgnų Wadaiko grupės ,,Daigen-Gumi“ atlikėjai, iš Tokijo atvykę į Žemaitijos pakraštyje šeštadienį įvykusį septintąjį Japonišką festivalį. Besiniaukstantis šeštadienio dangus neatbaidė besidominčių Tekančios saulės šalimi vadinamos Japonijos kultūra ir tradicijomis lietuvių, susirinkusių į Mažučiuose įsikūrusiame Japoniškame sode septintą kartą surengtą festivalį. Gerokai prieš jo atidarymo pradžią suvažiavę ir visą dieną vis atvykstantys svečiai smalsavo, kas naujo čia atsirado per praėjusius metus. Pirmąkart aplankiusieji šią Japonijos salelę grožėjosi į Žemaitijos peizažą organiškai įsiliejusia egzotika. Pirmasis svečius pasveikino sodo steigėjas Šarūnas Kasmauskas, trumpai priminęs, kaip prieš dvylika metų kilusi mintis kurti japonišką sodą, ir geru žodžiu minėjo prieš trejus metus Anapilin iškeliavusį bendramintį klaipėdietį Roką Vaičių. Vildamasis, kad šventė būsianti visiems įdomi, jis perdavė žodį Japonijos ambasadoriaus pavaduotojui ir ambasados patarėjui Shinichi Yamanaka. „Džiugu, kad kasmet į šį festivalį susirenka vis daugiau žmonių, o ypač smagu, kad jūsų tiek daug susirinko šiemet, kai minime naujų diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Japonijos užmezgimo 25-ąsias metines“, – kalbėjo patarėjas. Su švente sodo kūrėjus ir svečius pasveikino Kretingos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Danutė Skruibienė, o Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys, pasidžiaugęs, kad būtent Darbėnų seniūnijoje įsikūrė bene daugiausiai lankytojų pritraukiantis turizmo objektas, linkėjo gražėti bei augti ne tik sodui, bet ir gausėti čia susikūrusioms šeimoms.
Po sveikinimo kalbų svečiai stebėjo dar vieną ceremoniją: Šarūnas Kasmauskas ir Meistras Hajime Watanabe piešė sėkmės talismanu japonų kultūroje laikomos Daruma lėlės akį. Kol kas – tik vieną, simbolizuojančią sodo kūrimą. Lėlės, pastatytos prie įėjimo į sodą, antroji akis bus piešiama tada, kai sodas bus baigtas kurti. Vėliau Š. Kasmauskas paaiškino, jog tai, ką lankytojai, kurių skaičius kasmet auga apie 60 proc., matydavo iki šiol, dar nėra tikrasis 16 ha užimsiantis sodas. Per praėjusius metus buvo padėti pagrindai tikrajam sodui, kuris bus kuriamas pagal Katsuro Riki sodo, esančio Kioto mieste, pavyzdį. Šiuo metu į pietus nuo dabar esančio sodo jau suformuotas reljefas, sukomponuoti akmenys, parengtos vietos tiltams ir tilteliams, tuoj bus pradėti sodinti augalai. Ir šventės svečiai, ir tradicine tautine apranga pasidabinę Japoniško sodo kūrėjai žavėjosi akordeonistų dueto Aco Tomine ir Takahiro Shimizu atliekamomis įvairių Japonijos regionų dainomis. Pirmąkart išgirdę japoniškų būgnų Wadaiko grupės atliekamas šokio judesiais lydimas kompozicijas klausytojai sužinojo, jog būgnų mušamais ritmais japonai seniau perduodavo žinias. Dažniausiai šios karingos tautos gentys saviškius perspėdavo, jog artėja priešai, pavyzdžiui, imituodami raitosios kariuomenės arklių kanopų kaukšėjimą, baugindavo „neprietėlius“ – būgnų gausmas sukurdavo gausios raitijos įspūdį.
Pasak grupės „Daigen-Gumi“ vadovo Motoiči Juzava, atėjus taikos metui bei pradėjus klestėti menams, japoniški būgnai pradėti naudoti tradicinio japonų teatro Kabuki bei No spektakliuose. Ir dabar jais išgaunami įvairūs garso efektai nuo lietaus šnarėjimo iki perkūnijos grumėjimo. Kol būgnininkai ruošėsi antrajam pasirodymui, rytų kovos menų centro „Budokan“ kovotojai surengė savuosius pasirodymus. Ir ne tik demonstravo, kaip kovojama, bet ir pasakojo, kaip užgimė viena ar kita kovos menų šaka. Antai Kendo (jap. „kardo kelias“) – senojo tradicinio japonų kovos kardais (kenjutsu) pagrindu sukurta šiuolaikinės kovos meno rūšis – kovotojai paaiškino, kodėl besikaunantieji kartkartėmis šaižiai rikteli. Pasirodo, pagal samurajų, pripažįstančių tik garbingą kovą ir nepuolančių iš pasalų, taisykles, riktelėjimu priešininkas yra įspėjamas apie puolimą. Žiūrovai grožėjosi ne tik Kendo, bet ir Aikido – šiuolaikiniu Japonijos kovos menu, kurio pagrindinė užduotis – susilieti su puolančiojo judesiu ir jį pratęsti, kontroliuojant ir nukreipiant energiją, bei išskirtinės technikos Shindokai-kan karatė, kurios pagrindinės kryptys yra kontaktinė kova ir savigyna, visapusiškumu, kovotojų meistriškumu.
Ne taip kovingai nusiteikę šventės svečiai galėjo pasimokyti kaligrafijos, japoniškų skirtukų gamybos, origami meno, galėjo stebėti, kaip meistras Hiroyuki Kamimura iš bambuko riša šluotas ir gamina grėblius, arba pasigrožėti, kaip formuojami Japonišką sodą puošiantys medžiai. Turėjo kuo pasidžiaugti ir ponios: Japonijos ambasada Lietuvoje atvežė didelę kimono kolekciją, tad buvo galima pasipuošti tradiciniu japonų moterų apdaru ir nusifotografuoti. Nepamiršti ir mažieji – jie galėjo pasižiūrėti animacinių filmų. Pagerbti ir fotografijų konkursų nugalėtojai, fotografavę žydinčias azalijas Japoniškame sode. Kol lietuviai džiaugėsi japoniškas tradicijas ir menus atspindinčiu festivaliu, svečiai iš Japonijos, „Daigen-Gumi“ grupės nariai Motoiči Juzava, Ajako Itou ir Taiki Šima dalijosi įspūdžiais apie Japonijos salelę Žemaitijoje. „Nuostabu, tikrai nemanėme, kad sodas bus toks didelis. Prieš atvykdami į Lietuvą tikrai negalvojome rasiantys vietą, kurioje pasijusime, kaip Japonijoje. Pušys čia – tokios pat, kaip pas mus. Labai džiaugiamės, kad tiek daug žmonių Lietuvoje domisi mūsų šalimi ir kultūra“, – kalbėjo būgnininkai iš Japonijos.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
