|
|
|
Grybų gausa apsuko galvas
Dangų prakiurdęs šiųmetinis rugpjūčio lietus, tarsi dalgiu laukuose išguldęs javus, atsilygino žemei gausiu grybų derliumi – miškai ūžia nuo grybautojų, kurie pintinėmis namo tempia raudonviršius ir baravykus. Vietomis – nors valtele „Feisbuko“ paskyros šiomis dienomis tiesiog mirga marga grybautojų nuotraukomis, kuriose dalijamasi patirtu džiaugsmu, aptikus kolonijas raudonviršių, baravykų bei lepšių. Kasmet atostogas uogoms bei grybams „parduodantys“ kretingiškiai Zita ir Romas Buitvydai sakė, jog miško gėrybes jie renka tik gerai žinomose savose vietose – Grūšlaukės apylinkių Peldžių bei Plokščių kaimo miškuose. „Grybų dabar labai daug ir didelių, – jei visi būtų sveiki, krepšių nepaneštum, – tikino R. Buitvydas. – Tačiau nupjauni ir pamatai, kad kotas iškorėjęs, patižęs arba sukirmijęs. Bėda ta, kad jau per daug lietaus miškuose, – gal kiti žino sausesnes vietas. Mūsiškėse kai kur kone valtele galėtum plaukti“. Anot jo, geriausias metas grybams augti Grūšlaukės miškuose buvęs liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. „Nebėra to tikrojo džiaugsmo, kai randi pulką – po 15–20 – jaunų baravykų, o iš jų į krepšį teįdedi vos 2–3 sveikus. Tenka pagrybauti ilgiau ir apeiti nemažai vietų, kol prirenki tiek, kiek jau esi įpratęs“, – sakė R. Buitvydas, praėjusį penktadienį nuo ankstyvo ryto ligi pavakarės abu su žmona Zita pririnkę po 2 krepšius sveikų grybų. Prisiduria prie minimumo Grybingos vietos Z. Buitvydienei gerai pažįstamos iš vaikystės, mat, Plokščių kaimas – jos gimtinė. „Kasmet labai keičiasi miškas, būna – ateini, ir krepšys iš rankų iškrinta, nebėra miško, vietoj jo – vien kirtavietės. Ten daugiausiai valstybinių miškų, jie atsodinami, bet dar nespėję užaugti, – grybai ir uogos juose pasirodys tik po kelių dešimtmečių“, – kalbėjo Z. Buitvydienė. Nors abu sutuoktiniai tvirtino labai mėgstantys grybus – juos verda ir sūdo arba užšaldo, – tačiau surinktomis gėrybėmis sakė pasidalijantys su draugais ir pažįstamais, o eidami į svečius, visus metus turi jų mėgstamų lauktuvių. Savo laisvalaikį per vasarą miškuose leidžiantys Z. ir R. Buitvydai sakė kasmet abu pasiskiepijantys nuo erkių platinamų ligų. Prie „Maximos“ Rotušės aikštėje, praėjusį penktadienį du pilnus šios parduotuvės firminius maišus baravykų bei raudonikių praeiviams po 20 eurų už kiekvieną pirkti siūlė Darius. Vyras sakė grybavęs prie Daktarų, gerai žinąs savo vietas. O parduoti kelių valandų miško laimikį į miestą atmynęs dviračiu. Šie metai grybingi, ir jis neslėpė, jog taip neblogai prisiduriąs prie kuklios algos. Kartais, tvirtino, jo laimikį žmonės labai greit nuperka, o kartais tenka ir palūkėti. O paklaustas, ar pats sau atsargomis žiemai jau pasirūpinęs, kukliai žemaitiškai atsakė: „Dar laiks tebier“.
Svarbiausia – pasidžiaugti Priešokiais tarp ūkio darbų savo žemėse, Vaineikių ir Grūšlaukės miškuose pagrybauti mėgstantis ūkininkas bei rajono politikas Povilas Turauskis sako taip apmalšinąs sopulį dėl nykstančio derliaus: „Skęsta kviečiai, negaliu žiūrėti, kaip maudžia širdį. Įlendu į mišką pasikelti nuotaiką – 20 minučių, ir turiu pilną krepšį“. Pats, prisipažino, nelabai temėgstąs valgyti grybus, tad jų parūpinąs visiems giminaičiams. Šukėje gyvenantis P. Turauskis patikino, kad miškai šiomis dienomis ūžia nuo grybautojų: „Palangoje poilsiautojams nėra ką veikti, – ir lekia į aplinkinius miškus. Daug ir klaipėdiečių. Tačiau grybauti reikia mokėti, tai yra šventė. Reikia džiaugtis pačiu procesu, o ne jo rezultatu. Mačiau, kaip jauna moteris atsiklaupė, paglostė iš samanų kyšančią raudoną galvytę, – gražu buvo stebėti“. Pasiklydėlius išgelbėjo medžiotojas Miško pramogos kai kuriems kretingiškiams baigiasi stresu, kai grybų gausa apsuka galvas ir paklaidina netgi gerai pažįstamuose miškuose. Vakar į redakciją paskambinusi kretingiškė Birutė Perkumienė papasakojo, kaip užvakar visa jos šeima pasiklydo miške ties dešimtu kelio Kretinga–Kūlupėnai kilometru. „Važiavome grybauti penkiese: aš, vyras ir dukters šeima. Mano vyras – senas grybautojas, nuolatos važiuoja į tą patį mišką, skersai–išilgai jį yra išvaikščiojęs. Tačiau tądien radome tiek daug grybų, vietomis – kaip agurkų lysvėje, o šie vis viliojo, traukė gilyn. Iš pradžių orientavomės pagal saulę, bet ji pasislėpė ir mes susipainiojome – išėjome visai į kitą pusę. Susiradom keliuką – einame, einame, bet vis galo nesimato, o krepšiai, rodos, vis sunkyn ir sunkyn – kiekvienas nešėmės po du krepšius“, – pasakojo moteris. Ir kai nusiplūkę su aštuonmečiu anūku pamatėme priešais atvažiuojant automobilį, labai nudžiugome. „Dieve, kur jūs nuklydot – nusukot nuo kelio apie 10 km“, – tepasakė vairuotojas. Perkumų šeima išsiaiškino, jog tai buvo šiuose miškuose medžiojantis Stasys Galdikas su žmona Stase, kurie ir parvežė pasiklydėlius ligi jų automobilio. B. Perkumienė su šeima neslėpė dėkingumo šiems žmonėms, sakė už degalus pasiūlę pinigų, tačiau šie atsisakę atlygio. Ir dar pamokę, kad įėjus į miško kvartalą, būtina gerai apsižvalgyti ir įsidėmėti, jeigu peržengia per griovį ir pakliūva į kitą kvartalą. Jų anūkas tądien nuolat kartojęs, kokius gerus žmones jiems pasisekę sutikti. „O aš prisiminiau posakį „gerumu už gera“, nes ir patys šeštadienį – dieną prieš savo nuotykį – taip pat pavėžinome miške pasiklydusią jauną šeimą“, – neslėpė B. Perkumienė.
Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovės Jurgos Motiejūnaitės komentaras:
– Šiemet Žemaitijoje grybams augti orai ypač palankūs: ne karšta, bet šilumos pakanka, o drėgmės – juo labiau. Be abejonės, balose grybai neauga, tačiau sausesnėse vietose jiems – tikras rojus. Taip pat šiemet galėjo būti grybų pikas: ištirta, kad baravykai gausiai dygsta kas trejus metus, raudonviršių derėjimo periodiškumas neištirtas. Tačiau dzūkai šią vasarą liūdi – dėl sausros jie neturi nei uogų, nei grybų. Tai, kad žemaičiai miško turtais aplenkia dzūkus, yra jau ne pirmą kartą.
|
|
