Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Ėjo istoriniu vilnos keliu

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2016-09-23
Vienas šventės organizatorių Aurimas Rapalis (centre) šią avį ir pats kirpo, ir linksmai stebėjo, kaip sekėsi kitiems savanoriams. Pakankamai ramiai gulėjusios augintinės galvą prilaikė pati sodybos šeimininkė Danguolė Letukienė (dešinėje).

Erlėnų kaime Danguolės ir Rimanto Letukų etnografinėje sodyboje viešoji įstaiga „Ceklio kuršiai“ surengė Avikirpio šventę, kurioje parodė vilnos kelią nuo senovės kuršių genties laikų iki šių dienų lietuvių buities.

Šventė – ne tik kaimui

Buvo kerpamos avys, verpiama ir veliama vilna, asociacijos „Pilsots“ nariai Benas Šimkus ir Ingrida Šilgalytė pristatė pagal archeologinius radinius atkurtus kuršių genties istorinius kostiumus, pasvarines audimo stakles, parodė, kaip jos veikia, pademonstravo juostų vijimą kaladėlėmis. Atokiau puode ant laužo burbuliavo pagal senovės receptą iš miežinių kruopų, pupelių, žirnių ir ėrienos verdamas šiupinys, kurio kiekvienas į šventę užsukęs galėjo paskanauti.

Tarp renginio dalyvių buvo svečių iš Klaipėdos, Skuodo, Mažeikių rajono, o pasižiūrėti susirinko nemažas būrys erlėniškių, taip pat aplinkinių kaimų, Salantų bei Kretingos miesto gyventojų. Akis buvo galima paganyti į veltus ir iš vilnos megztus gaminius, nuotaiką kėlė žirgais į šventės vietą atjoję raitieji skautai. Vėliau renginio organizatoriai Aurimas Rapalis ir Arvydas Gurkšnis visus pakvietė pažaisti archajiškų žaidimų, kuriuos senovėje žaisdavo avis ganydami piemenys. Linksmybės tęsėsi vakarop atvykus Klaipėdos tradicinio šokių klubo šokėjams. Šiam viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ projektui 500 Eur skyrė rajono Savivaldybė, o 1000 Eur – Lietuvos kultūros taryba.

Avikirpio meistriškumo meną pademonstravo patyrusi avių augintoja ir vilnos vėlėja iš Mažeikių r. Rosita Ruchanskienė (dešinėje).

Vertė istorijos puslapius

Anot gyvosios istorijos asociacijos „Pilsots“, užsiimančio kuršių genties X–XI a. buities ir karybos rekonstrukcija, vadovo Beno Šimkaus, vilna yra pirmasis gyvulinės kilmės pluošto produktas, iš kurio pradėta austi. Tačiau dar anksčiau pradėta vilną velti. Pagal krikščioniškąją legendą pirmasis veltinis atsiradęs Nojaus laive – esą avys buvusios taip suspaustos, kad jų šonai susivėlę. Turėjo praeiti pora amžių, kol žmonės sumąstė iš veltinio ištraukti siūlą ir jį kažkaip perkryžiuoti. Vėliau atsirado menas – audinio raštai, spalvos, puošyba žalvariu. Taip išsivystė atskiras amatas, gyvavęs iki pat pramonės revoliucijos, kol atsirado mašininės staklės.

„Gerai, kad anuomet žmonės mėgdavo puoštis žalvariu. Apsivijęs aplink vilną, žalvaris ją tarsi užkonservavo“, – sakė jis.

Tie radiniai – nedidelės medžiagos skiautelės. Atkuriant kostiumą, remiamasi skandinavų radiniais, nes, B. Šimkaus žodžiais, vikingų periodu kuršiams įtaką darė kultūra skandinavų vikingų, kurių gyvenviečių būta aplink Klaipėdą bei Palangą. Asociacijos „Pilsots“ vadovas patikslino, jog kuršių teritorija į ilgį tęsėsi nuo Klaipėdos pradžios Rygos link, o į plotį – Telšių link.

„Gyvenat čia ir galvojat, kad esat žemaičiai?.. O jei kalbėtume apie vikingų periodą, tai iki XIII amžiaus čia buvo kuršių Cekliaus žemė“, – erlėniškiams sakė jis.

Senovinį moters kuršės kostiumą, kurio dominuojanti spalva – mėlyna indigo, demonstravo I. Šilgalytė.

Erlėniškė Aldona Beržanskienė (antra iš dešinės) verpti išmoko iš močiutės, šio amato išmokė savo vaikus, o šventės dieną prie verpimo ratelio leido prisėsti ir pabandyti visiems, kas norėjo.

Audinyje – ir mokinių meilė

Būreliai žmonių stebėjo, kaip ji pati audžia senovinėmis pasvarinėmis staklėmis, atkurtomis pagal Apuolės piliakalnio radinius. Kaip atrodė vertikaliai pakabintą siūlą įtempiantys moliniai pasvarai, ji pamatė Skuodo muziejuje esančioje knygoje. Pagal kopijas Ingridai pasvarus nulipdė mosėdiškis mokytojas Virgis Pajarskas.

Šventės dalyviams Ingrida parodė, kaip juostas, atliekančias virvės ar diržo funkcijas, vyti naudojant iš storo kartono padarytas kaladėles, taip pat – masyvia kauline adata pačios nunertas patvarias, neyrančias vaikiškas kojines, kurias ir per didelius karščius dėvint, kojos neprakaituos.

Kultūrinės veiklos vadybininko specialybę Vilniaus kolegijoje įgijusi Ingrida austi išmoko iš audėjų audėja tituluotos mokytojos Reginos Jablonskienės.

„Pirmąjį rankšluostį nuaudžiau ir jubiliejaus proga padovanojau savo mamai“, – šypsojosi ji.

„Gal šis audinys, audžiamas pasvarinėmis staklėmis, ir nėra pats lygiausias, bet į jį sudėta tiek daug vaikų meilės“, – pasidžiaugė projekto metu edukacines pamokas mokiniams vedusi asociacijos „Pilsots“ narė salantiškė Ingrida Šilgalytė.

Vykdant šį vilnos kelio projektą, ne vieną įdomų edukacinį užsiėmimą I. Šilgalytė surengė mokiniams Salantų regioniniame parke, taip pat mokyklose. Kaip ji sakė, didžiausias tikslas – leisti mokiniams patiems prisiliesti prie staklių, sužinoti, kaip jos veikia, kaip atsiranda raštai.

„Štai čia – gal ir nelabai lygus audinys, tačiau jame tiek daug vaikų meilės įdėta“, – džiaugėsi I. Šilgalytė.

Be savo mėgstamo užsiėmimo, regis, gyventi negali ir iš vilnos dailiai megztų raštuotų kojinių bei pirštinių parodyti į šventę atsivežusi salantiškė Regina Gasauskaitė.

„Iš kur namo besugrįžčiau, akys pirmiausia ieško virbalų“, – juokėsi ji.

Mezgimą virbalais moteris vadina savo gyvenimo būdu. Anot jos, kol vienerias pirštines numezga, kartais pusantros dienos užtenka, o kartais prireikia ir trijų dienų. Dailius gaminius dažniausiai parduoda mugėse, daug išdovanoja giminėms ir draugams.

Kirpti – darbas, reikalaujantis patirties

Nemažą būrelį žiūrovų sutraukė skuodiškė vilnos vėlėja Audra Skersienė. Šiuokart šlapiuoju būdu, tai yra naudodama vandenį ir muilą, ji vėlė storą kilimėlį, tinkamą ir pievelėj pasiklojus sėdėti, ir paplūdimyje pasitiesti, ir prie kambario durų laikyti.

Maždaug prieš 10 m. velti Audra išmoko iš Lietuvoje žinomų vėlėjų Reginos Doseth ir Ingos Tamošienės, o veltinio modeliavimo pasimokyti skrido į Maskvą.

Išbandė įvairiose šalyse auginamų avių vilną – nuo Australijos iki Amerikos. Bet užvis labiausiai mėgsta ką tik nukirptą nuo avies, su natūraliu jos kvapu.

„Sėdėdavau, būdavo, Maskvos oro uoste ir vis prasidarydavau maišiuką to kvapo įkvėpti“, – atviravo pašnekovė.

Sodybos, kurioje vyko Avikirpio šventė, šeimininkai D. ir R. Letukai augina merinosų veislės avis. Įsibėgėjus renginiui sužvango žirklės, anot A. Rapalio, parduotuvėje pirktos, bet labai panašios į tas, kuriomis avis kirpdavo mūsų senoliai. Pats auginantis 15 avių, Aurimas pirmasis ir ėmėsi demonstruoti, kaip tai daroma, prieš tai įspėjęs, jog į gyvulio odą įkirpti – nevalia.

Kur kas mikliau ir be klaidų šis procesas sekėsi Aurimą greit pakeitusiai labiau patyrusiai avių augintojai ir vilnos vėlėjai Rositai Ruchanskienei iš Mažeikių rajono, Gargždų kaimo.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas