|
|
|
Šliužai – grėsmė ne tik daržams bei sodams
„Kiekvieną vakarą – kaip į darbą“, – taip kovą su sodybą užplūdusiais šliužais įvardino „Pajūrio naujienų“ skaitytoja vydmantiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuri prisipažino nebežinanti, kokių priemonių imtis, kad šliužų populiacija bent kiek sumažėtų.
Taiko namines priemones Moteris su šliužais bando kovoti vakarais, jau sutemus, kada gyviai tampa aktyvūs, sočiai ant jų berdama paprastos rupios druskos – nuo jos šliužai susiraito ir tarsi „ištirpsta“. Kaimynė gi šliužus perkerta kastuvu, bet toks metodas – ne itin estetiškas ir ne kiekvieno nervams. „Žinau, kad kiti beria pelenų, skaldos, pjuvenų, kiaušinių lukštų, spyglių. Bet tokias priemones galima panaudoti nebent vienoje kitoje lysvėje, o ne dideliame pasodybiniame sklype“, – pasvarstė vydmantiškė, ne per seniausiai išbandžiusi dar vieną kovos su šliužais metodą – į paguldytą plastikinį butelį įpilama alaus ir sulčių: šį rūgėsį šliužai labai mėgsta – vos ne į eilę rikiuojasi, įlenda į butelį ir nebeišlenda. Nebegyvi šliužai utilizuojami komposto dėžėje. Šliužai – ne tik nemalonūs pažiūrėti ar paimti gyviai: jie graužia viską, kas pasitaiko jų kelyje, aplenkdami vos vieną kitą augalą – be lapų styro darželio gėlės, bulvienojai, jie išgraužia braškių uogas. Aktyvūs naktį, tad artėjant rugpjūčiui vakarais pievoje įžiūrėti juos darosi vis sunkiau. Mėgsta susimesti po šviežiai nupjautos žolės gumulais. „Taip ir bėdos avietynui pridarėme: sukrovėme nupjautą žolę kaip mulčą, ir tik vėliau pastebėjome, jog po žole knibždėte knibžda šimtai šliužų“, – patyrimu dalijosi vydmantiškė, teigusi, jog jokių cheminių priemonių neieškojusi, be to, ir nenorėtų jų taikyti sodyboje, kurioje yra mažų vaikų. Kita „Pajūrio naujienų“ skaitytoja teigė gausybę šliužų matydavusi pernai pievose ties geležinkeliu netoli Šventosios gatvės ir pastebėjusi jų hanibalizmą, kai šliužas ėda šliužą. Kas tai per padaras Į daržus, sodybas, pievas plūstantys gyviai – tai luzitaninis arionas, didelis ir labai ėdrus invazinis šliužas, kuris Lietuvoje, kaip teigiama Aplinkos ministerijos informaciniame pranešime, pirmą kartą aptiktas 2008 metais Kaune. Ši rūšis sparčiai plinta – šliužų randama Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje, Marijampolėje, kitur. Suaugęs luzitaninis arionas yra didelis 7 –15 cm ilgio oranžinės arba rusvos spalvos šliužas, jo vystymosi ciklas trunka vienerius metus. Šliužai poruojasi vasaros pabaigoje – tuomet jie būna labai gerai pastebimi – ir netrukus rudenį sudeda baltus, 4 mm skersmens rutuliškus kiaušinius krūvelėmis ant žemės po lapais. Kiaušiniai ir spėję išsiristi jaunikliai peržiemoja. Dauguma suaugėlių po kiaušinių dėjimo nugaišta. Pavasarį jaunikliai išlenda iš žiemojimo slėptuvių, intensyviai maitinasi ir auga. Luzitaninis arionas dažniausiai aptinkamas soduose ir parkuose. Didžiausiais kiekiais randamas netvarkingose sodybose su gausia, retai šienaujama žoline augalija ar užpavėsintuose sodų, daržų pakraščiuose. Kiaušiniai ir jaunikliai dažniausiai žiemoja komposto krūvose. Soduose šie šliužai, entomologų pastebėjimu, ypač mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Parkuose randami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, upių, kanalų ar tvenkinių, su vešlia žoline augalija, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Tinkamose vietose šie šliužai sparčiai dauginasi ir plinta. Šie šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, ilgas buvimas sausoje šiltoje vietoje būtų pražūtingas. Todėl didžiausia tikimybė pamatyti šliužus yra tamsiuoju paros metu, ankstų rytą, vėlų vakarą arba apniukusią dieną ir po lietaus. Kodėl – luzitaninis ir invazinis Šliužas pavadintas luzitaniniu arionu todėl, kad yra kilęs iš Luzitanijos, Ispanijos regiono. Nuo praėjusio amžiaus vidurio pastebėtas aktyvus šios rūšies plitimas Europoje rytų kryptimi. Dabar ši rūšis paplitusi beveik visoje Europoje. Lietuva – viena paskutinių valstybių, kurioje atsirado šis šliužas. Aplinkos ministerijos specialistų teigimu, luzitaninis arionas laikomas invazine rūšimi, nes plinta dėl žmonių veiklos, kenkia žemės ūkiui, sukeldamas ekonominę žalą ūkininkams ir kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei. Manoma, kad luzitaninis arionas plinta gabenant augalus ir dirvožemį, į kurį patenka šliužai ir jų kiaušiniai. Atsiradęs naujoje vietoje šis šliužas greitai adaptuojasi prie naujų klimato sąlygų. Eksperimentais nustatyta, kad luzitaninis arionas yra atsparesnis žemoms temperatūroms ir sausrai negu kiti šliužai, greičiau dauginasi dėl trumpo brendimo laiko, pasižymi dideliu masės augimo greičiu ir dideliu vislumu – vienas individas padeda iki 400 kiaušinių. Įsitvirtinti naujoje vietovėje padeda didelis mitybinis plastiškumas, kadangi maitinasi labai įvairiu maistu: žoliniais augalais – ypač garšvomis ir kiaulpienėmis, išmatomis, grybais, negyvais šliužais. Pakvietė į mokomąją talką Lietuvos zoologijos sodo, kurio teritorijoje taip pat jau ne pirmus metus randama luzitaninių arionų, administracija bei specialistai į praktinę mokomąją talką pakvietė gyventojus ir pademonstravo, kaip reikėtų kovoti su invaziniais šliužais. Renginys zoologijos sode vyko padedant Aplinkos ministerijos ir Lietuvos entomologų draugijos specialistams. Jie konstatavo, jog sunaikinti luzitaninius arionus nelengva, kaip ir visas invazines rūšis. Veiksmingiausia priemonė – juos surinkti rankomis, juolab kad ir pats Lietuvos zoologijos sodas negali taikyti cheminių priemonių – jos pakenktų gyvūnams. Cheminių priemonių, kurios yra stipraus poveikio, savo sklypuose nenori naudoti ir žmonės. Surinkus šliužus, juos reikėtų sunaikinti: pats humaniškiausias būdas, anot specialistų, – sudėti į šaldiklį. Šliužus taip pat galima užpilti druskos tirpalu. Tinka statyti ir gaudykles su masalais, berti druskos, kalkių. Labai svarbu tvarkyti aplinką, įrengti apsaugines tvoreles, gaudykles. Tačiau, kad naikinimas būtų sėkmingas, šliužus reikia naikinti visoje teritorijoje. Luzitaniniai arionai galimai dėl gausių gleivių beveik neturi natūralių priešų, jų tėra keletas – pastebėta, jog juos ėda ežiai, lesa kai kurie varniniai paukščiai bei Indijos (bėkikės) greitosios antys. Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė „Pajūrio naujienoms“ teigė Kretingos dvaro parke luzitaninių arionų nepastebėjusi, o štai namų sodyboje šie šliužai iki šaknų nuėdė vadinamuosius gvazdikėlius – stiprus serenčių kvapas, pasirodo, jiems nėra atgrasus.
|
|
