Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Žygių dviračiais entuziastai Inga ir Gajus Jankauskai Poliarinio rato zonoje prie "akmenų miesto". Įprasta, kai keliautojai iš akmenų patato piramidę. Tą padarė ir straipsnio herojai.

Laukinė tundros gamta, taiga, ramūs žvejų kaimeliai, kalnai ir vėjas, kriokliai ir krištolo skaidrumo upeliai, poliarinis sniegas, 5 tūkst. metų senumo raižiniai ant uolų, pažintis su vietos gyventojais samiais, maudynės Arkties vandenyne, lenktynės su šiaurės elniais – šiais bei daugybe kitų įspūdžių, išsirengę į svajonių kelionę ir išsikėlę tikslą dviračiais pasiekti šiauriausią Europos tašką Nordcap‘ą, save apdovanojo kretingiškiai Inga ir Gajus Jankauskai, šiuo metu gyvenantys Norvegijos sostinėje Osle.

„Dviračių klubas „Tolumos“ veikia! Tegu ir ne Kretingoje, tegu neakivaizdžiai, tačiau vis dar esame, – tvirtino žygių dviračiais entuziastai I. ir G. Jankauskai. – Šiuo metu varžybose nedalyvaujame, tiesiog rengiame keliones, pasivažinėjimus asmeniškai ar su kolegomis bei draugais. Būdami toli nuo Kretingos, laiką bei galimybes stengiamės išnaudoti, kad prisimintume neįgyvendintus planus. Dviračių maršrutų dairomės čia, Norvegijoje, ir, patyrėme, kad jie – ilgi, sunkūs, bet įspūdingi.“

Kad pasiektų Nordcap‘ą, dalį kelio dviratininkai įveikė automobiliu nuo Oslo iki Altos. Čia, persėdę ant dviračių, jie per Skaidi ir pasiekė kelionės tikslą. Grįždami atgal, maršrutą šiek tiek pakeitė ir dviračiu per 4 dienas įveikė 315 km iš 5 tūkst. 245 km viso kelionės maršruto. Be kelionės dviračiais bei automobiliu, žygeiviai per fiordus kėlėsi 5 keltais. „Maršrutą pakeitėme kelionei paįvairinti ir kad daugiau pamatytume“, – neslėpė dviratininkai.

„Esu apkeliavusi visas Baltijos šalis, Skandinaviją. Vienintelis nepažintas kraštas man buvo Norvegija. Vis pagalvodavau, kaip būtų puiku šią šalį įtraukti į aplankytų šalių žemėlapį. Ir svajonė išsipildė, – džiaugėsi I. Jankauskienė. – Norvegijoje esu tik vienerius metus, bet spėjau nemažai pamatyti. Šalis – labai graži, bet dviratininkams ji negailestinga. Norvegijos šiaurė man atrodė tokia mistiška, šalta ir dar – taip toli! Iki tol buvau kirtusi poliarinio rato zoną Suomijoje ir Švedijoje, bet mintis apie Nordcap‘ą neleido nusiraminti, kaip nebaigta skaityti knyga...“

Ženklas, žymintis Nordcap‘o komuną. Šalia jo „ilsisi“ žygeivių dviračiai.

Nordcap‘as – vieta, į kurią žmonės važiuoja iš viso pasaulio kemperiais, automobiliais, motociklais, dviračiais, skrenda lėktuvais. Inga prasitarė Švedijoje sutikusį australą, kuris į Nordcap‘ą dviračiu mynė ne pirmą mėnesį.

„Pasiekus Nordcap‘ą pamatytas vaizdas išties sukelia galingą įspūdį: pasijunti it maža skruzdėlė ant begalinio akmens – žiūri į Arkties vandenyną ir lauki nakties, kuri taip ir neateina, nes saulė nenusileidžia visą pusmetį. Visiškas gamtos nokautas“, – kas žmones traukia pamatyti šią vietą, įžvalgomis pasidalino I. Jankauskienė.

Papildydamas sutuoktinę, G. Jankauskas prisipažino, jog jo, kaip keliautojo, pagrindinė idėja yra pasiekti atokiausius kraštus, ir nors Nordcap‘as nėra visiškai geografiškai šiauriausias taškas, tačiau tai – vieta, kurią, nežiūrint ekstremalių atvejų, galima pasiekti dviračiu.

„Lietuva įvardinama kaip Europos geografinis centras, todėl būtų labai įdomu pamatyti ir patį šiauriausią, taip pat – vakariausią, piečiausią ir ryčiausią taškus, tai yra visas keturias Europos ribas. Jei kalbėtume dėl konkrečių vietų, tai dėl to nuolat verda ginčai – jos turi būti žemyninės ar ne? Pvz., Nordcap’as oficialiai laikomas šiauriausia vieta, nors dar yra ir Magerojos sala, sujungta su žemynu beveik 7 km tuneliu, kuriuo važiavome ir kuris nutiestas 212 m žemiau jūros lygio, po fiordu, antra – toje pačioje saloje šalimais esantis Knivskjelodden‘o iškyšulys, esantis apie 47 sek. šiauriau Nordcap’o uolos, arba apie 1,5 km labiau į šiaurę, bet ten keliolika kilometrų tenka žygiuoti akmenimis. O jeigu šiauriausia vieta būtų žymima tik žemyninėje dalyje, tai ja būtų ryčiau esanti Gamviko savivaldybė. Tačiau įvairiuose šaltiniuose šiauriausia vieta visi pripažįsta Nordcap’ą, pasitelkdami argumentą, jog ją galima pasiekti be lėktuvo ir laivo“, – paaiškino G. Jankauskas.

Samių, kurie turi savo kalbą ir vėliavą, trobelė kalnuose bei suvenyrų parduotuvė.

Anot jo, nors dviračiais jis ir žmona važiavo tik Finnmark‘e, tačiau matė, stebėjo ir įvertino visos Norvegijos trasą. Tai – didelio fizinio pasirengimo ir ištvermės reikalaujantis kelias, nes reljefas toli gražu ne lygumos. „Kalnų aukštis perėjose gali siekti iki kilometro, kopimo į kalną ilgis – iki 5 ar septynių ir daugiau kilometrų, net liepos mėnesį temperatūra dažnai nesiekia 10 laipsnių šilumos, dažni lietūs ir rūkai. Pervažiavome dvi gamtines zonas – tundrą, taigą, augmenija skurdi ir apkerpėjusi, nemaža trasos dalis eina plynaukštėmis su snieguotuomis viršūnėmis ir tirpstančio sniego kriokliais bei upeliais, – kas laukia keliautojų, išsirengusių į Norvegijos šiaurę, papasakojo žygeiviai. – Kita trasos dalis tęsiasi stačiomis fiordų pakrantėmis su, kaip įprasta, priešiniais vėjais. Plentas nuo Altos miesto iki Nordcap‘o, tai yra apie 240 km, yra vienintelis, kuriuo dalinasi visi, keliaujantys ne tik į Nordcap‘ą, bet ir į gretimus miestus. Taigi, nors vieta atoki, eismas dėl keliautojų intensyvus.“

I.ir G. Jankauskai susumavo – gamtos sąlygos per kelionę buvusios tokios, kad vasaros teko patirti vos 4 dienas, o 10 dienų – tikras ruduo.

Metalinė briedžio skulptūra parke šalia kelio Stor Elvdal apylinkėse.

„Kai privažiavome tunelį, jungiantį Magerojos salą, kur yra Nordcap‘as, ir žemyną, išgąsdino užrašas, jog kelias 212 m žemiau jūros lygio tęsis beveik 7 km ir nuolydis iškart 10 proc. Tuneliui pasibaigus išneri į salą, tiesiai ant tilto, ir tave pasitinka dar vienas nuolatinis kelionės į šiaurę palydovas – vėjas, dažniau – vėtra: sala košiama skersai išilgai, be augmenijos, o viršukalnėj vargiai nusilaikai ant dviračio. Antrai dienai besibaigiant, jau sunkiai kovojau su vietinėmis stichijomis, šiaip ne taip nusikapsčius serpantinu iki viršukalnės ir pasisukus vėjui šonu, nespėjau nė pažiūrėti į horizontą, kai didžiulis gūsis bloškė nuo kelio – su visu dviračiu ir manta verčiausi žemyn į šalikelę, ačiū, Dievui, sėkmingai“, – patirtą išbandymą prisiminė Inga.

Tačiau visus kelionės sunkumus atpirko įspūdžiai: ir lankytojų centro ekspozicija, ir prabangiai – su vaizdu į vandenyną – pastatyta palapinė, kai sėdi, žiūri ir aiškiniesi kosmoso peripetijas, ryškios šiaurės spalvos, neįprastas reljefas, laukinė gamta. Ir, nors Norvegijos šiaurėje daug laukinės gamtos, dideli atstumai, tačiau dėl nuolat čia besilankančių turistų infrastuktūra ypač išvystyta – geri plentai, aiškūs ženklai, sustojimo, poilsio, apžvalgos aikštelės, degalinės, suvenyrų ir būtiniausių dalykų krautuvėlės turistams.

---

Nordcap‘o lankytojų centras – puikiai suorganizuota erdvė su panoraminiais filmais, muziejaus ekspozicija, koplyčia, garso ir vaizdo instaliacijomis, pvz., paukščių, vėjo, vandens garsų, šiaurės pašvaistės. Veikia restoranas, keli aukštai įkurdinti po žeme, t.y. uoloje, kur pasitelkus medijas perteiktas kosmologinis modelis. Dėmesio centre – žymusis gaublys (nuotr.) ant uolos krašto, kur įsiamžinti tiesiog privaloma.

Dviračių trenerio G. Jankausko patarimai, išsirengus keliauti į Nordkap‘ą dviračiu:

*Didesnis negu vidutinis fizinis pasirengimas.

*Rimta ekipuotė, tai yra tinkama apranga ir turistinė įranga.

*Dviračiui sugedus, pagalbos nesitikėkit, todėl būkite viskam pasirengę.

*Privalu gerai nusiteikti, nes šiaurėje, koki ji graži bebūtų, nelengva.

*Keliauti patartina liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje, nes tik tada įsivažiuoja norvegiška vasara. Liepos pirmoje pusėje dar būna vėsoka.

*Norvegija žavi savo toliais ir kalnais, tad ieškant nuobodaus ir lengvo poilsio čia geriau nevažiuoti. Norvegija – tiems, kurie nori įkvėpti visų gamtos stichijų.

*Trys pagrindiniai dalykai, kuriuo reikia numatyti prieš kelionę: transportas, nakvynės vietos, išlaidos maistui.

*Didžiausias kelionės į Norvegijos šiaurę pranašumas – gėlas vanduo. Juo rūpintis ir vežiotis nereikia, – vanduo čia pats veržiasi per kraštus, tik semk arbatai, sriubai ar naudok dušui.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas