Bendruomenę sutelkė įspūdingam projektui – sukurta miniatiūrinė Kretinga

Šv. Antano dienos centro kūrybinė grupė (iš kairės): Adomas Smalakys, Sima Vaitkevičiūtė, Ema Metrikytė, Rasa Lazdauskaitė, Gaivilė Tamašauskienė, Margarita Lizdenytė ir Rūta Kalnienė.

Nors tik rytoj per oficialią miesto šventės ceremoniją bus atidengti ir pristatyti miniatiūriniai devynių žinomiausių Kretingos pastatų maketai, tačiau jie jau dabar sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. Daugelį kutena smalsumas, kaip gi gyvai atrodo gerokai sumažinti objektai, pro kuriuos galima kasdien praeiti ir kurie yra neatsiejami nuo Kretingos istorijos bei jos įvaizdžio. O visų įstabiausia yra tai, kad šias pastatų kopijas sukūrė patys kretingiškiai – bendram darbui jų susitelkė daugiau kaip šimtas.

Iššūkio ėmėsi ir Kretingos miesto istorinių objektų maketų projekte „Mano miestas“ dalyvavo devynios švietimo ir socialinių paslaugų įstaigos – jų atstovai praėjusių metų pabaigoje burtų keliu išsitraukė sau užduotis.

Taip Šv. Antano dienos centrui teko sukurti Evangelikų liuteronų bažnyčios maketą, Dienos veiklos centrui – Banko pastato (Vilniaus g.), Vydmantų gimnazijai – Grafų Tiškevičių koplyčios naujosiose kapinėse, Jurgio Pabrėžos universitetinei gimnazijai – Tėvo Ambrozijaus (Jurgio) Pabrėžos kapo ir Šv. Jurgio koplyčios, Marijono Daujoto pagrindinei mokyklai – Šv. Antano rūmų, Kretingos technologijos ir verslo mokyklai – istorinio namo, kuriame gyveno F. Janušis ir L. Janušytė (Kęstučio g.), Simono Daukanto progimnazijai – Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatų komplekso, Kretingos meno mokyklai – Kretingos muziejaus su Žiemos sodu, Pranciškonų gimnazijai – Kretingos lurdo maketas.

Bažnyčią nulipdė iš vaško

Šv. Antano dienos centro kolektyvas ėmėsi ypač ambicingo sprendimo – Evangelikų liuteronų bažnyčios maketą nuliejo iš vaško.

„Vaško luitus tarkavome – tai buvo išties sunkus fizinis darbas, tada jį lydėme ir pylėme į formas, raižėme. Dirbo ir Šv. Antano dienos centro darbuotojai, ir savanoriai, ir vaikai. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes niekas iš mūsų nieko panašaus nebuvome darę, tai mums buvo nauja patirtis“, – pasakojo meninių užsiėmimų vadovė Rasa Lazdauskaitė.

Pasak jos, rinkdamasi medžiagas, įstaigos komanda nutarė, kad vaškas yra ganėtinai tvirtas, bet tuo pačiu labai paslankus, prisiminta, kad ne be reikalo jis naudojamas vaškinėms žinomų žmonių figūroms daryti. „Vašką sulipdo bitės ir pagalvojome, kad tai yra simboliška galvojant ir apie bažnyčią, jos bendruomenę. Be to, vaškas yra natūrali medžiaga, jis skaniai kvepia, yra šiltas ir malonus prisiliesti“, – kalbėjo R. Lazdauskaitė.

Jos teigimu, sukurti maketą nebuvo lengva, nes paaiškėjo, kad išlikę tik bažnyčios pagrindo brėžiniai, o duomenų apie tai, kokie yra sienų, stogo matmenys – nebuvo, tad juos teko susižinoti, atliekant matavimus lazeriu. „Tai buvo proga geriau pažinti Evangelikų liuteronų bažnyčią, pro kurią dažnai praeinu – dabar teko ją atidžiai apžiūrėti iš visų pusių, susiskaičiuoti, kiek yra langų“, – kad projektas paskatino labiau pažinti savo miestą, teigė R. Lazdauskaitė.

Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos kolektyvas sukūrė dvigubą maketą, kurio vieną dalį paskyrė didesniam Jurgio Pabrėžos kapo pavaizdavimui.

Pasidvigubino darbą

Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja Valdonija Karaliūnienė pasakojo, kad gavus užduotį – sukurti Tėvo Ambrozijaus (Jurgio) Pabrėžos kapo ir Šv. Jurgio koplyčios maketus – reikėjo pasukti galvą, kaip pavaizduoti du skirtingo dydžio ir stiliaus objektus. „Jeigu atitinkamo dydžio būtume sukūrę Jurgio Pabrėžos kapo maketą, tai šv. Jurgio koplyčia taptų pernelyg didelė. Sumanėme sukurti du maketus – ant vieno pavaizduoti abu objektus, išlaikant jų dydžių santykį, ir šalia – didesnį Jurgio Pabrėžos kapo variantą. Taigi taip pasidvigubinome sau darbo“, – pasakojo V. Karaliūnienė.

Ji pasakojo, kad maketas buvo sukurtas sutelkus skirtingas kiekvieno mokytojo patirtis – be V. Karaliūnienės, komandoje dirbo dailės mokytoja Renata Rusteikienė, technologijų mokytoja Ieva Litvaitytė ir informacinių technologijų mokytojas Aidas Kutelis, kurie įvairiems darbams pasitelkdavo savo mokinius. „Aidas Kutelis 3D spausdintuvu išspausdino smulkias detales, kurių neįmanoma nulipdyti iš modelino – juk kai kurios skulptūrėlės yra vos 1,5 cm dydžio“, – sakė V. Karaliūnienė, kurios teigimu, projektas pareikalavo daug kruopštaus darbo, kantrybės ir užsidegimo.

„Mes iš karto atsiklausėme, ar galime daryti kitaip, interpretuojant, nes mūsų įstaigos specifika yra tokia, kad mes negalime kurti kopijų tiksliai pagal brėžinius. Pasakė, kad galime“, – sakė Dienos veiklos centro socialinis darbuotojas Arūnas Šulskis.

Jis subūrė Dienos veiklos centro lankytojus, turinčius negalią – jie iš molio sukūrė tokį banko pastato maketą, kad daugelis iš karto jį pripažino vienu įdomiausiu ir originaliausiu. „Vadovavomės tik nuotraukomis ir didžiausias sunkumas buvo pasidaryti objekto iškarpas, nes pastatas stovi įkalnėje ir iš vienos pusės atrodo dviejų, iš kitos – trijų aukštų. Tačiau radome sprendimą: Šventame Rašte yra parašyta, kad bažnyčia statoma ant uolos, tai nusprendėme, kad bankas turi būti statomas ant pinigų – va taip tiesiogiai tą mintį ir pritaikėme“, – linksmai pasakojo A. Šulskis.

Kadangi šiemet minimas valstybės šimtmetis, šiai progai maketo kūrėjai ant banko stogo užskraidino penkių litų monetą. Pasak A. Šulskio taip sukuriama banko – taupyklės asociacija, tačiau kiekvienas žiūrovas yra laisvas turėti savo versiją.

Apskritai A. Šulskis teigė į projektą nenorėjęs įtraukti įstaigos darbuotojų, jis sutelkė tik jos lankytojus – taigi vieni lipdė, kiti glazūravo detales, o visam šiam darbui labai tiko stilistika, primenanti animacinius filmus, kur veikėjai yra „plastilininiai“.

Siekė, kad objektai būtų atpažinti

Projektą koordinavusi Kretingos rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Diana Garjonienė teigė, kad buvo atrinkta tiek Kretingos objektų, kiek buvo įstaigų, pareiškusių norą sudalyvauti. Projekto dalyviai patys galėjo pasirinkti medžiagas, iš kurių kurs objektus, tačiau buvo svarbu tai, kad jos būtų kiek įmanoma atsparios aplinkos poveikiui.

Siekiant išlaikyti vieningą vaizdą, maketai turėjo būti tokio mastelio, kad jų pagrindas būtų 1 kv. m dydžio ploto.

„Įstaigų atstovai klausė, kaip tiksliai turi būti atkartotas objektas, ar galima jį interpretuoti. Nutarėme, kad galima ir kūrybiškai pažvelgti į užduotį, tačiau vis dėlto objektas turėtų būti atpažįstamas“, – sakė D. Garjonienė.

Įgyvendindami savo vizijas, projekto dalyviai konsultavosi su Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi bei Kultūros skyriumi.

„Kretingoje vyksta daug stebuklų ir tai, ką šie žmonės sukūrė, yra vienas jų, – projekto sėkme pasidžiaugė Kultūros skyriaus vedėja Dalia Činkienė. – Tai yra nuostabu, kad pavyko sutelkti gyventojus, įvairių įstaigų atstovus bendram darbui, jie degte degė šia idėja, o dabar gyvena miesto šventės laukimu. Juk tai yra simboliška: patys žmonės kuria savo miestą – vieni tiesdami gatves, kiti – skleisdami žinias, kultūrą, t. y., kiekvienas, dirbdamas skirtingoje srityje, kuria Kretingos ateitį.“

D. Činkienė teigė, kad Kretingos objektų maketai, kuriuos nuo lietaus saugos skaidrūs gaubtai, bus eksponuojami per Kretingos miesto šventę prie J. K. Chodkevičiaus paminklo. Tačiau maketais visuomenė galės pasigrožėti ir vėliau – pirmadienį jie bus perkelti į Kretingos bažnyčios erdves. Jas miniatiūriniai Kretingos objektai puoš iki tol, kol bus atidaryta naujoji biblioteka, kuri taps dar viena ekspozicijos vieta.

Įvairios įstaigos per 3 mėnesius sukūrė žymiausių Kretingos pastatų maketus.

Pastatai – istorijos liudininkai

Kretingos objektų maketų atidarymo su džiugiu jauduliu laukia ir pats šios idėjos autorius – Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas.

„Simboliška, kad maketus atidengsime prie J. K. Chodkevičiaus paminklo – tarsi po jo kojomis paklosime miestą, kurį jis kūrė, apie kokį svajojo, įsivaizdavo, o galbūt kai kas išaugo ir į tai, apie ką jis net negalėjo numanyti“, – sakė N. Gedminas, kuris jau daugiau kaip 10 metų kuria scenarijų ir pats veda Kretingos miesto šventės oficialaus atidarymo ceremoniją prie J. K. Chodkevičiaus paminklo Rotušės a. N. Gedminas įsitikinęs, kad pastatai nėra tik pastatai – į juos įsigeria miesto istorija, jie primena tam tikrus įvykius, atspindi žmonių gyvenseną, juose išlieka kultūriniai ženklai. „Na, gerai, išduosiu: ne be reikalo ir šventės leitmotyvas, kurį kartosime atidarymo metu yra toks: „Metraščiai sudyla, rašalas išblunka, žmonės užmiršta, akmuo išsaugo“, – ištrauką iš būsimos šventės scenarijaus paskaitė N. Gedminas, manantis, kad į pastatus galima žvelgti kaip į istorijos ženklus.

Miesto dvasia – legendos

Prisiminęs, kad idėja sukurti miniatiūrines Kretingos objektų kopijas gimė maždaug prieš pusantrų metų, N. Gedminas pasakojo, kad kiekvieno miesto gyventojai turi objektus, kurie yra nebūtinai istorine prasme reikšmingi, tačiau yra apipinti legendomis.

„Mano močiutė ir promočiutė palaidotos Luokėje, ten sklandė legenda, kad jei iš visų kapinių pusių išmatuosi atstumus ir rasi centrą – tai ir bus vieta, kur palaidotas Tadas Blinda, – iš vaikystės išlikusiu prisiminimu pasidalijo N. Gedminas. – Kitas dalykas: aš esu ne kretingiškis, nors, vargu, ar taip begalima sakyti po 20 metų darbo čia. Taigi važiuojant iš Klaipėdos, kur gyvenu, aplankė mintys: ką gi įvažiuodamas į Kretingą pirmiausiai pamatau, už ko užkliūva akis. Visų pirma – tai „Kretingos grūdus“, paskui – bažnyčia, vandens bokštas... Iš ko dar žmonės atpažįsta Kretingą? Taip ir išsirutuliojo idėja.“

N. Gedminas prisipažino, kad jo pasiūlymas buvęs pasirinkti po vieną objektą, kuris simbolizuotų vis kitą sritį – pavyzdžiui, Savivaldybės pastatą – valdymą, banką – ekonomiką, geležinkelių ir autobusų stotį – susisiekimo ir t.t., tačiau vėliau ši idėja modifikavosi.

N. Gedminas neslėpė, jog jis jau dabar turi minčių, kaip dar šį projektą būtų galima plėsti kitais metais, tačiau dar nedrįstantis jų viešinti, nenuaidėjus šiųmetei miesto šventei. „Ir taip jau kolegos sakė: „Kokių nesąmonių dar prisigalvosi?“ Tikiuosi, nepiktai jie mane barė, juokavo“, – sakė N. Gedminas, prisipažinęs, kad kaskart rasti kokį nors originalų sumanymą, kuris papuoštų kasmet vykstančią miesto šventę, nėra lengva.

• Rašyti komentarą (5)