Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

1897–1899 m. pastatyta liuteronų bažnyčia. XX a. pr. nuotr.

Šiemet Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia švenčia 120 metų sukaktį. Miestas ilgą laiką buvo tarsi tiltas tarp dviejų Lietuvų – katalikiškos ir liuteroniškos, reformacijos idėjos Kretingą pasiekė XVI a. nevėluodamos, liuteronybė išliko carinėje Rusijoje, pasaulinių karų metu ir sovietmečiu, o šiandien parapiją vienija apie 400 tikinčiųjų.

Bažnyčios neturėjo beveik 200 metų

Pasak šiandien Kretingos, Priekulės ir Palangos parapijas aptarnaujančio kunigo Dariaus Petkūno, liuteronai Žemaitijoje apie 1567 m. turėjo 10 bažnyčių. Manoma, kad Jonas Karolis Chodkevičius buvo reformacijos šalininkas, nes Skuodo liuteronams jis pastatė bažnyčią. 1570 m. kardinolo Hosiaus jis buvo perkalbėtas vėl sugrįžti į katalikų bažnyčią. J. K. Chodkevičius kaip atgailą už ankstesnę veiklą pažadėjo visomis išgalėmis stabdyti tolimesnį Reformacijos judėjimą, Kretingoje pastatė pranciškonų vienuolyną.

Nors Kretingos liuteronai apie 200 m. neturėjo nuosavos bažnyčios, jų tikėjimas neblėso. Liuteronybė atgijo iš Vokietijos ir Latvijos atsikėlus vokiečių tautybės gydytojams, vaistininkams ir malūnininkams. Prie jų prisidėjo į Kretingos apylinkes iš Rytprūsių atsikeliantys naujakuriai. Šie žmonės įsteigė parapiją, tačiau dar neturėjo bažnyčios.

D. Petkūno teigimu, 1802 m. evangelikų liuteronų parapijos nariai pasiuntė pas carą Aleksandrą I keturis ūkininkus: Miką Kasputį, Antaną Penelį, Jurgį Tarvydą ir Miką Bruzdeiliną, siekta gauti caro leidimą pasistatyti nuosavą bažnyčią. Aleksandras I 1802 m. liepos 7 d. raštu atleido Kretingos liuteronus nuo visų mokesčių katalikų vienuolynui, įpareigojo juos pasirūpinti nuosavo kunigo išlaikymu. Taip pat duotas sutikimas evangelikams liuteronams pasistatyti bažnyčią ir kleboniją, dovanota apie 1 tūkst. 700 rastų iš Rucavos girių.

Kretingos liuteronų bažnyčia po 1927 m.

„Dėl nežinomų priežasčių parapija nesugebėjo tuo pasinaudoti. Neturėdama medžiagos bažnyčios statybai, parapija nusipirko iš generolo von Mirbach apleistą žydo namą, sumokėjo už jį 2 tūkst. 100 rublių. Namas buvo įrengtas ir 1808 m. pašventintas“, – tikino kunigas.

Mūrinio namo antrame aukšte buvo bažnyčia, o apačioje įrengtas butas kunigui, vėliau namas privatizuotas, parapijiečiai ėmė rinktis melstis į privačius namus, vienu metu turgavietės viduryje esančioje miesto rotušėje. Tuometinis Kretingos vyriausias administratorius generolas von Rohbinder 1830 m. kreipėsi į pranciškonų vienuolyno viršininką su prašymu perleisti iš daržinės perdirbtą mažą koplyčią evangelikų pamaldoms.

1824 m. parapija už 800 rublių įsigijo dirbamos žemės, pievų ir žemės sklypą mieste, ant kurio pastatyta klebonija. Šalia jos 1836 m. pastatyti mediniai maldos namai, kurie vėliau vieno liuterono buvo pasisavinti ir parduoti katalikui. Parapijai vėl teko ieškoti kitos vietos maldos namams. 1850 m. buvo rastas, o 1852 m. įsigytas miesto centre prie turgavietės buvęs mūrinis namas, jis perdirbtas ir pritaikytas bažnytiniams reikalams, šalia pastatyta ir varpinė.

Anot D. Petkūno, šie maldos namai turėtų būti laikomi pirmąja Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia. 1860 m. prie bažnyčios buvo pastatytas medinis namas, kuriame turėjo būti įrengta mokykla ir bažnyčios prižiūrėtojo butas, tačiau parapijoje kilus nesantaikai, atsisakyta šios idėjos. Vietoje mokyklos buvo įrengta prieglauda parapijos varguoliams.

Tuo metu bažnytinės pajamos, gautos iš aukų, buvo menkos ir nepadengė būtiniausių bažnyčios ir klebonijos pastato išlaidų, tačiau Kretingos evangelikų liuteronų parapija buvo patenkinta turinti nuosavą bažnyčią.

Minint 45-tąjį bažnyčios jubiliejų, parapiją aplankė Kretingos bažnyčios statytojas, kun. Janis Straumanis (viduryje) iš Dobelės. 1944 m. liepos 2 d.

Bažnyčią statė savanoriai

1889 m. vasarą Kretingą nusiaubęs gaisras sunaikino ir evangelikų liuteronų bažnyčią. Nors parapijiečių skaičius tuo metu buvo beveik 1,5 tūkst., surinkti lėšų, reikalingų bažnyčiai atstatyti, buvo sudėtinga. Pasak D. Petkūno, maždaug 10 m. Kretingos evangelikai liuteronai meldėsi mažame mūriniame name. Statant naują kleboniją, parapija išleido visas santaupas. 1894 m. iš Latvijos į Kretingą atsikėlė kunigas Johanas Straumanis, jis iš Rusijos evangelikų liuteronų pagalbos kasos gavo vienkartinę 4 tūkst. rublių paramą bažnyčios statybai.

Anot D. Petkūno, iš viso bažnyčios statyba kainavo 15 tūkst. rublių. Kretingos evangelikų liuteronų parapijai priklausantys 45 ūkininkai rudens metu suvežė 850 kubinių metrų akmenų, 60 tūkst. plytų ir kitos statybinės medžiagos. Vieni aukojo savo turimą auksą ar sidabrą, kiti prisidėjo pagal išgales prie 4 tūkst. rublių sumos. Visa statybinė medžiaga buvo suvežta ir statybai paruošta be jokio atlyginimo. Net mažažemiai valstiečiai prisidėję maisto produktais, pridėdavo dar iki 40 rusiškų rublių. Kas nepajėgė prisidėti pinigais, ėjo savanoriškai dirbti be atlyginimo 6 ar 8 dienas.

Kretingos dvaro savininkas grafas Tiškevičius dovanojo beveik visus bažnyčios statybai reikalingus rąstus, 4 žydų pirkliai – nemažą pinigų sumą spalvotiems bažnyčios langams įsigyti. Prūsijos karalius Vilhelmas II taip pat paskyrė 1,5 tūkst. markių, bažnyčios statybai aukojo pavieniai žmonės iš Latvijos, Vokietijos ir Klaipėdos krašto.

Iš Vokietijos buvo padovanoti vargonai, bet parapija, dėl tuo laiku buvusio labai aukšto muito, nepajėgė jų atsiimti. Kad bažnyčia neliktų be vargonų, sutarta juos iškeisti į senus Prūsijos pusėje esančios Kretingalės bažnyčios vargonus, už kuriuos buvo reikalaujamas mažesnis muitas.

Nuo 1802 m. caro suteiktų teisių Kretingos evangelikų liuteronų parapijai iki 1902 m. tarnavo apie 12 dvasininkų, kai kuriuo laikotarpiu parapiją aptarnavo atvykstantys kunigai iš Tauragės ir Skuodo. Kunigas Karl Friedrich Wilhelm Josephi Kretingoje tarnavo 1908–1926 m., palaidotas vietinėse evangelikų liuteronų kapinese. Kunigas Weihrauch 1927 m. Kretingoje buvo trumpą laiką. Jam išvykus, parapijos administraciją perėmė kunigas Vilius Gaigalaitis, vėliau kunigas A. Vymeris, o nuo 1928 m. diakonas Julius Stanaitis.

„Kadangi Kretingoje vokiškai kalbėjo tik maža parapijiečių dalis, daugumai reikėjo lietuviškai kalbančio kunigo. Iki tol iš Latvijos atvykę kunigai prieš pradėdami eiti kunigo pareigas turėjo išmokti lietuvių kalbą. Nėra žinių, ar visi kunigai kalbėjo lietuviškai“, – tikino D. Petkūnas.

Vanda Tažienė visada buvo aktyvi Kretingos evangelikų liuteronų parapijos narė.

Kun. Juliui Stanaičiui tarnaujant Kretingoje, daug parapijiečių nebelankė pamaldų ir vykdavo į Kretingalės bažnyčią, ten jų vaikai ruošti konfirmacijai. Kretingoje parapijos ginčams nesibaigiant, kun. Julius Stanaitis paprašė bažnyčios konsistorijos jį perkelti į kitą parapiją. Nesusipratimai išnyko, 1931 m. į Kretingos parapiją atsikėlus kunigui Adomui Gelžiniui.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 200 tūkst. liuteronų, šiandien – 20 tūkstančių. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, prasidėjo vokiečių registracija repatriacijai į Vokietiją, kartu su vokiečiais vyko ir lietuviai liuteronai, siekiant išvengti sovietų represijų, dokumentuose stengtasi įrodyti vokišką kilmę. Išvykimo pradžia buvo numatyta 1941 m. vasarį, tad paskutinį sausio mėnesio sekmadienį įvyko atsisveikinimo pamaldos su Kretingos bažnyčia ir vietoje liekančiais parapijiečiais.

Tarp repatrijuojančių į Vokietiją buvo ir Vanda Tažienė, 98 metų parapijietė. Tuo metu jai buvo 20 metų. Moteris prisiminė, kad dirbo virtuvėje, vėliau – Kioningsberge prie Štralsundo, kariniame dalinyje prie lėktuvų, pasibaigus karui, moteris neteko darbo.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., ji grįžo į Kretingą. Moteris prisiminė, kad niekas jos šeimos nelaukė: „Ateidavau pas savo kaimynus, parapijiečius, padarydavau kokius nors darbus, už tai gaudavau duonos.“ Vėliau moteris dirbo pas dėdę. Pašnekovė aktyviai dalyvavo parapijos veikloje, prisidėdavo prie įvairių renginių – šeimininkavo. Ji tikino, kad nebijojo aktyviai dalyvauti parapijos veikose: „Buvau brandi, niekas nebuvo baisu. Svarbių pareigų neturėjau – mano kaimynė mokytoja vykdavo melstis į kitas parapijas, kad nebūtų persekiojama.“

Šiandien ji trykšta energija: „Skaityti nebegaliu, tačiau dalyvauju kiekvienose pamaldose, nuvažiuoju ir į kitas parapijas, noriu galvoti apie Dievo žodį.“ Moteris tikino, kad šiandien jaučiasi laiminga: „Labai gerai gyvenam, reikia Dievui už tai dėkoti – nėra karo, esame sotūs. Turiu gėlių, jas ravėdama giedu – man daugiau nieko ir nereikia.“

Tauragės kun. Jonas Kalvanas su kun. Ansu Baltriu ir parapijos choru 1943 m.

Sovietmečio randai

Sovietmečiu Kretingoje tarnavo kunigas Ansas Baltris, jis buvo ordinuotas 1941 m., gyveno Klaipėdoje, tačiau jį suėmus gestapui, persikėlė gyventi į Kretingą, o ilgainiui tapo Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios konsistorijos pirmininku. Jo raštuose teigiama, kad į Vokietiją repatriavo apie 2/3 tikinčiųjų iš Kretingos, liko maždaug 400 liuteronų.

1949 m. buvo siekiama uždaryti bažnyčią, tačiau valdžia supainiojo terminus ir išleido įsakymą, kuris skelbė uždarantis reformatų bažnyčią Kretingoje – tokios bažnyčios mieste nebuvo, todėl liuteronų maldos namai išliko.

1954 m. kunigui A. Baltriui mirus, atimta Vytauto gatvėje buvusi klebonija – jo žmona buvo iškraustyta, moterį priglaudė dabartinės parapijos tarybos pirmininkės pavaduotojos Rūtos Šulskienės tėvas Jonas Enzinas, taip pat ilgametis parapijos pirmininkas.

1955 m. Kretingoje įvyko Sinodas – vyriausiasis bažnyčios susirinkimas, jo metu buvo priimtas bažnyčios statutas, iki tol vadovautasi carinės Rusijos imperijoje išleistu liuteronų bažnyčios teisynu. Nustatyta tvarka, kaip ordinuoti kunigus, kaip turi tvarkytis parapijos, kokie santykiai su valdžia, kokios parapijiečių atsakomybės.

1964 m. uždarytos evangelikų liuteronų kapinės, drausta be valdžios sutikimo statyti paminklus, neleidžiama sodinti gėlių. 1968 m. nugriauta tvora, juosusi liuteronų bažnyčią, jos fragmentai panaudoti tilto per Akmeną Birutės gatvėje turėklams.

Sovietmečiu prie bažnyčios buvo pastatytas priestatas, sujungęs ją su telekomo pastatu, po nepriklausomybės ta dalis buvo nugriauta. „Žmonės kalbėjo, kad jis buvo pastatytas dėl lengvesnio įsiveržimo į bažnyčią ją uždarius“, – tikino D. Petkūnas.

Sovietinės okupacijos metais Kretingos evangelikų liuteronų parapija buvo didelė – jai priklausė Kretingalės, Palangos, Klaipėdos tikintieji. Sovietmečiu Kretingoje pamaldas laikė kun. Jonas Armonaitis, kuris gyveno Priekulėje ir aptarnavo Žemaičių Naumiestį. „Uždaryti tokią parapiją būtų buvę sudėtinga“, – tikino D. Petkūnas. Sovietmečiu liuteronų parapijos veikloje aktyviai dalyvavo Enzinų, Penelių, Endriužių, Petrauskų šeimos.

Senasis evangelikų liuteronų parapijos klebonijos pastatas Vytauto g. 43. Dešinėje jo dalyje 1831 m. buvo pastatyta antroji, medinė evangelikų liuteronų bažnyčia, stovėjusi iki XIX a. vidurio.

Okupacijos metais bažnyčios būklė išliko gana gera. Anot D. Petkūno, jam pradėjus tarnauti 1991 m. Kretingoje, bažnyčia atrodė ganėtinai gerai, tačiau dabartinės klebonijos pastatas buvo labai apleistas – jame sovietmečiu veikė paštas. 1990 m. nuspręsta klebonijos, esančios Vytauto gatvėje, atsisakyti, nes joje gyveno šeimos, už tai parapijai buvo pažadėta nugriauti priestatą, sujungusį bažnyčią su telekomu ir restauruoti dabartinę kleboniją.

Pastaruoju metu Kretingos evangelikų liuteronų parapijiečių skaičius išlieka stabilus. „Dėl emigracijos situacija panaši kaip ir visoje Lietuvoje“, – tikino R. Šulskienė. Pamaldos vyksta tris sekmadienius per mėnesį, vasarą – skirtingose Kretingos rajono liuteronų kapinėse, prisimenami Amžinybėn išėję artimieji. Anot pašnekovės, parapijos šventines pamaldas puošia jaunimo ansamblis, jam vadovauja vargonininkė Inga Petkūnienė.

Kretingos evangelikų liuteronų parapijos nariai kasmet su katalikų bendruomene mini Pasaulinę maldos dieną, švenčiamos adventinės popietės, vyksta įvairių muzikos stilių koncertai, organizuojamos vaikų stovyklos, edukacinės išvykos po Lietuvą ir už jos ribų. Parapijoje veikia labdaros draugija „Sandora“, ji plėtoja švietėjišką kultūrinę ir labdaringą veiklą. „Draugijos vadovo Arūno Šulskio pastangomis prieš 25 m. užsimezgė partnerystės ryšius tarp „Sandoros“ ir parapijos Blankenfelde-Mahlow Vokietijoje. Šiuo metu „Sandora“ kaip Kretingos savivaldybės administracijos partnerė ruošia bendrą projektą Vaikų užimtumo dienos centrui įkurti“, – įvardijo R. Šulskienė.

Sigita RAZMUTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas