|
|
|
Gyvenime poetas lenkėsi dviem mūzoms
„Už tavo vieną pasakytą žodį ir už nakties virpėjimo akimirką aš pastačiau tau ilgesio šventyklą ir ją pripildžiau tavo sukurtų relikvijų“. Šie palangiškio poeto, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario Doniaus Remio ilgesio žodžiai nusako jo dvasinę būseną - nostalgiją gimtinei bei meilę mylimai moteriai. Anot poeto, tai - dvi jo mūzos, įkvėpusios ir palaikiusios jį per ilgus išsiskyrimo metus. Po emigracijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, pragyventų 50 metų D.Remys Nepriklausomybės pradžioje sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Palangoje. Gyvenimo vėjų nublokštas į svečius kraštus ir vėl sugrįžęs į tėviškę, poetas susigrąžino ir savo tikrąją gyvenimo meilę.
Poeto kūryboje nuo jaunų dienų ligi garbingo amžiaus pagrindinės dominuojančios temos yra tėvynė, jos ilgesys, laikas, prisiminimai, nostalgija, meilė. Lietuvoje poetas savo lėšomis išleido 10 poezijos rinkinių, kurių kiekvieno tiražas – nuo 500 iki 1 tūkst. egzempliorių. D.Remys tikino, jog savo knygų nepardavinėja, tik dovanoja jas poezijos mylėtojams. Ji – nuo scenos, jis – į sceną Palangiškiai dažnai mato vaikštinėjant po parką ar traukiant prie jūros inteligentišką garbaus amžiaus sutuoktinių porą. Tai - Donius ir Irena. Jiedu - vienmečiai, dar gimnazijos laikų draugai. „Gal nereikia apie tai..., - drovėjosi sutuoktiniai, paprašyti papasakoti gero filmo siužeto vertą jų meilės istoriją. - Labai šventa yra mudviejų meilė: pirmoji ir visam gyvenimui. Atlaikiusi dešimtmečių išbandymus ir neužgesusi. Daug metų apie ją viešai nekalbėjome, - niekam neleidome jos taršyti lyg vėjyje iškabintų marškinių“. Donius gimė Mažeikiuose. Šeimoje augo trys broliai ir sesuo. Jų tėvas 38 metus smetoninėje Lietuvoje dirbo geležinkelio tarnautoju. „Mano tėvas visiškai nepažino degtinės skonio. Buvo labai darbštus ir pareigingas, dėl to išgalėjo visus vaikus leisti į mokslą. Motina buvo namų šeimininkė“, - šiltai savo tėvus prisiminė poetas. Irena kilusi nuo Darbėnų, tačiau gyveno pas senelius Mažeikiuose ir ten lankė gimnaziją. Abu susipažino 1939 m., būdami keturiolikmečiai. D. Remys jau pradžios mokykloje rašė eiles ir nuo vaikystės svajojo būti poetu. Irena buvo puiki skaitovė ir literatūros mylėtoja. Donius buvo išrinktas Mažeikių gimnazijos literatų būrelio pirmininku. „Rengdavome įvairius literatūros vakarus, skaitymus. Pasikeisdami: Irena – nuo scenos, aš – į sceną. Taip ir kritome vienas kitam ne tik į akį, bet ir į širdį. Pasirodė - visam gyvenimui“. Susitikimas su jūra ir mylimąja Vokiečių okupacijos metais, pasakojo Irena, ji persikėlė mokytis į Palangą, arčiau senelių. Apsigyveno name, kur dabar įrengta „Gražinos vila“. „Bendrauti su Irena buvo labai sudėtinga: ne dėl pinigų – markių galėjau sukrapštyti, bet dėl susisiekimo, - prisiminė D.Remys. – Nebuvo kuo nuvykti į Palangą, neturėjau nė dviračio. Visgi sykį su klasės draugu, vėliau – garsiu skulptoriumi Kazimieru Švažu, sumanėme aplankyti Ireną. Kazys turėjo geležinkeliečio kepurę, nes po pamokų šlavinėdavo stotį. Nuėjome tąsyk abu į geležinkelio stotį ir su garvežininku išsiderėjome: mainais už kelionę iki Kretingos visą kelią turėjome anglimis kūrenti krosnį. Iš Kretingos į Palangą – pėsčiomis. Abu dar nebuvome jūros matę. Po to savo gyvenime mačiau gal kokį šimtą jūrų, bet nė viena man nebuvo tokia brangi, kaip pirmąsyk pamatyta Palangoje“. Remių šeima, artėjant frontui, 1944 m. pasitraukė į Vakarus: iš Mažeikių – į Liepoją, o iš jos - laivu į Vokietiją. Doniui tebuvo devyniolika. Lietuvoje liko tik vyresnysis Doniaus brolis Bronius, kuris vėliau atsidūrė lageryje Sibire ir ten žuvo. Šeima atsidūrė pabėgėlių stovykloje Bavarijoje, netoli Miuncheno. Ten išbuvo 5 metus. Buvo įsteigtos emigrantų tautinės mokyklos, leidžiami laikraščiai, todėl nebuvo pamiršta savoji kalba. Donius ryžosi studijuoti psichologiją ir filosofiją prie Kunigų seminarijos įsteigtuose kursuose. Kartu dirbo ir lietuvių gimnazijoje, nes trūko mokytojų. Ryšys su Irena kuriam laikui nutrūko. „Iš kitų pabėgėlių sužinojau, kad Remių šeima besitraukdama žuvo“, - sakė Irena, patikindama, jog jos širdyje visgi gyveno viltis, jog ši žinia nėra teisinga. < b>Kelionė į Ameriką ir namo 1949 m. antroji emigracijos banga Remių šeimą nubloškė į Ameriką, į Čikagą, kur susibūrė gausiausia lietuvių bendruomenė. „Pinigų neturėjome, mus priglaudė vietiniai čikagiečiai – apgyvendino rūsyje. Tėvas iš pradžių restorane plovė indus, aš įsidarbinau fabrike“, - prisiminė pašnekovas. Savarankiškai lankė anglų kalbos kursus, o vakarais – Čikagos technikos koledžą, kur studijavo elektromechaniką ir dizainą. Baigęs mokslus, dirbo inžinieriumi, o iki pensijos – firmoje „McDonald“, kurioje kūrė prietaisus bei įrangą šios firmos restoranams visame pasaulyje. Darbas paskatino keliauti, dėmėtis svečiomis šalimis. Ši galimybė dar plačiau atsivėrė, išėjus į pensiją. Poetas sakė aplankęs apie 100 pasaulio šalių: domėdamasis senovės indėnų – actekų, majų, inkų – kultūromis skersai išilgai išvagojo Pietų ir Šiaurės Ameriką. Europoje liko neaplankyta tik Albanija ir Andora. 1991 m. D.Remys buvo suplanavęs kelionę laivu į Kiniją, Indiją, Tanzaniją, tačiau pasiekė garsas apie Lietuvos išsilaisvinimą. „Nebebuvo jokių svarstymų: kelionė labai aiški – tik į Lietuvą“, - tvirtino pašnekovas. Pasimatymas su Lietuva po ilgo išsiskyrimo prasidėjo dramatiškais susitikimais su giminėmis, vaikystės draugais ir mylimąja. Irena, trijų suaugusių dukterų motina ir užtarnauto poilsio jau išėjusi pedagogė, paskatino Donių Lietuvoje išleisti ir susikaupusį kūrybinį bagažą. Netrukus jiedu tapo šeima: santuokoje pora gyvena jau 15 metų. Pirmieji įspūdžiai, nuslūgus sentimentams, buvo tokie: lietuviai labai daug geria ir kalboje vartoja begales svetimybių. D.Remys sakė, jog jo tėvai, 40 metų pragyvenę Amerikoje ir atgulę Čikagos kapinėse, taip ir neišmoko kalbėti angliškai. Kalbėdami tarpusavyje, jie net juokaudavo, jog Čikagoje „iš bėdos“ galima susišnekėti ir angliškai. Kūrybinis brolių palikimas Pastaruosius 5 metus, sakė pašnekovas, turėdamas aiškią poziciją dėl Lietuvoje įsigalėjusio alkoholio kulto ir pagerbdamas savo tėvo atminimą, alkoholio jis visiškai atsisakęs. Poetas atsisakė ir savo teisių į tėvų namus bei žemę. „Kai nuvažiavau apžiūrėti tėvų namų, mane pasitiko ne tik apgriuvęs pastatas, bet ir senutė jo šeimininkė. Suspaudė širdį. Pagalvojau: nebeeikvosiu ir aš sveikatos, - užtenka žemėje užgyventų turtų. Savų vaikų neturiu, o artimieji liko ilsėtis Amerikos žemėje. Ateina metas pasirūpinti dangaus turtais“, - kalbėjo poetas. Paskutinius kelerius metus, sakė poetas, su kūrybos mūza jis „nebesišnekąs“. Savo laiką dažniau jis skirdavo susitikimams su jaunaisiais kūrėjais. Žurnale kruopščiai susirašė Lietuvos vietas – jų susidarė 160, - kur pabuvojo susitikimuose ir skaitė savo kūrybą. D.Remys dešimtmetį buvo įsteigęs savo vardinę premiją Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos poezijos šventės nugalėtojui. Tačiau ir susitikimuose jis jau nebedalyvauja: jo jėgos, atviravo, jau – nebe tos. Emigracijoje poetas, skatinamas Stasio Santvaro, Kazio Bradūno, savo eilėraščius spausdino išeivijos leidiniuose „Draugas“, „Šviesa“ ir kt. Lietuvoje už nuopelnus tautos kultūrai D.Remys buvo apdovanotas ne viena premija, o savo 80-mečio proga pagerbtas kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo padėkos raštu. Garsas apie Remių šeimos kultūrinį palikimą pasklidęs ir Mažeikiuose. Poeto brolis Juozas, dirigentas, profesionalus muzikantas ir muzikos instrumentų kūrėjas, buvo subūręs fenomenalų simfoninį orkestrą, kuris veikė nuo 1938 m. ligi pat II pasaulinio karo pabaigos. Jis buvo itin kruopščiai įvaldęs miniatiūrinės dailės braižą: tarkim, 30 eilučių Doniaus eilėraštį jis gebėdavo grafiškai, be padidinamojo stiklo perkelti į 2x2 cm plotą. Poetas tebesaugo ir brolio pagamintą jam dovanotą 8 cm ilgio Stradivarijaus smuiko kopiją.
|
|
