Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Režisierė ir aktorė Martina Žąsytienė tikino, kad scena ir teatras yra jos gyvenimo pilnatvė.

Kartenos teatras šiemet mini 115 metų sukaktį. Daugiau kaip 40 metų jam vadovavusi 71-erių karteniškė režisierė Martina Žąsytienė gerai prisimena ir jam atsidavusius žmones, svarbiausius to laikotarpio įvykius, sukaupė gausų pluoštą nuotraukų, – visa tai ji ketina sudėti į išvien su kretingiškiu neįgaliųjų draugijos klubo „Trys mūzos“ vadovu Jonu Tiškumi rengiamą knygą, kuriai jau žino ir pavadinimą „Teatras – mano gyvenimas“.

Draugavo teatre ir gyvenime

Ir iš tiesų, atviravo mėgėjiškos scenos senbuvė, teatras jai buvo tapęs tikruoju gyvenimu – ir darbu, ir laisvalaikiu: „Teatre užaugo 4 mano sūnūs – Arūnas, Mindaugas, Zigmas ir Martynas: vesdavausi juos į repeticijas, vežiodavausi į gastroles. Prakutę jie man talkindavo ir suolus sunešioti, bilietus plėšyti, ir šokiuose budėdavo, patalpas remontuodavo, elektrą pataisydavo. O mažasis Martynas, vos prakutęs, pradėjo ir vaidinti – vienintelis pasekė mano pėdomis“, – kalbėjo M. Žąsytienė.

Teatras anuomet, kai ji 1978-aisiais atėjo dirbti į Karteną ne tik režisiere, bet ir kultūros namų direktore, jau buvo įleidęs gilią šaknį ir kitų jį pamilusių karteniškių gyvenimuose. „Mes ne tik vaidinome, bet tarsi žaidėme gyvenimą: pažinome, susidraugavome, padėdavome ir sergėdavome kits kitą. Karteną pažįstu kaip nuluptą: išsyk žinodavau, ką statyti, koks vaidmuo kam tinka. Kaip ir šviesaus atminimo režisierius Balys Juškevičius: užmesdavo akį – būsi tas ir tas, jo spektakliuose buvau ir Veronika, ir pasiutusi boba“, – juokėsi M. Žąsytienė.

Ji tęsė mintį: „Visos mūsų šeimų šventės buvo tapusios ir teatro kolektyvo šventėmis. Žinojome, kada savo gyvulį skersti, patys dešras kimšome, vyniotinius ir kastinį sukome, kad galėtume į festivalius ir šventes atvykusius svečius pavaišinti“, – vaizdingai pasakojo ilgametė Kartenos teatro režisierė.

Tuomet ir kultūros namai buvo kitokie: dabartiniai, jos žodžiais, yra prabanga, o tuomet nė tualeto viduje nebuvę, patalpos šaltos. Tačiau žmonių noras vaidinti – begalinis. Jau mokykloje vaikai būdavo ugdomi vaidinti, ir taip eidavo iš kartos į kartą.

Balio Juškevičiaus režisuotas spektaklis „Amerika pirtyje“ buvo rodomas ir profesionalaus teatro scenose.

Rado stiprų kolektyvą

M. Žasytienė sakė esanti Kartenos krašto žmogus „ligi panagių“: kilusi iš Anužių kaimo, prie Kalniškių, baigusi režisūros studijas atėjo dirbti į ką tik atidarytus Kalniškių kultūros namus – buvo pirmoji jų darbuotoja, statė ir spektaklius. Ėmėsi organizuoti chorą, važinėdavo po kiemus, apylinkes, kalbindama žmones: „Buvo labai sudėtinga, nes esi naujokas, o reikėjo pasirūpinti ir muzika, ir aktoriais, ir diskotekas vesti, koncertus rengti.“

Kai į užtarnautą poilsį išėjo Kartenos kultūros namų direktorė Kazimiera Gūžienė, vadovavusi nuo 1949 m., ją pakeitė M. Žąsytienė. Pasiliko, įsitvirtino ir tapo Kartenos teatro istorijos dalimi. „Kokį atėjusi radau teatrą? Suburtą stiprų, energingą. Jam vadovavo buvęs pedagogas Jurgis Račkauskas, ligi tol vadovavęs mokyklai. Jis statė spektaklius su vaikais ir suaugusiais. Atsimenu jo Žemaitės „Petras Kurmelis“, A. Fišerio „Raktai nuo prarajos“.

Spektaklyje „Eglė – žalčių karalienė“ atsimenu įspūdingai vaidinant mokytoją Mykolą Jokubauską. Pas J. Račkauską vaidino ir jo išugdytas būsimasis Klaipėdos dramos teatro aktorius Kazys Žvinklys“, – kalbėjo M. Žąsytienė.

Vienoje miestelio švenčių – M. Žasytienė su ilgamečiu kompanjonu Zenonu Jurgila (dešinėje).

Prisimena ji ir savo pačios pirmąjį sceninį renginį: tai buvo agitbrigadų vaidinimas laikraščio „Tiesa“ prizui laimėti, kuriame išjuokė to laikmečio kolūkio gyvenimo negeroves. Įsiminė jame atliktas ryškus šmaikštus iš Kretingos vaidinti atvykdavusio mokytojo Juliaus Gindulio vaidmuo.

Kartenoje dirbo ir teatro legenda

M. Žasytienė Kartenoje ne tik kūrė spektaklius suaugusiems, važinėjo su jais po Lietuvą, rengdavo tradicinę teatrų šventę „Pastogė“: ji čia subūrė ir vaikų bei lėlių teatrus.

Kaip atskirą Kartenos teatro klestėjimo etapą ji išskiria 25-erius metus Klaipėdos dramos teatrui vadovavusio teatro legendos Balio Juškevičiaus indėlį: išėjęs užtarnauto poilsio, jis atvyko gyventi į savo žmonos Janinos tėviškę. Kartenoje pastatė spektaklius Kazio Sajos „Lažybos“, Juozo Petrulio „Prieš srovę“, bet labiausiai jį išgarsino Keturakio „Amerika pirtyje“.

Teatralizuotos Joninės 1978-aisiais: centre – sunėręs rankas Balys Juškevičius.

Šį spektaklį karteniškiai rodė ne tik Žemaitijos kultūros centrų, bet ir profesionalių teatrų scenose: 2-kart Klaipėdos dramos teatre ir sykį Vilniaus akademiniame teatre, kur jiems dėkojo garsi režisierė Kazimiera Kymantaitė ir poetas Justinas Marcinkevičius.

Tačiau B. Juškevičiaus statytą spektaklį „Prieš srovę“ apie kunigą poetą Antaną Strazdelį, pašnekovės žodžiais, karteniškiai parodė tik vieną sykį: „Režisierius šiam spektakliui specialiai buvo surinkęs vyresnio amžiaus kolektyvą. Tai buvo 1990-ieji – politinio lūžio metai, trūko degalų, todėl daugiau ir nebevaidinome.“

Šiltai prisimena senbuvius

Nors M. Žąsytienė, kaip režisierė, jau nuėjo nuo Kartenos teatro scenos – šiuo metu jam vadovauja klaipėdietis režisierius Virgilijus Noreika, tačiau su teatru ji visam neatsisveikino: pastaruosius 4-erius metus vadovauja Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos saviveikliniam teatrui „Kaukė“, į kurį susibūrė dauguma karteniškių, ir jų repeticijos vyksta senąsias teatro tradicijas puoselėjančiame miestelyje – Kartenoje.

Į M. Žasytienės rengiamas tetaro šventes „Pastogė“ suvažiuodavo apylinkių teatrai, o komisijoje būdavo garsus Kretingos krašto režisierius Egidijus Radžius (pirmas iš kairės).

Per keturis M. Žąsytienės vadovavimo dešimtmečius nemažai žmonių iškeliavę anapilin, kiti išsivažinėję, tačiau ji tebesaugo ištikimųjų scenos senbuvių vardus ir pačius šilčiausius prisiminimus apie juos. Zenonas Jurgila – ilgametis kompanionas, su juo vesdavo ne tik teatro šventes, bet ir kitokias – Kartenos miestelio, Rudens gėrybių, „Grok, Jurgeli“ Kretingoje, Žemdirbių Kaune. „Su Zenonu kartu vaidinome 37-erius metus, mudu nesimokydavome tekstų iš anksto, scenoje improvizuodavome, nes žodžio kišenėj nė vienas neieškojom“, – atviravo pašnekovė.

Tačiau scenos keliai su Z. Jurgila išsiskyrė dėl pastarojo ligos. Martina šiltai prisimena ir kitus ilgamečius teatrui atsidavusius karteniškius, kai kurie jų dar ir šiandien, būdami garbaus amžiaus, kopia į sceną: tai – tautodailininkas Antanas Songaila, Virginija Leščiauskienė, Antanas Jarutis, Audrona Galdikienė – ji, beje, viena pirmųjų M. Žąsytienės mokinių.

Dabartiniame karteniškės suburtame kolektyve „Kaukė“ tebevaidina A. Galdikienė ir A. Songaila, Silvija Venclovienė, Zigmas Paulauskas, Elena Narvydienė, Aldona Šilgalienė, Rita Kiškėnienė, Raimonda Mačernienė.

---

Rugpjūtį karteniškiai jau atšventė savojo teatro 115-ąjį jubiliejų, kuris darsyk subūrė ir teatro senbuvius. Į svečius taip pat buvo pakviestas klaipėdietis teatrologas humanitarinių mokslų daktaras Petras Bielskis, kuris Kartenos bažnyčioje suvaidino savo pamėgtą herojų – vyskupą Motiejų Valančių.

Tikslią Kartenos teatro įkūrimo datą – 1907 m. – viename leidinyje aptiko karteniškė pedagogė Bronė Butkuvienė. Teatras iš pradžių veikė mokykloje, o nuo 1949-ųjų persikėlė į naujai atidarytus kultūros namus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas