Pajūrio naujienos
Help
2023 Sausis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar jau turite savo favoritą tarp kandidatų į merus?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2023-01-13


Iš Šašaičių kaimo, prie Minijos krantų, kilusi Elena Karnauskaitė savo devintąją knygą ketina pristatyti ir Kretingos žmonėms.

„Kai knyga iškeliauja iš spaustuvės, ji pradeda savo gyvenimą“, – apibendrino poetė Elena Karnauskaitė kalbėdama apie savąjį gyvenimą ką tik pradėjusią devintąją knygą – poezijos rinkinį „Atvirukai iš kurorto“,– kurią rengiasi pristatyti gimtojo Kretingos krašto skaitytojams.

Spalvingu palangiškės dailininkės Gražinos Eimanavičiūtės sukurtu rūbu padabintą knygą, kurią sudaro keturi skyriai: „Ehmeno voverės“, „Be karūnos“, „Žuvelių dainos“ ir „Atvirukai iš kurorto“,– skaitytojams siūloma atsirakinti poetės įteikiamu raktu, epigrafui pasirinktu haiku „Varne bastūne, pažvelk! / Kur tavo lizdas senasis? / Aplink vien slyvos žieduos.“ Žiedine kompozicija – svetimas kraštas, Lietuva, vėl svečios šalies motyvai, – sudėti eilėraščiai įtraukia į nesiliaujančio vyksmo kaleidoskopą. Pati autorė „Atvirukus iš kurorto“ yra pavadinusi kelionių knyga tiek laiko, tiek biografine prasme: emigracija, karantinas, tarnyba ofise, kelionės ir sugrįžimai. Ir be abejo, keliaujant per pasaulį ir laiką patiriama įvairiausia būsenų ir emocijų gama: nuo meilės iki neapykantos, nuo susitikimo džiaugsmo iki išsiskyrimo sielvarto, nuo kaustančio abejingumo iki pasiryžimo veikti, nuo kalno viršūnės iki juodžiausios gelmės.

„Kodėl rinkinį pavadinau „Atvirukai iš kurorto“? Nes šioje knygos dalyje aš atrandu kitokį savo balsą kaip poetė, kad ten, tuose eilėraščiuose, aš – kaip pati matau,– šneku kitaip“, – prisipažino E. Karnauskaitė. – Tie atvirukai iš kurorto man pritiko dar ir todėl, kad, viena vertus, asocijuojasi su Palanga, kur aš dažniausiai būnu, gyvenu, kita vertus, taip pavadintas knygos paskutinis skyrius buvo parašytas stažuotėj Vysbadene – irgi kurorte. Ir dar pats eilėraščio žanras – jis juk yra kaip atvirukas. Kūrėjo vaizduotėje fiksuojamas tam tikras momentas, ir kaip jau ta vaizduotė jį atspindi, taip ir išeina – atvirukas. Tos akimirkos, tos dienos, tos nuotaikos atvirukas“.


Folkloras – tai būdas sustabdyti laiką

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-01-13

Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriaus meno vadovas Alvydas Vozgirdas – Kultūros ministerijos premijos laureatas, apdovanotas už etnokultūros puoselėjimą ir sklaidą.

Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriaus folkloro ansambliui „Šukupis“ jau 20 metų vadovaujantis Alvydas Vozgirdas, metams baigiantis apdovanotas Kultūros ministerijos premija, neslėpė, kad jam šis įvertinimas yra svarbus. „Būti pastebėtam visada malonu. Tačiau šis įvertinimas neatsiejamas nuo tų žmonių, su kuriais turėjau galimybę dirbti, kartu su jais puoselėti senąsias tautos tradicijas“, – teigė jis.

Paskyrusi apdovanojimą už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą Alvydui Vozgirdui Kultūros ministerija įvardino, kad jis skirtas vienam aktyviausių tradicinio folkloro skleidėjų Klaipėdos krašte, be „Šukupio“, vadovaujančiam dar dviem Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansambliams – „Kuršiukai“ ir „Kuršių ainiai“. A. Vozgirdas taip pat skaito pranešimus seminaruose, konferencijose, veda praktinius mokymus kūrybinėse laboratorijose, stovyklose. Nuo 2011 metų koordinuoja Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ Mažosios Lietuvos regioninį ratą.

Važiavo į „džiungles“ – sutiko nuostabius žmones

Į Šukę A. Vozgirdas pateko, ieškodamas papildomo darbo. Pradžia buvo sunki. „Važiuoju klaidžiodamas žvyrkeliu į Šukę ir keikiu save, ką aš blogo padariau, kad, važiuodamas nežinia, į kokias džiungles, turiu išgyventi tokį košmarą“, – juokdamasis prisiminė 50 metų A. Vozgirdas, neslėpdamas, kad tuomet ir sąlygos buvusios prastos: sovietinio palikimo kultūros namai, jokios materialinės bazės, nesuprantamo žanro kolektyvai. „Prireikė laiko, kad mintys ir idėjos išsigrynintų, kad išgautume tai, ką šiandien galime pavadinti folkloro ansambliu“, – pašnekovas pasidžiaugė tuo, kad Šukėje jis sutiko puikių žmonių, kurie ne tik padėjo įgyvendinti sumanymus, bet ir buvo tas potencialas, kuris išsaugojo tradicijas, gebėjo dainuoti, pasakoti, dalintis visu tuo su kitais. „Tie žmonės savastimi buvo tokie gyvi, nesugadinti, kad man jų nė mokyti nereikėjo. Aš labiau rūpinausi scena, scenine kultūra, kurios jie noriai sėmėsi.


Akvarelėmis išliejęs meilę tėviškei

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-01-13

Kartenoje ilgus metus kūrusio, anapilin iškeliavusio tautodailininko peizažisto Jurgio Račkausko, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, gyvenimą bei įvairiaspalvę veiklą apibūdino jo duktė pedagogė Jūratė Račkauskaitė.

Šį sausį įžymiam Žemaitijos kūrėjui tautodailininkui peizažistui, Kretingos rajono Garbės piliečiui Jurgiui Račkauskui būtų sukakę 100 metų, – anapilin jis iškeliavo 85-erių, krašto žmonėms palikęs turtingą darbų kraitį. Jo paveiksluose, tapytuose aliejumi, bet dažniausiai išlietuose akvarele prigesintomis spalvomis, dominuoja Žemaitijos apylinkių – Karklėnų, Kulių, Platelių, Grūšlaukės, Salantų, Kartenos, kur gyveno ir dirbo, – gamtos vaizdai, natiurmortai, senųjų trobesių kontūrai.

Nutapė tūkstantį paveikslų

Buvusio pedagogo, pagal specialybę – prancūzų kalbos mokytojo, Platelių, Grūšlaukės, Salantų, Kartenos mokyklų vadovoJ. Račkausko gimimo jubiliejaus proga Kretingos rajono kultūros centre rengiama jo tapybos darbų paroda, kurioje – per 30 darbų iš Kretingos muziejaus fondų.

Šios parodos kuratorė Kretingos muziejaus muziejininkė Danutė Šorienė patikino, kad J. Račkauskas buvęs labai produktyvus tapytojas, jo paties žodžiais, nutapęs apie tūkstantį paveikslų. Daugumą jų išdalinęs ir išdovanojęs: jo darbai plačiai pasklidę po pasaulį ir puošia tautiečių namus Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, netgi – tolimojoje Kolumbijoje.

„Nerastumėt turbūt nė vieno vyresnės kartos Kretingos krašto tautodailininko ar pedagogo, kurio namų sienų nepuoštų J. Račkausko paveikslai. Vien muziejui jis padovanojo 46 paveikslus, – šią, dabar jubiliejinei parodai rengiamą 30 akvarelių ciklą, nuolat vežiojame po ekspozicijas“, – sakė D. Šorienė.

Rengiant parodą talkinusi kūrėjo duktė ilgametė Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro pedagogė ir vadovė 72-jų Jūratė Račkauskaitė prisiminė savo tėvą tapius pagal eskizus, kuriuos jis nusipiešdavęs vaikščiodamas po Salantų, Grūšlaukės ir Kartenos apylinkes. Po to savo namų dirbtuvėse juos spalvomis paversdavęs į paveikslus. Nuo 1977-ųjų tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu, tautodailės kūrėju.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2022-12-09


Miniatiūros – žiemos grožiui atskleisti

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-12-09

Odilė Norvilaitė-Bytautienė ir Gediminas Bytautas Palangos miniatiūrų mini galerijoje surengė duetinę savo darbų parodą „Žiemos grafika“.

Duetinė – dviejų menininkų – Odilės Norvilaitės-Bytautienės ir Gedimino Bytauto darbai papuošė Palangos Nepriklausomybės aikštę: čia, miniatiūrų mini galerijoje, eksponuojama paroda „Žiemos grafika“, kuri veiks iki kitų metų kovo.

Pačių menininkų teigimu, šioje parodoje eksponuojami naujausi šiais metais sukurti Gedimino grafikos darbai ant drobės, miniatiūros – pusę jų dailininkas sukūrė specialiai šiai parodai. Odilė eksponuoja akvareles ir piešinius, kurie atspindi žiemos faktūras. „Kadangi tikra žiema dabar jau yra retas svečias, darbus kūriau kelerius metus“, – prisipažino ji.

Abiejų menininkų tikslas – kad paroda žmones džiugintų per didžiąsias metų šventes, ji buvo įtraukta ir į Palangos miesto renginių sąrašą. „Ekspozicijai vieta labai patraukli, miniatiūrų mini galerija plačiai žinoma Lietuvoje ir užsienyje. Ji unikali tuo, kad ekspozicija veikia visą parą, įrengtas specialus apšvietimas, kuris įsijungia nuo sensorių, vos tik priartėjus prie galerijos“, – Odilė ir Gediminas Bytautai neslėpė, kad galerijos įkūrėjas sumanytojas Vytautas Kusas, produktyvus ir gerai Palangoje, Žemaitijoje ir visoje šalyje žinomas menininkas, yra geras jų bičiulis. „Jo neblėstanti energija užkrėtė ir mus, todėl bendradarbiaujame jau daug metų“, – teigė sutuoktiniai, pasidžiaugę tuo, kad meno mėgėjai, kurorto svečiai parodą stebėti galės tris mėnesius.


Savo mintis patikėjo kuprotam angelui

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-12-09

Parodos „Kuprotam angelui dėkoju“ autorių darbai

Palangos šilko klubo vadovė dailininkė pedagogė Daiva Stonkuvienė teigė, kad jos tikslas – ne tik pamokyti tapybos ant šilko paslapčių, bet ir atskleisti kiekvieno klubo nario individualumą.

Šiandien Palangos koncertų salėje įvyks Palangos šilko klubo narių autorinių darbų paroda „Kuprotam angelui dėkoju“ – 16-a autorių eksponuoja 29 darbus, kuriais kiekviena jų akcentuoja ne tik parodos temą, bet ir savo individualumą.

Palangos šilko klubas gyvuoja jau per 20 metų. Jam vadovaujanti dailės mokytoja Daiva Stonkuvienė atviravo, kad pandemija gerokai pakoregavo klubo veiklą, ir jis vos neatsidūrė ant išsivaikščiojimo ribos. „Bet kažkaip pamažu viena pas kitą sugrįžome, atsirado naujų narių, norinčių ne tik išmokti tapybos ant šilko, bet ir prasmingai leisti laiką, išnaudoti galimybę per meną išreikšti save, – kalbėjo D. Stonkuvienė, kurios požiūriu, darbus dar būtina išleisti „pasivaikščioti“. – Kurti ir dėti į stalčių yra viena, o kai darbai viešinami, pateikiami žiūrovui – tai yra didelis žingsnis į priekį, nesvarbu, kas esi – menininkas profesionalas ar mėgėjas.“

D. Stonkuvienė pripažino, kad dabar kuriasi daugybė studijų, vedami įvairūs tapybos mokymo seminarai, meno terapijos užsiėmimai su konkrečia pabaiga. „Klubas pabaigos neturi. Tai – ne seminaras ar vienkartinis užsiėmimas. Klubas – tai idėja, poreikis „būsiu, kiek noriu“. Ir netgi jeigu ištiktų momentas, kad nebeturėčiau, ko naujo išmokyti, ir galbūt klubo moterys mane peraugtų savo darbais, vis dėlto išliktų klubo esmė – ugdyti kūrybiškumą, neleisti autoriams suvienodėti.“

Dailininkė pedagogė yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas ir, be abejo, individualus. Ji ir iškėlė sau tikslą atskleisti tą individualumą, skatinti autorius nebijoti jo parodyti ne tik mokytojai, bet ir kitiems. „Mano dideliam džiaugsmui, pusė parodos autorių yra naujokės. Jos išdrįso išeiti į viešumą, jos perlipo per save, nugalėjo jaudulį ir tuo pačiu patyrė gero adrenalino“, – neabejojo D. Stonkuvienė, kuri akcentavo ir tai, kad Palangos šilko klubas per visą savo gyvavimo laiką kasmet surengia po dvi darbų parodas, kas motyvuoja klubo narius ir tobulėti, plačiau paskleisti malonumo tapyti ant šilko idėją.

Kuprotą angelą parodos pavadinimui darbų autorės „pasiskolino“ iš poeto Justino Marcinkevičiaus. „O dėkoti mes visi turime, kam: kas – angelui, kas – žmogui, kas – pačiam sau ar susiklosčiusiai situacijai, – pasvarstė D. Stonkuvienė. – Ypač dabar, kai per pandemiją, Ukrainos karą pasaulis taip susijudino, taip susvyravo po kojomis, kad ne vienas mūsų daug ką permąstė, suprato“, – Palangos šilko klubo vadovės pastebėjimu, žmonės ieško būdų, kaip gydyti savo sielą ir pagerinti nuotaiką. Vienas jų ir yra tapyba ant šilko, kai švelniai besiliejantys dažai persipina su mintimis ir ilgam nusėda ant medžiagos.

Palangos šilko klubo narių darbų paroda Palangos koncerto salės lankytojus turėtų džiuginti visą gruodį.


Šventėms kuria nykštukus

  • Edita KALNIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-12-09

Praėjusiais metais Grūšlaukės kaimo bendruomenės eglutės įžiebimo šventei Viktorijos Barasienės pasiūtas nykštukas milžinas.

29-erių Viktorija Barasienė kurti nykštukus pradėjo praėjusiais metais.

Laisvu laiku siūti mėgstanti grūšlaukiškė, šiuo metu gyvenanti Kluonalių kaime, 29-erių Viktorija Barasienė šventiniu laikotarpiu kuria išskirtinio dizaino nykštukus. Keli jų puošia ir Kretingos miesto centre rajono gyventojų, organizacijų kuriamą nykštukų alėją.

Siuvo mama ir močiutė

Su adata moteris „draugauja“ nuo vaikystės. „Mano mamos šeimoje siuvimas – kasdienybė, kadangi močiutė buvo siuvėja. Taip pat ir mama, ir jos sesuo šį amatą puikiai įvaldžiusios. Manau, kad tai yra mūsų giminės kraujyje“, – pasakojo V. Barasienė, pridūrusi, kad savęs tikra siuvėja nelaiko, labiau mėgėja.

Viktorija prisiminė savo motinos siūtus darbus. „Iš ankstyvos vaikystės labai aiškiai prisimenu, kaip siuvimo mašina siūdavo mama, ką siūdavo, iš kokių audinių, kaip iš pirmo žvilgsnio keistos detalės susiūtos virsdavo įdomiausiais gaminiais. Siuvimas tuo ir sužavėjo, nes galėdavau pasisiūti, ką tik sugalvodavau. Žinoma, žavu ir tai, kad pats gali atsilenkti per ilgas kelnes“, – šypsojosi pašnekovė.

Intensyviau domėtis šia veikla moteris pradėjo besilaukdama pirmo sūnaus Motiejaus, kuriam šiandien – 5-eri. Tada ji sugalvojo pasiūti vaiko lovytei apsaugas ir du patalynės komplektus. „Tai buvo mano pirmas rimtesnis projektas, kuris tikrai pavyko“, – tikino Viktorija.

Pirmieji darbai grūšlaukiškę paskatino ką nors gražaus pasisiūti ir sau, o tuo pat metu, per savo gimimo dieną, ji dovanų gavo siuvimo mašiną. „Taip ir užsikūrė mano siuvimo fabrikėlis“, – sakė V. Barasienė. Kurti moterį įkvepia artimieji, pastarieji yra ir jos pagalbininkai. „Kūrybos procese labai padėjo ir artimieji, padėdami atsirinkti geriausias medžiagas. Štai mano krikšto mama į svečius užsukdama visada atveža ir siuvimo reikmenų – sagų, siūlų, tai, žiūrėk, visą ruloną audinio, nes žino, kad tikrai panaudosiu“, – teigė Kluonalių kaime gyvenanti moteris.

Viktorija pajuokavo, kad, norint siūti, tereikia mokėti įverti siūlą į adatą: „Jeigu žmogus nėra nieko siuvęs ir neturi fantazijos, tuomet padeda gebėjimas naudotis internetu, vaizdo įrašų platformos, kur galima rasti detalias instrukcijas.“


Kretingos rajono kultūros centro direktorius Pranas Razmus, žvelgdamas į istorines nuotraukas, sakė, kad Kretingą dabar būtų sunku įsivaizduoti be šio pastato ir jame verdančios kultūrinės veiklos.

Kretingos rajono kultūros centras gruodžio 16 d. 18 val. esamus ir buvusius kultūros darbuotojus į šventinį vakarą sukvies paminėti Kretingos rajono kultūros centro 50-mečio, kuris susijęs su vienu svarbiausių įvykių mūsų mieste – Kretingos kultūros rūmų statyba. „Ko gero, retas kuris Kretingą sugebėtų matyti be šio pastato“, – pasvarstė Kretingos rajono kultūros centro direktorius Pranas Razmus, šias pareigas pradėjęs eiti nuo 2011-ųjų ir pakeitęs ilgametę direktorę Konstanciją Macienę, nors trumpam po jos įstaigai vadovavo ir Tomas Ambrozaitis.

P. Razmus neslėpė: „Kai peržvelgi tuos penkis dešimtmečius, suorganizuotų švenčių, renginių visumą, kasdienius darbus, suvoki, kiek visko čia gražaus įvyko.“

Kretingos rajono kultūros centro vadovas akcentavo ne tik pastato ir darbo sąlygų svarbą, bet ir čia dirbančius žmones: pastato sienos be jų ir būtų tik sienos.

Buvo statybų proceso liudininkas

P. Razmus prisiminė, kaip, eidamas į mokyklą dabartinę Pranciškonų gimnaziją ir šalia veikusią Kretingos muzikos mokyklą, matė visą kultūros rūmų statybų procesą, kuriam vadovavo jau amžiną atilsį Vytautas Kubilinskas, šios kultūros įstaigos vadovu dirbęs nuo 1972-ųjų iki 1975 m. „Tada nė nepagalvojau, kad neilgai trukus ateisiu į šių rūmų saviveiklos kolektyvus, o kad kada nors vadovausiu – nė į galvą būtų neatėję“, – P. Razmus prisiminė tą laiką, kai kultūros namai turėjo pučiamųjų instrumentų orkestrą, į kurį jį dar mokinį groti pakvietė jo vadovas Augustas Juška, po to teko bendrauti su Stasiu Jurgučiu, kuris irgi į orkestrą atsivesdavo savo mokinius. Po to sekė estradinis ansamblis, su kurio nariais grodavęs šokių vakaruose. „Galutinai į Kretingą ir tuo pačiu į kultūrinį gyvenimą sugrįžau 1990-aisiais, po studijų konservatorijoje ir po darbo Dzūkijoje. Dirbau įvairiose pozicijoje – buvau ir vyriausiasis instrumentalistas, ir Meno skyriaus vadovas, ir pavaduotojas“, – trumpai savo kelią iki vadovo pareigų nusakė P. Razmus, labiausiai pasidžiaugęs atsinaujinimo laikotarpiu, kai, prasigyvenus valstybei, atėjo laikas atnaujinti ir pagrindinę Kretingos kultūros įstaigą, kuri ilgus metus kretingiškiams buvo žinoma kaip Kretingos kultūros rūmai. Šis pavadinimas tiko bei patiko ir patiems darbuotojams, tačiau šis, kaip ir daugelis kitų dalykų, neatlaikęs permainų vėjų.

„Kai kartu visi prisimename, kaip gyvenome gana sunkiomis sąlygomis, sunku ir patikėti, kad tekdavo šalti, o langus kamšyti šlapiais laikraščiais. Įvykus pirmajam renovacijos etapui, kai buvo apšiltintos sienos, pakeisti langai, šildantis tais pačiais „blėkiniais“ radiatoriais jau ir langą galėdavome atsidaryti“, – praeities realijas atskleidė P. Razmus. O pats didžiausias įvykis buvęs pagrindinės salės atnaujinimas, po kurio miestelėnai tarsi iš naujo surado kultūros rūmus: aktyviau pradėjo lankytis tradicinėse šventėse, koncertuose, spektakliuose. „Tai – suprantama: tapo jauku, šilta, gražu. Vienus čia vedė smalsumas, kiti, nors ir nebuvo praradę poreikio dalyvauti kultūriniame gyvenime, pagerėjus sąlygoms, tapo dažnesniais svečiais“, – P. Razmus akcentavo, kad materialinė gerovė vis dėlto turi didelės įtakos kultūrai, nes tai padeda siekti ir kokybės: atnaujinus pastatą, buvo atnaujinti ir instrumentai, aparatūra – tie įrankiai, kurie veda gero rezultato ir sėkmės link.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2022-11-11


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas