Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

  • Smiltys
  • 2024-02-09


Poezijos ir prozos kalba prabilo apie savo norus

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Odilė Norvilaitė

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė, literatė, dailininkė Odilė Norvilaitė savo kūrybos gerbėjams turi gerų žinių – vienoje uostamiesčio leidyklų spaudai parengta pirmoji Odilės poezijos ir prozos knyga „Kalbėsiu apie norus“. Leidinys iliustruotas pačios autorės anksčiau sukurtais grafikos ir tapybos kūriniais, o intarpai – eilės lenkų kalba, autorės teigimu, yra tarsi duoklė jos protėviams, kilusiems iš Varšuvos.

Kalbėdama apie savo literatūrinę patirtį, O. Norvilaitė priminė, kad kartu su savo mama Irena Norviliene bendru slapyvardžiu Raganaitė Cija yra sukūrusios pasakų knygelę „Šiuolaikinės originaliosios pasakos“, taip pat ji – savo vyro Gedimino Bytauto knygos „Vizijos“, ne vieno tarptautinio almanacho bendraautorė, kūrėja reiškiasi ir spaudoje. „Kodėl lig šiol esu tik bendraautorė“? – klausia O. Norvilaitė ir atsako: „Manau, kad tai nulėmė mano beribis atsidavimas artimiesiems – kitų kūryba man atrodė svarbesnė negu mano pačios, kas ir pakišo koją.“

Kūrėja prisipažino išgyvenanti sudėtingą gyvenimo laikotarpį: vyksta skyrybų procesas. „Mano 250 puslapių rankraščių juodraščių liko vyro kompiuteryje. Buvome sutarę, kad, man padėjus sutuoktiniui pasiekti tikslų – tapti LNRS, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, leisti jo albumus, kurti paveikslus parodoms, gauti meno kūrėjo statusą – ateis laikas ir mano kūrybai. Tačiau taip neatsitiko: vyras savo tikslų pasiekė, o mano – pamiršo. Dabar, vykstant skyryboms, jo advokatės teigimu, mano juodraščiai – ne derybų objektas“, – atviravo Odilė, pripažinusi, kad jai tai – gera pamoka. Todėl dabar ji sau kelianti tikslą konsoliduotis, susikaupti ir pagaliau padirbėti dėl savęs.


Tapo siūlu – ne teptuku

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Kretingos rajono kultūros centre – Laimos Einienės siuvinėtų paveikslų paroda akį traukia preciziniu darbu ir tapybiniu efektu.

Kretingos rajono kultūros centre eksponuojama kretingiškės 66-erių Laimos Einienės meninio siuvinėjimo paroda „Tapyba siūlu“. Joje – įvairiais gyvenimo tarpsniais siuvinėti paveikslai, kuriuose atsiskleidžia natūralus gamtos grožis visais metų laikais, portretai, gyvenimiški siužetai, architektūra. Parodos lankytojo akį darbai patraukia siūlais ir jų spalvomis išgauta tapyba – įspūdis toks, lyg visa tai būtų nutapyta dailininko teptuku.

Darbų autorė prisipažino, kad niekada nesimokė menų, niekas nemokė ir derinti spalvų. „Jas reikia pajausti pačiam“, – įsitikinusi ji.

Pagal profesiją L. Einienė – medikė, dirbusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų konsultacijoje. „Tai nebuvo mano svajonių darbas – labai norėjau tapti bibliotekininke arba vokiečių kalbos mokytoja. Tačiau gyvenimas viską surikiavo savaip, – sakė moteris, į Kretingą atvykusi iš Aukštaitijos, Panevėžio, o Kretingoje apsigyvenusi nuo 1981-ųjų. – Savęs, kad ir gyvenu Kretingoje per 40 metų, tikra kretingiške nelaikau – labai noriu sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.“

Pomėgis rankdarbiams užsimezgė dar vaikystėje, kai mokydamasi VI klasėje iš seno megztinio išardytų siūlų nusimezgė sau palaidinę – tada tai buvęs didelis džiaugsmas. „Mezgė mano močiutė, mezgė mama – visada jas matydavau kažką veikiant. Tad po palaidinės sekė pamoka, kaip išmegzti kojinės kulną. Tos žinios labai pravertė, kai augo vaikai, o dabar ėmiausi virbalų – dviem anūkams paeiliui mezgu megztinius“, – pašnekovė parodė net ant pirštų susidariusią nuospaudą nuo virbalų.


Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, žinoma šalies grafikė, surengė pirmąją personalinę įvairių ženklų parodą.

Šiandien, vasario 9 dieną, 16 val. Palangos kurorto muziejuje atidaroma menininkės, grafikės, Palangos miesto garbės pilietės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės sukurtų logotipų, herbų, kitokių ženklų, kuriais džiaugiasi įvairios kurorto įstaigos ir organizacijos, paroda. Ji taip ir pavadinta – „Ženklai Palangai“.

Menininkė, save labiau realizuojanti tapybos ir grafikos srityje, kurios pamėgtos darbų temos – dažniausiai baltiškąja tema arba susijusios su gamta, šįkart save pristatys visai kitokiame amplua. Į parodą ji pateikė 30 įvairių ženklų, vėliavų, herbų, sukurtų kurorto kultūros įstaigoms, trims darželiams, Šventosios vidurinei mokyklai, Birutės parkui, etnografiniams ansambliams, tarp jų – „Mėguvai“. Grafikė taip pat atnaujino ir Palangos miesto herbą.

Pasak G. Oškinytės-Eimanavičienės, šie ženklai sukurti per pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius.

Vaikščiodami po Palangą, nė nesusimąstome, kad dauguma kurorte šiandieną matomų ir atpažįstamų ženklų, yra sukurti būtent šios menininkės. Miesto ženklai yra meniški ir subtilūs, lyg gintaro karoliai suverti į vieną Palangos ženklų vėrinį.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2016-aisiais už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, dailininkei G. Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto Garbės pilietės vardą.


Į fotografijos gelmes panardino įspūdžiai iš Nepalo

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Laurai Galdikei Nepalo žmonės ir kalnai – saviugdos ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Palangoje gimusi augusi, pastarąjį dešimtmetį su šeima Kretingoje gyvenanti 45-erių Laura Galdikė savo spalvinga kūryba pamažėl atsiskleidžia mūsų krašto žmonėms: ji kuria papuošalus iš gintaro, ieško saviraiškos žodinėje kūryboje, daug keliauja po pasaulį fotografuodama. Surengti pirmąją fotografijos parodą „Nepalas. Kai kažko ieškoma, kažkas ir atrandama“ Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse ją ir inspiravo kelionė po šią savito grožio Pietų Azijos šalį.

Žavėjo natūralumas ir spalvos

Žmonės judesy. Veidai. Kalnų peizažai. Visa tai sieja paprastumas, natūralumas, bet kartu – ir kalnų paslaptingumas, būties ir išgyvenimo filosofija, nuo ko mes, civilizacijos pavilioti europiečiai, atrodytų, esame nutolę šimtmečiais. Tokia yra pagrindinė kone dvidešimties L. Galdikės į parodą atrinktų fotografijų ciklo pagrindinė dominantė.

Kiekvieno žmogaus, o ypač seno, veidai kažką kalba: vaikų veiduose švyti džiaugsmas, o gilios raukšlėtos senolių šypsenos byloja apie išmintį, gyvenimiškas patirtis. „Būnant Nepalo kalnų kaimuose, mūsų akys mato skurdą, tačiau greta jo – tokį neapsakomą paprastumą ir natūralumą. Žmonės, jų gana ryški, spalvinga buitis, amatai, gyvuliai yra tarsi viena. Atrodytų, laiko ratas atsisukęs 100 metų atgal ir matai, kaip kaime gyveno mūsų senoliai. Vyrauja natūralus piemenavimas: vaikai prižiūri ėriukus, vyresni ligi senatvės gano karvių bandą. Žmonės tai priima natūraliai – jokio draskymosi, konkurencijos. Jie gyvena tuo, ką turi šiandieną. Senoliai šypsosi, sveikinasi, vaikai krykštauja – jaučiasi, kad jie yra laimingi. Keliautojus aplimpa vaikai, o mūsų vedlys sakė: geriausia jiems padovanoti pieštuką ir sąsiuvinį, ne vien saldainį. Nes jie ir to stokoja. Yra savanorių mokytojų, kurie eina per kaimus ir moko vaikus rašto“, – įspūdžiais, kurių didžiuma sugulė į nuotraukas, pasidalijo fotomenininkė.


  • Smiltys
  • 2024-01-12


Kūrybos linija – iš plukės molyje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-01-12
Austė Kazbarienė savo darbus pristato įvairiose mugėse, šventėse, susibūrė ir jos kūryba besidominčių internautų ratas.

Vaizdingos Minijos pašlaitėje Kartenoje su šeima – vyru Mindaugu ir dvejų metų dukra Gilme – gyvenanti ir savo namų dirbtuvėse kurianti menininkė keramikos papuošalų kūrėja 39-erių Austė Kazbarienė žinoma originalia savo kūrybos linija, kuriai suteikė įsimintiną pavadinimą „Plukė moly“. O tai ir yra nuoroda į jos savitą braižą, kad papuošalai – auskarai, pakabukai, segės – sukurti iš molio ir yra dekoruoti gamtiniais motyvais: gėlėmis, augalais, paukščiais, netgi – mini peizažais.

– Miela Auste, papasakokite apie save, kur Jūsų kūrybos ištakos.

– Prieš aštuonerius metus metėme gyvenimą didmiesčiuose ir atsikraustėme į Kartenos apylinkes. Buvau miesto vaikas: gimiau Vilniuje, užaugau Klaipėdoje, tačiau bemaž visas vaikystės vasaras praleidau viename Suvalkijos kaimų. Mano prosenelis, kaip mama pasakojo, buvęs labai nagingas ir tokias įdomias lazdas su visokiais velniais vietoj bumbulo iš medžio droždavęs. Galbūt iš ten mano kūrybinis genas ir atkeliavęs.

Mano tėvai – architektai, brolis Matas taip pat baigęs dailės studijas. O aš po mokyklos išvykau studijuoti į Vilnių. Anuomet šis miestas man atrodė fantastiškas. Prisimenu paauglystėje, kai traukiniu riedėdavau į sostinę pasisvečiuoti pas senelius – apimdavo toks malonus virpulys tamsoje išvydus geltonus Vilniaus gatvių žiburius. Tuomet svajodavau – kaip norėčiau čia gyventi. Ir gyvenau 12 metų: čia sutikau būsimą vyrą geologą, čia įvyko ir mano pirmoji pažintis su keramikos amatu.

Iš pradžių jokių minčių apie keramiką net nebuvo. Krimtau inžinerinės architektūros mokslus, vėliau – inžinerinės geologijos studijas Vilniaus universitete. Dirbau keliose architektūros įmonėse, kol galiausiai pajutau, kad toks darbas vis dėlto – ne man.

Sykį draugė pakvietė padėti vienai keramikei – ši tuo metu ieškojo pagalbininkės rengtis mugėms. Pasisiūlė pamokyti lipdyti. Aš, žinoma, sutikau. Taip ir pradėjau: iš pradžių nuo smulkių darbelių – karoliukų, vėliau leido imtis stambesnių dirbinių, indų, leisdavo ir pačiai eksperimentuoti. Taip aš, galima sakyti, senoviškai – būdama už mokinę pas meistrą – ir įgijau keramikos pradžiamokslį.


Lietuvos ir išeivijos dailininko oprato meistro Kazio Varnelio darbai

Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus, po renovacijos duris lankytojams atvėręs pernai rudenį, surengė pirmąją parodą „Kazio Varnelio kūryba: tapatybė ir forma“. Muziejininkai laukia kuo gausiau lankytojų, norinčių susipažinti su vienu įdomiausių Lietuvos ir išeivijos dailininkų ir kviečia į apžvalgines ekskursijas – jose laukia kelionė į dailininko tapytojo Kazio Varnelio oparto darbų, o tuo pačiu – ir Lietuvos etnografinės tekstilės pasaulį. 

Kazio Varnelio oparto – optinio meno, kuriame naudojamos optinės iliuzijos, kaip šiandieną sakytume, 3 D efektai – darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Tai tarsi šuolis per epochas. Kazio Varnelio tapyba artima neįvardintiems liaudies dailininkams, ypač – audėjoms, kurios amžiams bėgant iš kartos į kartą lovatiesėse, staltiesėse, vadinamuosiuose divonuose tūkstančius kartų atkartojo tuos pačius ornamentus. K. Varnelio darbai – tarsi dialogas su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. 

Šalia Kazio Varnelio žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečiais sukurtų optinių kompozicijų, sukeliančių gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo įspūdį, sujungiančių atskiras ritmiškai besikartojančias geometrines figūras į raibuliuojančius raštus, bus galima pamatyti sodrius dvispalvius audinius, įvairių audinių mozaika leis susikoncentruoti į drobių fragmentus ir pasigrožėti geometrinių raštų, audimo technikų įvairove.


Fotografuoti Gvidas Taurinskas pamėgo ypatingu metų ir paros metu – gulant sutemoms, brėkštant, krintant dulksnai, gaubiant rūkui, – tuomet vaizdai būna efektingiausi.

Savitas kretingiškio gatvės fotografu save vadinančio Gvido Taurinsko kūrybos braižas fotografija besidomintiems žmonėms gerai žinomas iš socialiniuose tinkluose ir tarptautiniuose leidiniuose publikuojamų įvairiausių miesto gyvenimo akimirkų – nuo detalių, abstrakčių ir konkrečių vaizdų iki portretų. Pastaruoju metu fotomenininkas savo kūrybą jau perkelia ir į fiksuotas erdves: vienas jo darbų, vaizduojantis merginą tarp žiedų, eksponuojamas visą sausį Kretingos rajono kultūros centre veikiančioje fotomenininkų klubo „Lokys“, kuriam jis priklauso, surengtoje parodoje. Dabar G. Taurinskas Vasario 16-osios proga rengia savo pirmąją personalinę parodą.

Ligi tol G. Taurinskas Kretingos, o ir savąjį vardą, net 4 kartus išgarsino tarptautiniame leidinyje „National Geographic“, pagal leidėjų pateiktą mėnesio temą pasiūlydamas savo fotografijas, kurias atrinko ir įvertino skaitytojai. Šiame prestižiniame leidinyje buvo publikuotos jo nuotraukos su Lietuvos valstybine vėliava, subtilus gamtos vaizdas su bite, damą vaizduojančios moters nuotrauka, o internetą „sprogdino“ senyvo stotelėje sėdinčio vyro portretas.

Žavesys – kai miestas miega

Kretingiškis džiaugėsi, kad, jo manymu, žiūrovų dėmesio vertų darbų jau sukaupta tiek, kad jis ryžtasi juos išnešti į viešumą. „Jau gerokai anksčiau žengti šį žingsnį skatino rajono Kultūros centro vadovė Kristina Rimienė, bet dar nemaniau, kad galiu savo nuotraukas pateikti kaip meno kūrinius. Vis dar dirbau prie jų, o ir tebedirbu, nes šiandieninė fotografija yra technologijoms lengvai pasiduodanti sritis: gali pusmetį prie jų neprisėsti, o po to imi ir sutvarkai. Nebepatinka – tvarkai iš naujo“, – kalbėjo fotomenininkas, kuris savo pirmąją parodą „Ko nemato akys“ padovanos ne vien Kultūros centro lankytojams Vasario 16-osios proga, bet ir pats sau, o tiksliau – vasario 17 dieną artėjančiam savo 37-ajam gimtadieniui.

Į parodą, Gvidas sakė, atrinksiąs per 20 gana didelio formato 60x90 cm, jo manymu, geriausių savo nuotraukų tų vaizdų, kuriuos jis pernai ir šių metų pradžioje fiksavo naktinėdamas po Kretingą.

„Vadinu save gatvės fotografu, naktinuku, toks mano darbo stilius – fotografuoti vėlyvą vakarą, paryčiais, kartais ir naktį. Kai miestas miega, tuomet paslaptingai išryškėja tai, ko įprastiniame kasdienos bėgime, triukšmingame ritme nematai. Laukiu rūko, dulksnos, dabar – šerkšno. Tuomet vaizdus pamatai visai kitokiame realybės matmenyje. Tai gali būti ir abstraktus vaizdas, architektūros detalė, žmonių portretai. Visas mikro ir makropasaulis – nuo vabalėlio iki pastatų, didingos ir neaprėpiamos gamtos vaizdų“, – savo kūrybos braižą apibūdino profesionalus fotomenininkas, specialiai mokęsis fotografijos meno, tačiau skalsesnę duoną valgantis ne iš jos, o iš vadybininko darbo.


  • Smiltys
  • 2023-12-08


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas