Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Smiltys

  • Smiltys
  • 2024-06-14
 


 

Šventojoje gyvenanti poetė Renata Kuršytė yra ne tik išleidusi kelias poezijos knygas. Ji – 2012-aisiais tapo respublikinio konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante, 2014-aisiais – šio konkurso laureate, yra dalyvavusi ne viename tarmiškos kūrybos konkurse ir tapo dešimties almanachų bendrine ir žemaičių tarmėmis bendraautore. Be viso to, ji dar fotografuoja ir dėlioja nuostabiai spalvotas mozaikas.

Pirmąjį eilėraštį apie žiemą Renata Kuršytė parašė būdama trečioje klasėje. Nuo tada, su pertraukomis, prasidėjo jos kūrybinis kelias. Rimtesnioji kūryba atėjo maždaug prieš dvidešimt metų, kuomet gimė poezijos knygos, buvo dalyvauta ne viename konkurse. Renatos eilės, įkvėptos gamtos, žmogaus, meilės, gimsta iš vaizdinių ir jausmų ryšio. Poetę jaudina sutikti žmonės, pamatytas filmas, perskaityta knyga ar netikėtai jos fotoaparatu sustabdyta akimirka.

„Esu baigusi Kretingos Šventojo Antano religijos studijų institutą, kurio šiuo metu nelikę. Studijavau teologiją ir 12 metų Mažeikiuose, vienoje mokyklų dėsčiau tikybą. Šiuo metu profesinę veiklą esu pakeitusi ir dirbu Klaipėdoje“, – apie save papasakojo Renata, prisipažinusi, kad dirbdama mokykloje su vaikais, tokio didžiulio poreikio rašyti nejautė, bet išėjus iš mokyklos išlaisvėjo ir kūrybinis polėkis.

Eiles poetė rašo trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir šiaurės žemaičių tarme, kretingiškių patarme. Ne viena dešimtis Renatos kurtų tekstų yra virtę dainomis: „Dainų kūrėjai mane patys susiranda arba mane kažkas, perskaitęs eiles, jiems rekomenduoja. Taip pat patys muzikantai dažnai ieško tekstų kūrėjų. Nepriklausau jokiai poetų draugijai, esu tik Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos LATGA narė. Savo kurtus tekstus šiuo metu publikuoju tik socialiniuose tinkluose.“


Užgeso Antano Mončio sūnaus Žano Kristofo gyvybė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-06-14
 
Žanas Kristofas Mončys 2022-aisiais Vilniaus knygų mugėje.

Prancūzijoje savo kūryba išgarsėjusio išeivijos skulptoriaus, nuo Grūšlaukės kilusio kraštiečio Antano Mončio gerbėjus, gimines ir A. Mončio namų-muziejaus Palangoje darbuotojus pasiekė liūdna žinia: birželio 12-osios rytą savo namuose Paryžiuje dėl ligų mirė vyriausias skulptoriaus sūnus – aktorius, režisierius, pjesių autorius, aktorystės meno dėstytojas Žanas Kristofas, kuriam šią gegužę sukako 70 metų.

Tarp Lietuvos, Paryžiaus ir Berlyno

Pasak A. Mončio namų-muziejus vadovės, A. Mončio dukterėčios ir Žano Kristofo pusseserės Loretos Birutės Turauskaitės, ši netikėta žinia labai nuliūdino Lietuvoje dar gyvenančius artimiausius gimines, skulptoriaus seseris – 98-uosius einančią jos motiną palangiškę Birutę Turauskienę ir Tauralaukyje gyvenančią jaunėlę seserį Stasę bei jų vaikus.

Prancūzijoje vyro gedi žmona Daniela, kurią Žanas Kristofas vadino savo gyvenimo ramsčiu, duktė Roksane ir sūnus Feliksas, taip pat – Berlyne gyvenantys sesuo Sabina ir brolis Andreas su šeimomis. O pats Ž. K. Mončys tebegedėjo prieš du mėnesius iškeliavusios savo motinos Florence Martel Langer.

„Ligi tol, kol pašlijo sveikata, Lietuvoje Žanas Kristofas lankydavosi kone kasmet, jis labai apgailestavo, kad nebegalės atvykti šią vasarą. Mums jo labai trūks: kiekvienas jo atvykimas, kiekvienas susitikimas būdavo labai laukiamas ir šiltas. Artimieji matė, kad Žanas Kristofas perėmė labai daug gerųjų tėvo savybių, jo dorybių“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo dėdės atminimo puoselėtoja L. B. Turauskaitė. Savo vadovaujamame muziejuje ji buvo surengusi ir Žano Kristofo koliažų parodą.


Premjera įprasmins tautai lemtingą naktį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-06-14
 
Scena – iš kretingiškių sukurto spektaklio A. Škėmos „Vienas ir kiti“.

Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras pristato premjerą – Antano Škėmos pjesę „Vienas ir kiti“, kurios peržiūra įvyko vakar ir dar vyks šiandien, birželio 13–14 dienomis, nes šios datos, akcentavo vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, yra itin svarbios Lietuvos istorijai dėl pirmųjų mūsų tautos trėmimų 1941 metais – juos ir atspindi šis kretingiškių į sceną perkeltas kūrinys.

Kūrinys persekiojo 20 metų

„Prisipažinsiu: Antanas Škėma ir šis jo kūrinys mane persekioja jau 20 metų, – suintrigavo N. Gedminas. – Nuo to laiko, kai rengiau magistro darbą apie išeivijos dramaturgiją ir jų autorius, iš kurių didelį įspūdį man paliko būtent A. Škėma. Mažai kam žinoma, kad A. Škėma pirmiausia buvo dramaturgas, aktorius, vienas pirmųjų lietuvių moderniosios dramos kūrėjų, nors jį labiausiai išgarsino kūrinys „Baltoji drobulė“. Esu įsitikinęs: jeigu šis kūrinys būtų parašytas anglų kalba, A. Škėma būtų stojęs į pasaulio modernistų gretas.“

N. Gedminas, tuomet dar studentas, prisiminė atvežęs pjesę „Vienas ir kiti“, pasiūlęs ją statyti tuometiniam šviesaus atminimo Kretingos teatro režisieriui Egidijui Radžiui, kurio 95-ąsias gimimo metinės šiemet minimos. Tačiau E. Radžius, pasvarstė N. Gedminas, turbūt manė, kad šiai pjesei dar ne laikas, jis dvejojo dėl jos patrauklumo auditorijai – skaudūs praeities įvykiai tik buvo pradėti viešinti, visuomenė dar tebebuvo labai įsiaudrinusi.

Pjesės veiksmas vyksta dviejuose erdviniuose laukuose: birželio 13–14 dienomis gana uždaroje aplinkoje – troboje prie miško, kur naktį prieš trėmimus susirinko apie tai įspėti žmonės; ir po 12 metų, 1953-aisiais, Jungtinėse Amerikos Valstijose.


Kai tapytojas nukelia ten, kur neturėtume būti

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-06-14
 
Nojus Petrauskas savo kūryba panardina į siurrealistinį pasaulį.

„Kitapus“ – taip pavadinta neįprasta, drąsi ir savaip šokiruojanti 34-erių profesionalaus tapytojo Nojaus Petrausko dviejų dalių paroda, veikianti Kretingos muziejaus parodų salėse ir lauko erdvėse priešais rūmus. Paslaptingas, mistiškas, siurrealizmo ir magiškojo realizmo krypties kūrėjas parodos lankytojus įveda į visiškai kitokį pasaulį, liekantį už matymo ribų, kviesdamas nors trumpam atitrūkti nuo realybės ir persikelti kitapus – į spalvingą magijos, mistikos ir burtų kupiną kitokią pasaulio versiją.

Meną – į viešumą

Ši neįprasto reginio paroda į Kretingą atkeliavo projekto „Kretingos meno įvykis“, apimančio kelis profesionalius kultūros įvykius, renginius, organizatorių dėka. Parodą pristatydamas projekto kuratorius Darius Vaičekauskas apgailestavo, kad pats menininkas, surengęs jau kone dešimtį parodų, šįkart negalėjo joje dalyvauti.

 

Parodą Kretingos muziejuje atidarė (iš dešinės) jos kuratorius Darius Vaičekauskas ir įstaigos vadovas Romandas Žiubrys.

„Nojus Petrauskas – jaunosios kartos lietuvių menininkas, vienas paslaptingiausių tiek savo gyvenimo būdu, tiek kūryba, tačiau jau subūręs nemažą savo gerbėjų ratą. Ir aš džiaugiuosi, kad neįprastais jo darbais kone visą vasarą galės džiaugtis kretingiškiai ir miesto svečiai. Juolab kad ekspozicija iš salių iškeliavo ir į lauko erdves: mačiau, kaip žmonės stebi, fotografuoja, analizuoja ir tarpusavyje diskutuoja.

O tai ir buvo mūsų, projekto organizatorių, vienas pagrindinių tikslų – išnešti meną į viešumą“, – kalbėjo D. Vaičekauskas. N. Petrausko, šio itin savito braižo jaunosios kartos tapytojo kūryba tarsi peraugusi erdvę ir laiką. Šioje parodoje – keliasdešimt sodriomis spalvomis, šokiruojančiais siužetais patraukiančių paveikslų, kuriuose dominuoja atskiros detalės – visa matanti akis, žuvis-roplys, kaldinta saulutė, viduramžiškos draperijos – ir šviesos blyksniai tamsos bei chaoso apsuptyje. Nebesupranti, ar panyri į tautosakos ir pasakų magijos pripildytą erdvę, ar žvelgi į šiuolaikinio vienišo žmogaus patiriamus apokaliptinius vidinius išgyvenimus, pateiktus per savotišką humoro ir sarkazmo prizmę.


  • Smiltys
  • 2024-05-10


Suviliojo pastelinis akvarelės ažūras

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-05-10

Kretingiškė Lina Žilytė-Ganusauskienė, piešti pamėgusi nuo vaikystės, šiomis dienomis surengė savo darbų akvarelių parodą, kuri eksponuojama arbatinėje „Špitolė“.

„Kai pajaučiu, kad pavargau nuo darbo, imuosi teptuko“, – teigė kretingiškė 47-erių grožio meistrė Lina Žilytė-Ganusauskienė, šiomis dienomis arbatinėje „Špitolė“ surengus savo akvarelių parodą.

Tai – pirmoji menininkės mėgėjos darbų paroda. Išdrįsti savo kūryba pasidalinti su kitais ją paskatino šeima, draugai, pažįstami – jų pastebėjimu, Linos akvarelės tikrai vertos, kad jas pamatytų ir kiti.

„Man dabar ir yra akvarelių metas – toks pavasario gėlių, įkvėpimo ir atsipalaidavimo laikas, akvarelės spalvų užpildyti vakarai, – sakė moteris, kuriai piešti patiko nuo vaikystės. – Aš visą laiką piešdavau, tačiau niekur dailės nesimokiau – tėvai mane nukreipė muzikuoti.“

Iki atrasdama akvarelę L. Žilytė-Ganusauskienė daug tapė akrilu, tačiau tų darbų niekam taip ir neparodė, kalbant parodų prasme, nors jie papuošė ne vienus namus ar biurus, buvo išdovanoti. Akrilinių darbų tema keitėsi pagal situaciją: moteris piešė veidus, gėles, gamtą, abstrakcijas. Buvo kūrybinis etapas, kai žmonių portretai atsidūrė ant marškinėlių, dabar kūrėja vis dažniau pamąsto apie savo darbų printus. „Akriliniams darbams jie tinka, bet akvarelėms – ne. Tačiau joms reikia subtilaus ir gražaus įrėminimo, stiklo spindesio, kas akvarelei suteikia tam tikrą įvaizdį“, – pastebėjo Lina.

Ji tęsė mintį: „Akvarelė yra žavi savo lengvumu, tyrumu, skaidrumu. Ji man – tarsi pastelinis ažūras, visur tinkantis. Akvarelė turi kažką tokio, kas ne visada ir žodžiais yra nusakoma.“


Gedimino Bytauto drobėse atsispindi būties ir egzistencijos tema.

Nuo gegužės 3-iosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvė pasipuošė grafikos darbų paroda „Būčių sinergija“ – ryškių spalvų paveikslais, tarp kurių jaukiai žiūrisi ir juodai-balti grafikos darbai. Dauguma šių paveikslų priskiriami meta-postmodernizmo krypčiai, kuriai menininkas Gediminas Bytautas yra ištikimas daugiau negu dešimtmetį. Unikalūs jo kūrybos darbai tiesiog hipnotizuoja žiūrovą, įtraukdami jį lyg į daugiasluoksnių išmatavimų dimensiją, kuri užburia savo formų grakštumu ir gyliu.

Pasak šių darbų kūrėjo, paveikslai – tai būties suvokimas tarp kuriančiojo ir žvelgiančiojo į jį. Tai tarytum transliacija į žiūrovo intelektą, nes kiekvienas juos gali interpretuoti savaip, atskiras išryškintas kūrinio detales suvesdamas į visumą. Viename paveikslų lyg netyčia įsipynęs įrašas sako: „Lyg žvelgtum į šalimais esančią būtį įžvelgtum joje būtinumą būti“. Ir tuo pačiu, uždengus vieną įrašo dalį, it veidrodyje atsispindinti kita dalis sukuria atsakymą žiūrinčiajam, nuvesdama jį giliau tyrinėti būties visumos.

„Visumą sudaro visa, kas yra nuo paveikslo kūrėjo iki į šį paveikslą žvelgiančiojo“, – sakė Gediminas, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo eilėraščių. Šiuo metu autorius yra išleidęs 4 autorines knygas ir 4 almanachus. Menininkas taip pat kuria muziką. Gediminas prisipažino, kad filosofijos studijos jam padarė nemažą įtaką, todėl filosofinė būties ir egzistencijos tema atsispindi tiek jo poezijoje, tiek muzikoje, tiek paveiksluose. Autoriaus daugiaplaniškumas neleidžia įgrimzti į kūrybines duobes: „Viskas, ko aš negaliu, – tai negaliu nekurti. Kai nekuriu muzikos ar netapau, – rašau eilėraščius“, – Gediminas tvirtino, kad šiuo metu jo kūrybinis etapas – paveikslai. „Jei visi nutapyti paveikslai atkeliautų į mano namus, tai darbų būtų gerokai per 150. Mano paveikslų yra įsigiję ir privatūs žmonės, ir muziejai. Toliausiai į privačią kolekciją nukeliavęs darbas yra Maskvoje. Esu dalyvavęs apie 50-yje parodų, iš jų – per 30 personalinių. Kai kurie šios parodos darbai yra gana nauji, o kiti iš esmės – beveik nuo mano grafikos darbų kūrybos pradžios.“


Viliaus Orvido „taiklus nepataikymas“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-05-10

Režisierių ir scenaristą Oleksandrą Dirdovskij iš Ukrainos žavėjo Viliaus Orvido gyvenimo ir kūrybos gelmės, – tam jis skyrė keletą kino juostų, į Kretingą atvežė ir fotografijų parodą.

Kretingos pranciškonų vienuolyne buvo surengtas atminimo vakaras, skirtas dviejų iš Žemaitijos kilusių garsių asmenybių – medžio ir akmens skulptoriaus pranciškono Viliaus Orvido ir jam didžiulę įtaką dariusio mąstytojo disidento Justino Mikučio – atminimui.

Lietuvoje – šaknys ir Orvidų trauka

Į vienuolyno refektorių rinkosi V. Orvidą pažinoję žmonės, menininkai, vienuoliai, o jų centre – garsus ukrainiečių režisierius, operatorius, scenaristas Oleksandras Dirdovskij (Oleksandr Dirdovskyi), sukūręs daugiau kaip 45 filmus, laimėjęs ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą. Į Kretingą jis atvežė kelis Viliui skirtus savo filmus ar jų fragmentus: „Allusion“ – 2007 m., „Vilius Gabrielius. VII sąsiuvinys“ – 1992 m., „Orvidų sodybos medinės skulptūros. Aware“ – 2023 m.

Menininkas tvirtino, kad abu su žmona Larisa Dirdovska, kuri taip pat dalyvavo atminimo vakare, jau 31-erius metus domisi V. Orvido kūryba. 1990 m. jis gyveno Orvidų sodyboje, o 1992-aisiais, praėjus vos dviem mėnesiams po jo mirties, kūrė ten pirmąjį filmą „Vilius Gabrielius“, vėliau – dar kelis filmus. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasitraukė iš Kijevo ir apsistojo Vilniuje. Jis tvirtino, kad jo šaknys – Lietuvoje, todėl ši šalis jam ypatinga: ne vien dėl protėvių, bet ir todėl, kad čia gyveno genialus kūrėjas Vilius Orvidas.

Režisierius prisiminė, kaip pirmąsyk su grupe Ukrainos bohemos atstovų atkako į Orvidų sodybą Gargždelėje – ši tuomet jam priminė rojų žemėje: „Fantastinė vieta, laisvesnės vietos tuo metu neįmanoma buvo rasti. Vienas vienuolis tuomet pasakė: jeigu dabar gyventų Jėzus, jis gyventų būtent šioje sodyboje.“

Sodyba – tarsi Nojaus laivas

Po V. Orvido mirties, O. Dirdovskij dar kelissyk atvyko į Lietuvą, suko filmus apie Viliaus gyvenimą ir kūrybą. Apie paskutinį jo buvimo žemėje laiką prieš kamerą dalinosi bičiuliai ir liudininkai. Parodžiau ir kitokią sodybos pusę, tai nepatiko Viliaus artimiesiems, paveldėjusiems sodybą. Todėl, režisierius atviravo, Gargždelėje jis tapęs „persona non grata“, į sodybą filmuoti patekdavęs kone partizaniniu būdu, o sykį – persirengęs moterimi.

Labai apmaudu, sakė jis, kad kaskart atvykus, jis pamato, kaip nuo laiko nyksta medinės Viliaus skulptūros, kurias su džiaugsmu priimtų bet kuris muziejus.

Kuo gi filmų kūrėją Oleksandrą taip traukė ši vieta? „Įsižiūrėję į sodybos kūrinius, jaučiame tiesos paprastumą, amžinumą laikinume, lacrime rerum (lotyniškai – verkiančius daiktus). Besilankant sodyboje, pavergia netobulas grožis, o kartu – ir nerimas, kad mes, Viliaus pasekėjai, nepajėgiame išsaugoti daugelio skulptūrų, prislopintas jų gelmių grožis – jau beišeinąs į nebūtį.

Filmuojant ir apima graudulys – išgyvename ir savo vienatvę tarsi bendrą žmogaus ir skulptūros likimą. Tėvo ir sūnaus Orvidų, jo bičiulių sukurtą trikampę erdvę – tokia buvo unikalios sodybos forma, pokyčius, praregėjimus drįstame vadinti lietuviškuoju Aware (Žinančiuoju). Ši sodyba mums visiems tarsi Nojaus laivas, apie kurį paskutiniame savo interviu ir kalbėjo Vilius Orvidas“, – tokiomis įžvalgomis dalijosi režisierius.


  • Smiltys
  • 2024-04-12


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas