Pajūrio naujienos
Help
2022 Birželis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar teisinga įvesti nekilnojamojo turto mokestį, kuriuo būtų apmokestintas pirmasis gyvenamasis būstas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Mokyklos Benderuose direktorės pavaduotoja Nina Gerek 1992m. nuo jos suimti norinčių gvardiečių visą naktį slėpėsi šiukšlių konteineryje.

„Bijau ne tiek mirties, kiek sadistinių kankinimų, kuriais okupantų gvardiečiai čia pagarsėjo 1991 m., kai prieš nužudydami moldavus išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo“, – pasakė mokytoja Nina Gerek.

Ši matematikos mokytoja yra direktorės pavaduotoja vienintelėje moldaviškoje mokykloje Benderų mieste, esančiame separatistinės Padniestrės Moldovos Respublikos (PMR) teritorijoje. N. Gerek niekada nepamirš, kaip 1991 m. rudenį nuo susidoroti atėjusių gvardiečių slėpėsi šiukšlių konteineryje, kuriame praleido visą naktį.

Konteineryje mokytoja pasislėpė įspėta vienos kaimynės, sužinojusios, kad naktį bus suimami moldavų aktyvistai. Gvardiečiais tada pasivadinę rusakalbiai Padniestrės separatistai tą naktį tikrai įsilaužė N. Gerek butą ir jos ieškojo.

Kitą dieną mokytojai, tuo metu bene aktyviausiai moldaviško švietimo propaguotojai Benderuose, pavyko pabėgti į už keliolikos kilometrų esančią giminaičių sodybą. N. Gerek yra įsitikinusi, kad separatistai būtų tada ją nužudę ir gal net panašiai žiauriai kankinę, kaip kad pasielgė su kitos, sporto mokyklos direktoriumi moldavu.

Jis dirbo rusiškoje mokykloje, visiškai nesikišo į politiką ir nebuvo moldavų aktyvistas, tačiau vis dėlto gvardiečių buvo suimtas. 1991 m. Moldovai paskelbus nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, Padniestrės regionas, kuriame dominavo rusakalbiai, pareiškė ištikimybę Maskvai.

Kišiniovo ir Tiraspolio ginčams peraugus į ginkluotus susirėmimus, dauguma moldavų aktyvistų iš Padniestrės pabėgo bijodami susidorojimo. Sporto mokyklos direktorius savo žmoną su trimis vaikais irgi išvežė į Kišiniovą, bet pats grįžo į Benderus. Grįžo tam, kad prižiūrėtų miesto pakraštyje turėtame ūkyje laikytus gyvulius ir paukščius.

Kažkas netrukus įskundė, kad Rumunijos pilietybę turintis direktorius gali būti šnipas, ir gvardiečiai direktorių suėmė. Pedagogas buvo pririštas prie medžio, talžomas automatų buožėmis, jam gyvam buvo išdurtos akys ir nupjautos ausys.


Viena kultūros kelio „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“ stotelių Kretingoje – ekskursija „Arbatėlė su istorijos prieskoniu“.

Šiaurės Vakarų Lietuvos regionas nuo šios vasaros kviečia keliauti šešias savivaldybes jungiančiu nauju kultūros keliu „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Kretingos Mažesniųjų brolių ordino Viešpaties Apreiškimo vienuolyne praėjusį savaitgalį žengtas pirmasis žingsnis: į Šv. Antano atlaidų ir Kretingos miesto šventės renginių pynę įpintas įtraukus vakaras „Muziejus J. A. Pabrėžai“ pradėjo visą renginių ir veiklų ciklą.

„Simboliška, kad pradėti kelionę pakvietėme Kretingos vienuolyne, kuriame Jurgis Ambraziejus Pabrėža net 32 metus dirbo, gydė, pamokslavo“, – akcentavo viena J. A. Pabrėžos kultūros kelio sumanytojų Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė.

Kultūros kelio, skirto vienos iškiliausių XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių pranciškono kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo atminti, jo kultūrinio ir dvasinio palikimui išsaugoti ir aktualizuoti, kūrimas – reikšmingas įvykis ne tik Kretingos, bet ir viso regiono kultūriniame gyvenime. Pirmą kartą dvasios tėvo J. A. Pabrėžos gimimo, studijų ir kunigavimo šalies parapijose palikimu susijusias vietoves sujungsiančio išskirtinio kultūrinio projekto bendradarbiavimo sutartis buvo patvirtinta Skuodo, Telšių, Raseinių, Šiaulių, Kretingos rajonų ir Rietavo savivaldybių merų parašais.

Į Lietuvos kultūros kelių žemėlapį naujai tiesiamu kultūros keliu kviečiami keliauti visi, kurie nori susipažinti su lietuviškuoju da Vinčiu tituluojamo J. A. Pabrėžos gyvenimu ir jo – dvasininko bei mokslininko – veikla ar giliau pastudijuoti jo palikimą nuo mokslo veikalų iki pamokslų: jų klausytis į parapijas, kuriose kunigavo tėvas Ambraziejus, plūste plūsdavo tikintieji.

„Pajūrio naujienų“ informacija


Plungės apylinkės Kretingos teismo rūmams nepavyko įrodyti, kad Slyvų gatvėje Padvariuose (Kretingos r.) nelegalią šunų veisyklą turėjusi Inga Aurylienė su gyvūnais elgėsi žiauriai – pagal inkriminuotą Baudžiamojo Kodekso (BK) 310 straipsnį moteris išteisinta. Taip pat nepavyko įrodyti, ir kad ji naudojosi suklastotu neegzistuojančios veterinarės antspaudu.

O paploninti piniginę teks

Šunų daugintoja nuteista tik už vertimąsi neteisėta ūkine veikla ir dokumentų klastojimą. Paskirta subendrinta galutinė bausmė – 110 MGL (minimalus gyvenimo lygis), arba 5 tūkst. 500 eurų, kuriuos per 12 mėnesių turės sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Bet piniginę padvariškei teks atverti dar plačiau: apie 390 eurų civilinį ieškinį pervesti jį pateikusiai VMI, per banką sumokėti ir konfiskuoto turto (automobilio) vertę atitinkančią sumą – 12 tūkst. eurų. Konfiskuotas I. Aurylienės mobilusis telefonas „Samsung“, be to, dvejus metus jai uždrausta veisti gyvūnus.

Neteisėtu šunų veisimu ir pardavimu moteris galėjo verstis apie penkerius metus. Nuo 2015-ųjų įvairių veislių šunis ir mišrūnus ji pardavė beveik 40-iai žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių. Apie parduodamus keturkojus paskelbdavo skelbimų portaluose internete.

Skaitant nuosprendį, kaltinamoji posėdžių salėje nedalyvavo. Jai atstovaujantis advokatas Linas Kontrimas teigė teismo nuomonę iš dalies vertinantis teigiamai. „Mano ginamoji nuteista dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių prisipažino ir nekilo ginčų“, – akcentavo jis.

Baudžiamojoje byloje padvariškė buvo kaltinama žiauriu elgesiu su gyvūnais, nes keturis šunis paleido į nežinią ir, tamsoje besiblaškydami keliuose, du iš jų žuvo po svetimų automobilių ratais. Teismą matyt įtikino I. Aurylienės pasakojimas, kad ji negerai pasielgė dėl išgąsčio, mat pakeliui į Medomiškių kaime esančią sodybą pašerti dar ir ten laikytų savo šunų iš artimųjų gavusi žinią, jog yra sekama gyvūnus gelbstinčių organizacijų savanorių. Apie 16–17 sodyboje buvusių šunų norėjusi nugabenti laikinai pasaugoti pažįstamai. Pro Salantus važiuojant Skuodo link, pamačiusi iš paskos sekančią mašiną, padidinusi greitį, nusileidusi nuo kalno, įsukusi į keliuką ir sustojusi. Kadangi keli šunys susipjovę, apsidergę, atidariusi mašinos dureles, tris biglius paleidusi ir nuvažiavusi. Ties Skuodu iš automobilio išleidusi labradorą. Jeigu nebūtų bijojusi, kad visuomenininkai sumuš, nebūtų taip elgusis.

Plungės apylinkės Kretingos teismo rūmų nuosprendis per 20 dienų nuo jo įsigaliojimo gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Ką darys, advokatas L. Kontrimas penktadienį dar nežinojo.


Marija (sėdi viduryje) sakė daug kartų prekiavusi Kaune ir pasisveikino lietuviškai.

Būnant karo Ukrainoje stebėtoju rašyti apie Moldovos romus lyg ir netiktų, nes jie neturi jokių tiesioginių sąsajų su karu. Neplanuotai nuvykus į Moldovos romų sostine vadinamą Sorokų miestą ir savo kailiu pajutus romų neapykantą Ukrainai, Europos Sąjungai (ES), NATO ir net Lietuvai, tapo aišku, kad to nutylėti negalima.

Toks vietos romų požiūris į karą yra akivaizdus įrodymas, kad Kremliaus skleidžiama propaganda tikrai yra milžiniška ir daro didžiulį poveikį.

160 km nuo Moldovos sostinės Kišiniovo nutolusiuose Sorokuose gyvena 22 tūkst. žmonių, iš kurių 3 proc., arba apie 700, yra romai, kurie yra apgyvendinę pačią aukščiausią kalvą, todėl būtent jų namai yra iškilę virš viso miesto: vykstant į Sorokus keliautojus iš toli pasitinka ne bažnyčių bokštai, bet auksu švytintys romų pilaičių kupolai.

Prieš keliasdešimt metų pelningus verslo kooperatyvus įkūrę romai buvo nepaprastai praturtėję, ir lenktyniavo tarpusavyje, kas pasistatys puikiausią namą. Per tokias keistas lenktynes čia išdygo net į JAV Kapitolijaus rūmus ar Maskvos Didįjį teatrą panašūs namai, patraukę net užsienio turistų dėmesį.


Grupinio gyvenimo namuose – įkurtuvės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-05-31
Naujuosius namus pašventino Kretingos katalikų parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas.

Praėjusią savaitę buvo oficialiai atidaryti grupinio gyvenimo namai Kretingos mieste, viename naujausių privačių namų kvartalų Grafų Tiškevičių gatvėje. Šiuolaikiškoje sodyboje apsigyveno ne viena šeima, kaip įprasta, o 10 asmenų su nežymia psichikos negalia, kuriems tereikia minimalios pagalbos, kad patys jaustųsi pilnaverčiais šeimininkais.

Patys rūpinasi namais ir ūkiu

Grupinio gyvenimo namai yra Padvarių socialinės globos namų padalinys – pirmoji kregždė Kretingos rajone, atidaryti įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą socialinės globos pertvarką. Šio projekto bendra vertė su sklypu ir pastatu – 300 tūkst. Eur.

Gyventojai, pasak Padvarių socialinės globos namų direktorės Rimos Narmontienės, buvo atrinkti labai kruopščiai – ir tik tie, kurie pajėgūs savarankiškai gyventi ir patys to nori. Tai 30–40-mečiai pakankamai aktyvūs ir socializuoti žmonės. Jie itin džiaugiasi įkurtuvėmis: patalpomis, baldais, sutvarkyta aplinka. Pastate įrengti 2 dviviečiai kambariai – juose įsikūrė kartu gyvenančios poros – ir 6 vienviečiai kambariai. Įrengti 4 higienos kambariai, bendra virtuvė ir svetainė.

Grupinių gyvenimo namų plotas – 246 kv. m, kiemas išklotas trinkelėmis, sklypas aptvertas tvora. Gyventojai jau užsisodino daržą, šiltnamį – sudygę ridikėliai, salotos, stypsta pomidorai. Kieme žiedais apsipylę vaismedžiai: obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. Gyventojai patys rūpinasi daržu, tvarko ir aplinką, moterys triūsia virtuvėje. Jiems talkina 5 darbuotojai – socialinis darbuotojas ir 4 jo padėjėjai.

„Geriausia, kas galėjo atsitikti“

Atidarant šiuos namus, vienas jo gyventojų Ričardas Dvornikovas sakė: „Tai – geriausia, kas mums galėjo atsitikti“. Kartu jis dėkojo visiems, kurie prisidėjo ir palaikė šių namų idėją.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai gali laisvai naudotis miesto bendruomeniniu gyvenimu: lankytis bibliotekoje, muziejuje, bažnyčioje, patys eiti apsipirkti, gaminti maistą, lankytis gydymo įstaigose.

„Jie turi ir automobilį, kurį vairuoja socialinis darbuotojas, kartu vyksta apsipirkti, tvarko reikalus. Jiems atidarytos sąskaitos, ir į kortelę mūsų įstaiga perveda fiksuotą sumą maistui, avalynei, rūbams, kirpyklos paslaugoms. Apskaitą vesti jiems padeda socialinis darbuotojas“, – kalbėjo R. Narmontienė. Ji pasidžiaugė, kad jau pavyko įdarbinti 2 asmenis, – norintiems dirbti, talkina Užimtumo tarnyba.


Tiraspolyje pasijuntama tarsi grįžus į niūrius sovietmečio laikus.

Koks lietuvis nenorėtų už važiavimą miesto autobusu ar troleibusu mokėti 10 eurocentų, o už dujas ir elektrą dvidešimt kartų pigiau nei dabar moka? Tuo dabar džiaugiasi Maskvos įkurtos, bet niekieno nepripažintos Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) gyventojai.

Tokios pigios paslaugų bei viešo transporto kainos čia įmanomos todėl, kad Maskva specialiai PMR parduoda dujas keliolika kartų pigiau, negu Moldovai ir kitoms šalims.

Pigios komunalinių paslaugų bei viešo transporto kainos yra savotiška reklaminė apgaulė, kuri neatspindi tikros gyvenimo realybės PMR. Kokia ta realybė, nusprendžiau įsitikinti pats, ir nuvykau į PMR sostinę Tiraspolį. Moldovos sostinę Kišiniovą nuo Tiraspolio skiria vos 78 kilometrai, tačiau išvyką gerokai prailgina PMR pasienyje vykstanti patikra bei kelyje stovintys blokpostai.

Moldovos patikrinimo poste stovi vos keli kariai, nėra jokio barikadų įtvirtinimo. Įvažiavimą į PMR saugo didelė ginkluotų kariškių grupė ir vyksta smulkmeniškas keleivių pasų patikrinimas.

Vėliau jau keliaujant po PMR, kas kelis ar keliolika kilometrų tenka kirsti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei jas saugojančius kariškius. Nejučiomis kyla įtarimas, kad PMR vadovybė specialiai kuria įvaizdį, jog potenciali agresorė yra Moldova, o ne PMR esantys Rusijos kariai.

Į mano nustebimą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mikroautobuso kaimynė dailės mokytoja pareiškė, jog bijoma moldavų. Moteris pasakė, kad Moldovoje gyvena 2,5 mln gyventojų, o PMR penkis kartus mažiau. Akivaizdu, kad mažesnė šalis privalo saugotis didesnės kaimynės, su kuria prieš trisdešimt metų kariavo. Su pakeleive nesiryžau ginčytis, nes artėjome prie pasienio kontrolės punkto, ir pabijojau, kad pašnekovei įskundus galiu būti neįleistas į PMR. Juolab kad Kišiniovo bičiuliai perspėjo apie tokią galimybę ir prašė jokiu būdu neprasitarti, kad esu žurnalistas. Paso patikra visgi buvo neilga: PMR kariškis paklausė, ar vykstu kaip turistas ir, ar neturiu filmavimo įrangos. 

Po teigiamo patikros atsakymo man grąžino pasą su antspauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu būtinai jį grąžinti vykstant atgal.


Jaši – senoji Moldovos karalystės sostinė su paminklu jos valdovui Stefanui lll Didžiajam.

Nuogąstavimai, kad gegužės devintą dieną Maskva pradės galingą Odesos puolimą nepasitvirtino, tačiau čia to visgi labai bijoma. Bijoma todėl, kad miestą yra lengva apsupti, ir jo gyventojams nebūtų galimybės iš Odesos pasprukti. Iš vienos pusės miestą skalauja jūra, o sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės.

Dešinėje miesto pusėje, už šimto kilometrų, ties Mikolajevo miestu, yra priartėjusi fronto linija. Kairėje pusėse, irgi už šimto kilometrų, yra Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos respublika (PMR).

Ši neturi sienos su Rusija, tačiau pasiskelbė įeinanti į Rusijos sudėtį. Jei PMR armija, kuriai vadovauja Maskvos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą.

Nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs ar ten būsiu įleistas. Juolab, kad pastarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Moldovą, o ši Maskvą.

Vykdamas iki Moldovos sienos įsitikinau, kokia trapi yra Odesos situacija. Paaiškėjo, jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas yra tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio perėjimo punkto, odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio.

Kitas tiltas yra už šimto kilometrų, tačiau juo į Moldovą patekti galima tik iš pradžių pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.

Į Moldovos sostinę tą dieną nuvykom tik vėlai vakare, mat, mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos. Ją reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrą.


Palanga tiesia ranką vasarai

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-05-24
Kaip pasiruošta užtikrinti vietinių gyventojų ir poilsiautojų saugumą, papasakojo (iš kairės) Palangos policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Donatas Mockaitis ir Gelbėjimo stoties vadovas Jonas Pirožnikas.

Paplūdimiai nuogaliams ir atostogaujantiems su šunims, gelbėjimo postuose daugiau gelbėtojų, Lietuvoje dar neregėtas į 40 metrų aukštį keliantis apžvalgos ratas, pritaikytas įvažiuoti ir neįgaliojo vežimėliu – bet tai dar ne visi nauji akcentai, su kuriais šią vasarą pasitinka Palanga.

Pliažų reforma

Iki šiol Palangoje buvo vienintelis paplūdimys palei jūros pakrantę, o dabar šis ruožas suskirstytas į 5 paplūdimius. Kiekvienas jų įgijo pavadinimą, turi pažymėtą pradžią ir pabaigą. Pirmasis, tai yra Pajūrio regioninio parko, paplūdimys – nuo Palangos miesto ribos ir eina iki Pajūrio regioninio parko. Čia 300 metrų į pietus nuo Nemirsetos pietinio privažiavimo prie jūros galima ilsėtis su gyvūnais. Už tos zonos Klaipėdos link – erdvė nudistams. Antrasis, arba Palangos, paplūdimys apima teritoriją nuo Regioninio parko, Ąžuolų g. tęsinio, į šiaurę iki Kontininkų gatvės ir yra pats didžiausias, 7,5 km ilgio. Už Ašarėlės upelio – poilsio zona vien tik moterims, toliau į šiaurę Kunigiškių link – beveik kilometras bendrojo pliažo, o už jo – 370 metrų ilgio ruožas, skirtas vyrams. Trečiasis paplūdimys – Kunigiškių, jis ir driekiasi šios vietovės teritorijoje. Toliau – Pietinis Šventosios paplūdimys, kurio teritorija – nuo Ošupio g. pradžios iki molo. Bendro naudojimo pajūrio ruože, kaip ir anksčiau, driekiasi vyrų pliažas, toliau – ruožas nuogaliams, o iškart už jo – moterims. Į šiaurę nuo čia – paplūdimio vieta, kur taip pat galima laiką leisti su savo keturkojais draugais. Iš viso į Palangos savivaldybės administracines ribas patenka apie 25 km pajūrio pakrantės.

Pasak Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus, ypač daug dėmesio buvo skirta paplūdimiams tvarkyti – įrengti nauji takai, kai kur jie pritaikyti iki pat jūros vežimėliais privažiuoti neįgaliesiems, sustiprintos kopos, pastatyta 400 suolelių ir persirengimo kabinų. Tiek paplūdimio zonoje, tiek kitose vietose veiks 33 viešieji tualetai. Komunalininkai smėlį valo specialia mašina. Pasak mero, pernai iš paplūdimio buvo išgabenta apie 1,5 t šiukšlių – plastiko, nuorūkų.

„Vien nuorūkų – 300 kilogramų. Parūkę žmonės tas cigarečių nuorūkas kiša į smėlį, nors aplink yra šiukšliadėžių, tris metrus tereikia paėjėti“, – į poilsiautojų sąžinę apeliavo Š. Vaitkus.


Archeologas Andrejus Krasnožonas išgyvena, kad per karą gali buti sunaikintos Kačibėjaus pilies liekanos.

Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra 1,5 tūkst. km. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai Viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybė.

Tuo metu vietoje Odesos miesto buvo nedidelė kunigaikščio Vytauto Didžiojo įkurta gyvenvietė ir Kačibėjaus pilis. Istorijos šaltiniuose pilis keliais panašiais yra minima nedaug kartų.

Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mėlynųjų vandenų mūšyje netoli Kijevo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą, ir Vytautas Didysis nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros.

Kačibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spėjama, kad lietuviai prie Juodosios jūros pastatė iš viso 3–4 pilis, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus.

Juos kasinėję Ukrainos archeologai rado lietuviškų monetų, reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies – iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadratinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose maldoms buvo įrengta mečetė.

Spėjama, kad Odesoje lietuviai Kačibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje, pavadintoje Džinestra, mat Italijos kartografas Viskontis rašė, jog 1310–1318 metais toje vietoje buvo itališka gyvenvietė Džinestra.

Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes pirmykščius žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi senovės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūdavo, nes gyvenvietes nuolat puldinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys.

Be to, čia trūko gėlo vandens ir nebuvo statybinių medžiagų gyvenvietei sutvirtinti.


Muziejaus gidė Olia Choli prie susprogdinto paminklo Stepanui Banderai liekanų

Įsakęs pradėti karą Ukrainoje Rusijos caras Vladimiras Putinas tautiečiams pareiškė, kad tokiu būdu bus kovojama su fašistais ir nacionalistais.

Šie žodžiai daug kam buvo ir yra nesuprantami – kaip galima užpulti kitą valstybę, o jos žmones vadinti fašistais. Apsilankius genocido aukoms skirtame Lvovo muziejuje „Kalėjimas Lonckio gatvėje“ ir muziejuje, esančiame Stary Ugryniv kaimelyje, V. Putino žodžių reikšmė tampa aiški.

Ukrainos istorijoje buvo įvairių etapų – buvo nepriklausomi ir turėjo pripažinti kitų valstybių valdymą, o Viduramžiais nemažai jos žemių įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Pats prasčiausias istorijos etapas vis dėlto buvo tas, kai po trečio Lietuvos ir Lenkijos Dviejų tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dauguma jos žemių atiteko carinei Rusijai.

Maskvai priklausančioje Ukrainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet ir oficialiuose dokumentuose buvo išbrauktas žodis Ukraina.

V. Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Rusijos caro – prisijungti Ukrainos žemes. Todėl V. Putinas neretai ir tvirtina: „Tokios valstybės, kaip Ukraina, nėra, tos žemės yra rusiškos.“

Žinant šį V. Putino prasimanytą melą nesunku darosi suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nemėgstamu ukrainiečiu jau 90 metų yra Stepanas Bandera. Mat šis 1909 metų sausio pirmą dieną šventiko šeimoje gimęs vyras yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu.

S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai, išgalvojo ir pirmas viešai teisme suriko garsųjį šūkį „Slava Ukrainie! Herojam slava!“ S. Bandera atsisakė ne tik Maskvos, bet ir Lenkijos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos, ir pareiškė, kad tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas