|
|
|
Vakarų LietuvaNaujas etapas Klaipėdos uoste: atidaryta moderni laivyno bazė
Po metus trukusių statybų Klaipėdos uostas žengia reikšmingą žingsnį pirmyn – gegužės 6 d. pietinėje jo dalyje duris atvėrė moderni Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivyno bazė. Šis strategiškai svarbus objektas, kurį už 5,36 mln. eurų pastatė UAB „Infes“, taps namais visai uosto specialiajai technikai, užtikrins valstybės rezervo saugumą bei leis operatyviau reaguoti į ekstremalias situacijas. Naujoji bazė, įsikūrusi Marių gatvėje, greta Karinių jūrų pajėgų laivynui priklausančios teritorijos, ne tik optimizuos uosto priežiūrą, bet ir taps tramplinu tolimesniam jo augimui bei žaliosios laivybos iniciatyvoms. Naujoji bazė – namai laivams „Tai ne tik naujas pastatas, tai – vieta, kur susitelkia atsakomybė, pasirengimas ir techninis tikslumas. Vieta, kur bus dirbama tam, kad Klaipėdos uostas kasdien veiktų saugiai, sklandžiai ir patikimai“, – akcentuota per praėjusią savaitę vykusias naujosios bazės atidarymo iškilmes, kuriose dalyvavo net tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas, objektą stačiusios bendrovės „Infes“ generalinis direktorius Arvydas Markevičius, bet ir susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis. „Šiandien visų akyse turėtų būti džiaugsmo, nes paliekame kažką seno, nebereikalingo, nebeefektyvaus ir turime kažką naujo. Šitas įvykis, stebint, kas vyksta globalių problemų verpete pasaulyje, nepateks į pirmuosius laikraščių puslapius, jo neaptarinės per pasaulines žinias, bet uostui tai yra ypatinga diena, – sveikindamas susirinkusiuosius į iškilmes kalbėjo A. Latakas, akcentuodamas naujojo objekto svarbą. – Pirmiausia tai yra namai laivams, kurie turės gražų uostelį prisišvartuoti, elektrą, vandenį, saugią galimybę prisipilti kuro, netgi galimybę atiduoti atliekas, turės sandėlį susidėti savo daiktams, o komandos – patogią vietą, kur galės dirbti ne tik ant vandens, bet ir viduje. Šita bazė labai reikalinga ir Uosto priežiūros tarnybai, dirbančiai visą parą, kad galėtų išgelbėti žmogų, padėti į nelaimę patekusiam laivui ir hidrografams, ir narams.“ Anot direkcijos vadovo, naujasis pastatas kartu yra tam tikras signalas ir kaimyniniams uostams, nes šiandien Klaipėda ne tik pirmauja krovoje, išlaiko lyderės poziciją esamose geopolitinėmis sąlygomis, bet, pastatydama šitokį objektą, rodo, kad mūsų uostas yra nusiteikęs labai rimtai ateičiai ir perspektyvai. Už sėkmingai įgyvendintą projektą A. Latakas dėkojo visiems, kurie prie to prisidėjo – statytojams, projektuotojams, savo komandai, vietos bendruomenės atstovams.
„Laimės hormonai“ – buvimo kartu alchemija
Kretingoje gyvenanti Laura Petravičiūtė – ne tik trijų vaikų mama. Ji jau porą mėnesių yra laisvalaikio ir pramogų erdvės „Laimės hormonai“ šeimininkė. Išgyvenusi dvejas skyrybas, pirmojo verslo griūtį, patyčias darbe ir daug kitų sunkių gyvenimo etapų, jauna moteris nepalūžo, o šypsodamasi ir aukštai iškėlusi galvą žengė savo ilgametės svajonės link. Idėja – dar nuo studijų laikų Nuo studijų laikų svajojusi apie laisvalaikio ir pramogų erdvę, savo diplominiame darbe vysčiusi šią viziją, L. Petravičiūtė pagaliau ją realizavo Kretingoje. Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studijavusi vadybos ir verslo administravimo krypties Finansų specialybę, pagal specialybę beveik nedirbo. Trumpai pabuvusi buhalterės pavaduotoja ir supratusi, kad finansų sritis – ne jai, L. Petravičiūtė nėrė į profesines holistinio masažo gelmes. Baigusi masažo specialybės kursą, moteris apie dešimtį metų dirbo masažuotoja. Taip pat maždaug prieš septynerius metus Klaipėdoje, nedidelėje erdvėj buvo pastačiusi porą futbopulo stalų, tikėdama naujoko sėkme, bet, neturint versle jokios patirties ir įgūdžių, po metų teko užsidaryti. Bet pasisėjusi tikėjimo sėkla visus tuos metus širdyje augo, brendo ir giliai įsišaknijo. „Laimės hormonai“ – tai jos svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Jaunai moteriai norėjosi sukurti saugią erdvę paaugliams, šeimoms su vaikais, jaunimui ir visiems, savo laisvalaikį planuojantiems praleisti ramiai ir tvarkingai, be triukšmo, be alkoholio. „Buvau pastebėjusi, kad paaugliams nėra, kur švęsti gimtadienių, jie neturi erdvės, kurioje jiems būtų ir įdomu, ir saugu. Kalbu apie vaikus nuo 10-ties metų. Patiems mažiausiems, darželinukams, įrengti žaidimų kambariai, batutai, bet tokiose patalpose jų tėvai sėdi ir, neturėdami ką veikti, nuobodžiauja. „Laimės hormonai“ – erdvė, kurioje tiek vaikai, tiek jų tėvai ras ką veikti. Čia yra ne tik biliardo stalas, bet ir futbopulas, novusas, smiginis, stalo žaidimai“, – išvardino erdvės šeimininkė.
Regionų žurnalistai gvildeno ne tik užsienio politiką
Užsienio reikalų ministerija kasmet atidų dėmesį skiria susitikimui su regionine žiniasklaida. Tradiciniame seminare balandžio 23–24 d. aptarti Lietuvos užsienio politikos prioritetai, saugumas, transatlantiniai santykiai, Rusijos karas prieš Ukrainą, ekonominė diplomatija, dezinformacijos užkardymas ir kiti aktualūs klausimai. Renginio metu žurnalistai bendravo ir su kitų institucijų atstovais, lankėsi Vyriausybėje. Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pristatė Vyriausybės užsienio politikos kryptis ir atsakė į žurnalistų klausimus. Jis įsitikinęs, kad reikia pasakoti mūsų žmonėms, kas vyksta pasaulyje ir kokia yra mūsų pozicija. „Mūsų visų kasdienybė priklauso ir nuo to, kas vyksta kitur. Ar tai būtų karai, ar tarifų karai, ar dideli projektai ir kt.“, – atkreipė dėmesį ministras. Pasak ministro, aktualiausias dienotvarkės klausimas išlieka Ukraina, be abejo, svarbiausias klausimas yra ir santykiai su JAV, natūralu, ir su Europos Sąjunga. „Su Trampo administracija tiktai siekiame transatlantinį ryšį išlaikyti, turime visus politinius, ekonominius argumentus, atsakus į jų transakcinius: o kas man už tai? Turime ir saugumo argumentus, kad mes ir toliau čia turėtume amerikiečius, kad jų dalyvavimas Europoje jiems suteikia globalų pranašumą. Suprantame, kad Europos Sąjungai dabar yra didysis metas pakilti ir užimti politinės lyderystės spragą, kurią bet kokiu atveju palieka amerikiečiai, peržiūrėdami mūsų santykius. Tačiau tos lyderystės trūksta konkrečiuose asmenyse. Bent šiuos artimiausius mėnesius yra lūkestis, kad, gegužės pirmąją savaitę Vokietijoje pasitvirtinus Vyriausybę, tai leistų būsimam kancleriui F. Merzui imtis lyderystės Europoje su tikru politiniu svoriu“, – kalbėjo ministras K. Budrys. Jis akcentavo, kad šioje geopolitinėje padėtyje, kur svarbu nauji santykiai su JAV, Kinija, Europos Sąjunga, kiek plačiai ji bus nuėjusi į Balkanus, kada apims ir Ukrainą, svarbiausias ir vienijantis dalykas yra, kaip atrodys susitarimas dėl taikos Ukrainoje, kiek ji tęsis ir kokios bus mums tiesioginės ir netiesioginės pasekmės.
„Romeo ir Džiuljetos“ istorija – režisieriaus kelias į paauglio širdį
Kraštietis, nuo Salantų kilęs režisierius, aktorius, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos dėstytojas Žilvinas Beniušis, vienas „Raudonos nosys“ gydytojai – klounai“ veiklos pradininkų bei mentorių, taip pat Vilniaus vicemerės patarėjas švietimo klausimais, pastaruoju laiku tapo ypač dažnas svečias Salantuose, kur kartu su šio miestelio gimnazijos moksleiviais pastatė pjesę „Romeo ir Džiuljeta“. Užtruko porą mėnesių Salantuose gimęs, augęs ir dabartinę Salantų gimnaziją baigęs Žilvinas Beniušis jau senokai puoselėjo mintį, kaip galėtų prasmingai atsidėkoti savo kraštui. „Salantų gimnazijos mokytojų kolektyvas man pametėjo projekto idėją, kad galėčiau padirbėti su dabartiniais aštuntokais. Viską aptarus, praeitų metų spalio-lapkričio mėnesiais kas savaitę vis grįždavau kelioms dienoms į gimtąjį miestą ir kartu dirbdavome“, – pasakojo režisierius, džiaugdamasis, kad į projektą noriai įsitraukė ne tik aštuntokai, bet ir mokytojų kolektyvas. Kadangi šis projektas vykdomas pagal Lietuvos tūkstantmečio mokyklų pažangos programą, jame dalyvavo ir dailės, muzikos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Vaikai mokėsi tekstus, nagrinėjo Romeo ir Džiuljetos istoriją. Gana intensyvus darbas ir kūryba užtruko porą mėnesių. „Labai didelis iššūkis buvo įtraukti visus to amžiaus vaikus. Nors ne visi yra teatro žmonės, norėjosi atrasti bent po vieną ar kelias teksto eilutes kiekvienam. Pats adaptavau šią pjesę, kad kiekvienas, ištaręs bent žodį ar eilutę, jaustųsi bendruomenės dalimi“, – kalbėjo Ž. Beniušis, pasidžiaugęs, kad šios idėjos įkvėpti vaikai susibūrė, išmoko įsiklausyti vienas į kitą, bendradarbiauti tarpusavyje ir papasakoti gražią meilės istoriją. Pasak režisieriaus, „Romeo ir Džiuljeta“ dar iki praeitų metų buvo kūrinys, įtrauktas į lietuvių kalbos mokymo programą aštuntokams. „Kadangi pačiai Džiuljetai buvo keturiolika metų, ji pagal šiuolaikinius standartus būtų aštuntokė. Aš pats esu mokęsis pedagogikos, nemažai studijavęs, todėl suprantu, kad tokio amžiaus vaikams oriai, gražiai kalbėti apie meilę, ją sutaurinant ir išaukštinant, yra gana sudėtinga, todėl norėjosi juose ugdyti tauresnę, gilesnę pajautą į santykį ir į romantinį ryšį”, – sakė spektaklio režisierius.
Aistrą skraidyti dalina perpus
Nuo vaikystės žvelgęs į dangų ir, kaip dauguma berniukų svajojęs apie lėktuvus, šiandien Kretingos sklandytojų klubo atstovas Gintautas Zubė – ne tik orlaivio pilotas, pilotuojantis „Boeing 737“ ir skraidinantis keleivius po visą pasaulį, bet ir didelis sklandymo aistruolis, laimėjęs ne vieną titulą, čempionatą ir medalį. Trečia vieta negarantuoja vietos finale Šįsyk JAV finišavusiame FAI „Sailplane Grand Prix“ sklandymo atrankiniame etape sėkmingai pasirodęs Gintautas Zubė užėmė III vietą ir, laimėjęs bronzos medalį, grįžo į Lietuvą. Nors pašnekovas dar nėra tvirtai įsitikinęs, ar papuls į Grand Prix sklandymo varžybų finalą – galimybė sudalyvauti finale nėra prarasta. „Tokio tipo atrankinės varžybos vyksta daugelyje vietų visus metus, kiekvienose jų gali dalyvauti iki 20 dalyvių. Jei norinčių susirenka daugiau, jie atrenkami pagal tarptautinį reitingą. Šiose varžybose, kaip ir bėgime, visi startuoja vienu metu ir pirmasis, kirtęs finišo liniją, tampa laimėtoju, antrasis kirtęs taps antros vietos laimėtoju ir taip toliau. Dėl saugumo ir yra ribotas dalyvių skaičius“, – paaiškino G. Zubė. Dalyviams yra duodamas maršrutas ir distancija, kurią reikia įveikti. Iš viso jau buvo surengti 9-i tokie etapai, iš kurių viename G. Zubė ir dalyvavo. Dauguma etapų jau įvyko, gegužės pabaigoje dar vyks Lenkijoje ir Olandijoje. Finalas numatytas rugpjūčio mėnesį Prancūzijoje, Pietų Alpėse. G. Zubė planuoja dalyvauti atrankinėse varžybose Lenkijoje ir jau sumokėjo starto mokestį. Į finalą patenka atrankiniuose etapuose I ir II v. laimėję sportininkai, o laimėjusysis III v. tėra rezervinis, todėl sklandytojas dar sykį ir rengiasi išmėginti savo jėgas Lenkijoje. Pasak G. Zubės, kaimyninėje šalyje gali būti sunkiau, kadangi ten susirenka labai pajėgūs varžovai. Vis dėlto pašnekovas tikisi arba įveikti gana stiprius priešininkus, arba papulti į finalą vykti atsisakius I ir II v. sportininkams, su kuriais ant laimėtojų pakylos stovėjo Floridoje.
Ant Palangos tilto traukia tūkstantinės minios
Palangoje įgyvendinamas vienos labiausiai lankytinos vietos – J. Basanavičiaus gatvės ir Jūros tilto – apšvietimo modernizavimo projektas. Jau pakeista pusė senųjų šviestuvų, tad grožėtis pokyčiais prie jūros traukia tūkstantinės minios – visiems smalsu pamatyti, kaip atrodo ir naujomis šviesomis jau žaidžia naujasis kurorto akcentas. Kurortui pritaikyti sprendimai Paskutinį kartą Palangos tilto ir J. Basanavičiaus gatvės apšvietimas buvo atnaujintas 2005-aisiais. Po dviejų dešimtmečių šios erdvės sulaukė pokyčių, kurie apima tiek techninius, tiek estetinius sprendimus. Atnaujinimas vykdomas pagal miesto užsakymu įgyvendinamą projektą, kurio partneris – žaliosios energetikos bendrovė „Ignitis renewables“. Naujieji šešių metrų aukščio šviestuvai gaminami Prancūzijos gamintojo „Technilum“, kuris specializuojasi kurortinėms erdvėms pritaikytuose sprendimuose. Tokie šviestuvai įrengti ir kituose pasaulio kurortuose, pavyzdžiui, Kanuose ar Monake. Perforuotas korpusas padeda tolygiai paskirstyti šviesą ir išvengti aštrių kontrastų. Dizainas – lengvas, proporcingas, derantis su Palangos kurorto architektūra – siekta, kad šviesa akcentuotų, o ne užgožtų miesto istoriją. Šviestuvų korpusai pagaminti iš perdirbto aliuminio, o visi techniniai sprendimai parinkti atsižvelgiant į kurortinio miesto aplinką ir permainingas oro sąlygas. Projektuojant buvo siekta ne tik vizualinės darnos su aplinka, bet ir ilgalaikio patvarumo. Sprendimai pasirinkti tokie, kad papildytų miesto vaizdą, todėl atnaujintas apšvietimas tampa ne tik techninis, bet ir vizualinis miesto akcentas.
Dvasinės pagalbos jaunimui centras: 30 metų – šalia žmogaus
Balandį Dvasinės pagalbos jaunimui centras (DPJC) šventė išskirtinę sukaktį – 30 metų kartu su Klaipėda, kartu su vaikais, jaunimu ir šeimomis. Šventė prasidėjo Šv. Mišiomis naujojoje Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčioje, kurias aukojo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Linas Grušas, Telšių vyskupijos generalvikaras Vilius Viktoravičius, Šv. Brunono Kverfurtiečio ir Taikos karalienės parapijos dvasininkai. Iškilmingą liturgiją papuošė Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“. Vėliau parapijos didžiojoje salėje įvyko šventinis vakaras, kupinas šilumos, bendrystės ir dėkingumo. Svečius pasveikino garbingi asmenys: Kanados ambasadorė Lietuvoje Jeanette Eillen Sautner, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Deimantė Bukeikaitė, Klaipėdos miesto savivaldybės atstovės Gina Vilimaitienė ir Rima Tiškienė, partneriai, rėmėjai, bendruomenės nariai ir draugai. „Kiekvienas mūsų organizacijoje – nuo darbuotojų ir savanorių iki pačių vaikų, jaunuolių ir šeimų – yra neatsiejama mūsų istorijos dalis. Kiekvieno indėlis svarbus. Tie, kurie dovanojo pagalbą, ir tie, kuriems jos reikėjo, kartu padėjo mums augti, tobulėti ir kurti tai, kuo šiandien esame“, – kalbėjo DPJC vadovė Kristina Rutienė. Nuo svajonės Kanadoje – iki bendruomenės Klaipėdoje DPJC istorija prasidėjo 1994 m. liepos 1 d. Toronte, kai susitikę Kanados lietuviai svarstė, kaip padėti Lietuvos jaunimui. Tada gimė idėja įkurti jaunimo pagalbos centrą Klaipėdoje – iniciatyva, kurią įgyvendinti ėmėsi a. a. prelatas Edmundas Putrimas. Atvykęs į Lietuvą, jis aiškiai matė jaunimo dvasinių ir socialinių poreikių stoką. Jo pastangas palaikė Kanados lietuvių katalikų centras ir Kanados tarptautinių apmokymų fondas, o 1995 m. kovo 19 d. Klaipėdoje duris atvėrė Telšių vyskupijos „Jaunimo dvasinės pagalbos centras“. Vėliau, keičiantis teisiniam statusui, centras tapo Labdaros ir paramos fondu Dvasinės pagalbos jaunimui centras (DPJC). Prelatas Edmundas Putrimas Dvasinės pagalbos jaunimui centro istorijoje – ne tik įkūrėjas. Jo gilus tikėjimas, jautrumas kiekvienam sutiktam žmogui ir nuoširdi tarnystė tapo kertiniais DPJC pamatais. Prelato indėlis gyvas ne tik prisiminimuose – jis jaučiamas kasdienybėje: požiūryje į žmogų, kiekviename susitikime, kiekvienoje pagalbos formoje. Tai nuolatinis priminimas, kad nuoširdus ryšys, pagarba ir meilė žmogui – vertybės, kurios peržengia laiką ir išlieka svarbios vakar, šiandien ir rytoj.
IŠ MANO PUODO |
|
|
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pozicija: siekiama skatinti dirbtinio intelekto naudojimą mokyklose, tačiau tai turi būti daroma atsakingai. |
Dirbtinis intelektas (DI) tampa į ugdymo procesą vis labiau integruojama priemone, keičiančia tiek mokymo, tiek mokymosi procesus. Kartu kyla ir sunkumų – nevienodos mokyklų ir mokinių galimybės naudotis DI, keičiasi pedagogo vaidmuo, didėja akademinio nesąžiningumo rizika. Visa tai reikalauja sisteminio požiūrio į DI įrankių naudojimą švietimo sektoriuje.
Skatins DI naudojimą švietimo sektoriuje
> Dirbtinio intelekto pranašumai švietime dažniausiai siejami su individualizuotu mokymu, pritaikytu pagal kiekvieno mokinio poreikius, ir galimybe mokytis bet kuriuo paros metu. DI leidžia automatizuoti vertinimą, efektyviau nustatyti mokymosi spragas ir stebėti mokinių pažangą.
„Esame išsikėlę tikslą skatinti DI įrankių naudojimą mokyklose. Ministerija iš įvairių organizacijų, asociacijų, mokyklų vadovų, mokytojų atstovų formuoja išorės ekspertų darbo grupę. Jos tikslas – parengti veiksmų planą, kaip skatinti DI diegimą švietimo sektoriuje“, – deklaruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM).
Ministerija akcentavo, kad DI gali būti naudingas mokymosi procese, tačiau būtina ugdyti mokinių kritinį mąstymą. Atnaujintoje informatikos bendrojo ugdymo programoje greta DI nagrinėjama duomenų analizė, virtualus mokymasis, saugus elgesys internete ir kibernetinis saugumas. Moksleiviai mokomi ne tik pasitelkti DI kaip įrankį, bet ir suprasti jo keliamas grėsmes.
|
|
|
Šitas tekstas skirtas jums, žemaičiai. Puikiai žinau, kad žemaičių dvasia gyva Skuode, Plungėje, Telšiuose ir visoje Žemaitijoje. Tačiau kai kurie dalykai man kelia nerimą.
Žemaitijos didybė
Esu žemaitis, vaikystę praleidęs Skuode, Ylakiuose, Telšiuose ir Plungėje, todėl ši tema man labai artima.
Per amžius žemaičiai garsėjo narsumu ir teisingais pasirinkimais. Jų pergalės prieš vokiečių ordiną sustabdė agresorių veržimąsi. Mindaugas ir Vytautas ne kartą dovanojo žemaičių žemes vokiečių ordinams, bet žemaičiai sukildavo. Žemaitija buvo pagrindinė Žalgirio mūšio priežastis ir pergalės trofėjus.
Žemaičiai prisijungė prie sukilimų prieš caro valdžią, daug jų tapo knygnešiais, ryžtingai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Tarp dvidešimties drąsuolių, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, septyni buvo kilę iš Žemaitijos. O žemaičių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis sutelkė mažą tautą ir pavertė ją didžia.
Dabartiniai iššūkiai
O šiandien žemaičiai ar renkasi išmintingai? Kodėl žemaičiai rinkimuose taip ryškiai nubalsuoja už asmenis, dėl kurių Lietuva vėliau patiria gėdą, izoliaciją ir politinius sunkumus?
Persikelkime į 2002–2003 metus. Suprantu, kad sraigtasparniu lakstęs Rolandas Paksas ir fakelai galėjo sujaukti protus. Taip atsitiko ne tik žemaičiams. Politikas siūlė grąžinti mirties bausmę, ją taikyti už prekybą narkotikais, žadėjo kontroliuoti ne tik Vyriausybės darbą, bet ir biudžeto lėšų panaudojimą, pensijų dydį ir kitas sritis.
Politikos analitikai tuomet aiškino, kad šie pažadai nerealūs. Tačiau skambūs pažadai, kaip ir 350 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas „Vakaro žinių“ priedas, kuriame buvo paskelbti įtarimai dėl neva žlungančio „Vilniaus banko“, buvo vienintelis būdas pasiekti norimus rinkėjus. Tuos, kurie lengviau patiki bet kuo.
Prezidento rinkimų pirmajame ture tuomet laimėjo Valdas Adamkus, tačiau R. Paksas surinko daugiau balsų Telšių, Mažeikių, Akmenės, Joniškio ir Pagėgių savivaldybėse, taip pat Vilniaus ir Švenčionių rajonuose, kur gyvena daug ne lietuvių.
Per antrą rinkimų turą R. Paksas surinko beveik 55 proc. rinkėjų balsų. Daugiausia balsų jam skyrė žemaičiai: Telšiai – beveik 75 proc., Mažeikiai – 72 proc., Akmenė – 67 proc., Skuodas – 65 proc., Plungė – 65 proc., Kelmė – 64 proc., Rietavas – 64 proc., Kretinga – 59 proc., Raseiniai – 58 proc., Klaipėdos rajonas – 55 proc., Šilalė – 57 proc.
Labiau jį palaikė tik Šalčininkų, Visagino, Švenčionių rinkėjai, kurių nuostatos nuolat kelia abejonių dėl jų lojalumo Lietuvai.
R. Paksas tapo pirmuoju Europoje šalies vadovu, nušalintu apkaltos proceso metu. Lietuvos vardas kelis mėnesius neigiamai skambėjo visame pasaulyje. Politikas, kuris kalbėjo apie geros kaimynystės dvasią su Rusija, gyrėsi savo santykiais su Vladimiru Putinu. Galime spėlioti, kad ir R. Pakso rinkiminė kampanija galimai buvo finansuota pinigais iš Rusijos.
