Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Gelbėtojas O. Borodavka pavežė 35 metų senumo „Žiguliais“ su neveikiančiais stabdžiais.

Keliauti autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra gan rizikingas dalykas, tačiau suteikia galimybę kelyje sutikti įdomių žmonių. Antrą kartą vykstant iš Charkovo į Iziumą per Balaklėją mane pavėžino trys vairuotojai, ir visi jie buvo labai įdomūs pašnekovai.

Pirmi sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto – Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu abu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balaklėją atlikti matavimų prie bombų apgriauto tilto, kad šį būtų galima suremontuoti.

„Mes vykstame para vėliau negu išminuotojai, nes savo darbus galėsime pradėti tik tada, kai teritoriją apie tiltą patikrins išminuotojai. Ką tik su jais telefonu kalbėjau – sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su nuo jų nutiestomis virvutėmis – jei tokią virvutę eidamas užkliūsi, granata sprogs, ir liksi be kojos arba žūsi“, – sakė Oksana.

Kai privažiavome šį tiltą Balaklėjoje, mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, nužymėjusius išminuotą lauko dalį. „Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams yra uždrausta eiti į miškus grybauti, vesti ganytis gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – sakė geodezininkė.

Tilto viduryje, dešinėje pusėje, žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro platumo skylės, prie kurių buvo padėti specialūs užtvarai. Per tiltą mašinoms važiuoti vis dėlto buvo leidžiama, nes sprogimas nepažeidė atraminių konstrukcijų. Pokalbį su geodezininke turėjau nutraukti, nes prie tilto mano stabdoma sustojo kita mašina – senutėlis „Žiguliukas“, leidžiantis didelį dūmų debesį. Džiaugiausi, kad mašina sustojo, nes jų čia važiavo labai mažai, tačiau suabejojau, ar bus saugu važiuoti. Vairuotojas netrukus paprašė neišsigąsti to, kad jo mašinai 35 metai, kad variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai. „Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad tik vakar stabdžių kaladėles internetu užsisakiau. Dėl stabdžių nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be jų ir nieko, aš šiuos kelius atmintinai žinau, tad žinau, kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – pasigyrė 42 metų Olehas Borodavka.


Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos narė, advokatė Lina Alksnienė

Vėstant orams benamiams gyvūnams tampa vis sunkiau susirasti maisto, dėl ko jie dažniau pradeda lankytis gyventojų kiemuose, tikėdamiesi būti pamaitinti. Deja, nemažai žmonių ne tik nesidžiaugia, bet netgi piktinasi benamių gyvūnų draugija.

Tokiems žmonėms dažnai susierzinimą kelia ir aplink gyvenamuosius namus, parkuose ar kitose viešose vietose vedžiojami naminiai augintiniai. Neapsikęsdami gyvūnų savo akiratyje, kai kurie piktavaliai imasi nuodingų medžiagų, pašarų ar maisto su pridėtiniais nuodais mėtymo. Kokios atsakomybės gali sulaukti gyvūnų nuodytojai, paaiškino Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos narė advokatė Lina Alksnienė:

– Gyvūnų nuodijimas yra ne tik pavojinga, bet ir apgaulinga veika, nes dažniausiai ji yra nepastebima. Tai, kad gyvūnas yra apnuodytas, galima įtarti iš pasireiškusių simptomų, tačiau šis faktas patvirtinamas tik atlikus atitinkamus tyrimus. Gyvūno apnuodijimo atveju kiekviena minutė yra svarbi, todėl pastebėjus neįprastus simptomus, gyvūno savininkas ar laikytojas privalo nedelsiant kreiptis į veterinarijos įstaigą tam, kad kuo greičiau būtų ne tik nustatyta tinkama diagnozė, bet ir paskirtas reikalingas gydymas. Kai randamas jau nugaišęs gyvūnas, esant įtarimams, kad jis galėjo būti nunuodytas, vis tiek rekomenduojama kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad šis atliktų autopsiją ir nustatytų jo nugaišimo priežastį. Tik kompetentingo specialisto konstatuotas gyvūno apnuodijimo faktas gali būti pagrindas taikyti teisinę atsakomybę.

Nuodijimas gali sukelti ne tik gyvūno žūtį, bet ir sužaloti jo sveikatą, todėl nepriklausomai nuo kilusių padarinių, gyvūno nuodijimas neabejotinai laikytinas žiauriu elgesiu su gyvūnu. Lietuvos Respublikos teisės aktai už tokios veikos padarymą numato dviejų rūšių atsakomybę: administracinę ir baudžiamąją. Be to, jeigu apnuodijus gyvūną, jo savininkui ar laikytojui sukeliama turtinė ir (ar) neturtinė žala, tą padariusiam asmeniui gali būti taikoma ir civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą.

Jeigu gyvūną apnuodijus šis nežūsta ar nėra suluošinamas, tuomet tai padaręs asmuo gali būti baudžiamas administracine tvarka. Administracinei atsakomybei kilti pakanka vien gyvūno apnuodijimo fakto ir nėra būtina, kad dėl to kiltų kokie nors padariniai pačiam gyvūnui. Taip yra todėl, kad žiauriu elgesiu su gyvūnu įstatymų leidėjas laiko ir veiksmus, kurie kelia pavojų tiek gyvūno sveikatai, tiek jo gyvybei, taip pat tuos, dėl kurių gyvūnas jaučia kančią ar skausmą. Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad asmuo, žiauriai elgęsis su gyvūnu, gali būti baudžiamas bauda nuo 150 iki 2 tūkst. eurų, o kai dėl žiauraus elgesio gyvūnui grėsė žūtis ar suluošinimas – bauda nuo 900 iki 3 tūkst. 200 eurų.


Charkovo gynėjui Romanui ištryško ašara prisiminus, kad Donecke likę giminaičiai palaiko Maskvą, o jo išsižadėjo.

Charkovas turbūt yra vienintelis didmiestis Ukrainoje, kurio gatvėse ir toliau stovi barikados, nes priešo puolimas ar grupės diversantų išpuolis čia lieka labai realus.

Mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 km, visus tiltus ir toliau saugo teritorinės apsaugos kariškiai. Dalis tiltą saugojančių kariškių, taip, kaip ir dauguma kasdienius sprogimus išgyvenančių gyventojų, yra nerimastingi, nekalbūs, tačiau dalis noriai bendrauja. Nors pats nerūkau, bet čia kišenėje visada nešiojuosi cigarečių pakelį, kad pašnekovą galėčiau pavaišinti ir lengviau prašnekinti.

Nuvykęs mikroautobusu į toli nuo centro esantį Naujosios Bavarijos mikrorajoną fotografuoti naktinio raketos sugriautų pastatų, irgi užkalbinau čia esančio tilto saugotoją. Vos išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, karys nusišypsojo, pradėjo dėkoti visiems lietuviams už pabėgėlių priėmimą ir siunčiamą karinę pagalbą. Vyras prisistatė Romanu ir papasakojo, kad žmona su jų devyniolikamete dukra ir dešimtmečiu sūnumi jau pusmetį gyvena Vilniuje. Visai trijulei pavyko laimingai pabėgti iš Kijevo prieigoje esančio Irpinio, kuriame per Rusijos okupaciją dėjosi košmariški dalykai.

„Aš niekuo jiems padėti nebegalėjau, nes pirmą karo dieną pasiprašiau priimamas į gynėjus. Buvau pasiųstas kasti apkasų Kijevo pakraštyje, tad mašiną pabėgėlių kolonoje per taip vadinamą žaliąjį koridorių vairuoti gavo žmona, nors ji iki tol tik iki darbo ir atgal važiuodavo“, – pasakojo Romanas. Vyras iki karo sostinėje dirbo advokatu, o vasario 24-osios rytą atsibudo netikėtai anksti, 4 val., ir įsijungęs „laptopą“ pamatė Rusijos caro Vladimiro Putino pareiškimą apie pradedamą taip vadinamą specialiąją operaciją.

Kelias valandas pamąstęs, ką daryti, prasidėjus Maskvos agresijai, Romanas nusprendė vykti į karinį komisariatą ir apsiforminti savanoriu gynėju. Kadangi dėl daugybės į užsienį ar Vakarų Ukrainą bėgančių žmonių Irpinio gatvės buvo užkimštos mašinų, vyras iki komisariato numynė dviračiu. Ten pasakė, kad pagal formalius reikalavimus jie privalo jį visų pirma pasiųsti į medicinos komisiją. Tačiau poliklinikoje pamatęs prasidėjusį sumišimą ir supratęs, kad komisijos praeiti nespės, Romanas sugrįžo į komisariatą, kur, situacijai pasikeitus, jo tik bepaklausė, kur norėtų tarnauti. Pasisakius, kad teritorinėje apsaugoje, netrukus atvyko autobusiukas, kad paimtų jį ir dar kelis savanorius.


Tatjana Griško parodė nuotraukas, kaip atrodė jų vos prieš penkerius metus pastatytas namas iki subombardavimo.

Ukrainos kariuomenė per rugsėjo pradžioje prasidėjusį puolimą atsikovojo beveik visą Charkovo regioną, o iš okupacijos išvadavo apie 0,5 tūkst. gyvenviečių.

Perskaitęs, kad vienas labiausiai nukentėjusių kaimų tame regione yra Vilhivka, esanti vos 30 km nuo Charkovo, nusprendžiau ten nuvažiuoti. Juolab kad prieš savaitę iš regiono centro į Vilhivką pradėjo kursuoti mikroautobusas.

Nuvykęs mėlynos spalvos metro linija iki galutinės stotelės „Industrinė“ atsistojau į mikroautobuso laukiančių žmonių eilę. Kadangi laukti reikėjo visą pusvalandį, paklausinėjau pakeleivių apie Vilhivką ir kas ten dėjosi per okupaciją.

„Jei norit sužinoti, kaip buvo baisu, užeikit į va aną barą ir užkalbinkit padavėją Natašą, ji gyvena Vilhivkai pavaldžiame Stepanki kaimelyje ir neteko sūnaus per bombardavimą“, – pasakė viena moteris. Internete pasitikrinęs sužinojau, kad Stepankuose prieš karą gyveno 150, o Vilhivkoje – 2 tūkst. žmonių.

Bare užkalbinau padavėją, kuri atrodė panaši į žmonių nupasakotą Natašą. „Taip, tai mano sūnus Dima žuvo, bet aš apie tai dar nesugebu nesijaudindama kalbėti, bijau, kad vėl apsiverksiu ir pro ašaras neįstengsiu aptarnauti klientų“, – pasakė Ketler pavarde prisistačiusi Nataša.

Po kelių svarstymo minučių moteris vis dėlto sutiko trumpai šnektelti ir, už baro kampo užsirūkiusi cigaretę, pradėjo pasakoti: „Rusijos kariams įžengus kas dieną vyko įnirtingi susišaudymai su Ukrainos kariuomene. Buvome priversti gyventi rūsyje, o į tualetą išdrįsdavome bėgti tik aptilus griausmams. Tą dieną sužinojome, kad bus leista savanoriams atvežti maisto, todėl nuskubėjome į kaimelio centrą prie atvykusios mašinos. Einant staiga ausyse suspengė kurtinantis sprogimas, ir, pritūpusi už tvoros, ėmiau skambinti jaunėliui sūnui, kad bėgtų į slėptuvę, o sūnus ir sako – mama, skeveldra pataikė į Dimą, jis nebegyvas. Aš klykdama pašokau nuo žemės, ir, nepaisydama sprogimų, ten nubėgau: pamačiau, kad jo krūtinėje žiojėja skylė, ir nualpau.“


Bažnyčios prie žvakių šviesos negrįš

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-10-11
Kretingos rajono savivaldybės politikai spręs, ar taupant reikėtų užgesinti naujai įrengtą Kretingos pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno komplekso apšvietimą.

Socialiniuose tinkluose vienam brolių pranciškonų pasidalijus, kad nuo spalio šv. Mišios Kretingos katalikų bažnyčioje bus aukojamos prie žvakių, kretingiškiai sunerimo – tiesa tai ar melagiena, sarkastiškai atspindinti reakciją į elektros energijos kainas. „Pajūrio naujienos“ pasidomėjo, kaip elektrą taupys Kretingos rajono parapijos, ir ar išvis Kretingos miesto ir miestelių centruose bešvies bažnyčios.

Brolis netinkamai pajuokavo

„Vienas mūsų brolių netinkamai pajuokavo, kad šv. Mišias teks laikyti prie žvakių. Nebent nebeturėsime, iš ko susimokėti už elektrą. Kol kas išsilaikome iš parapijiečių ir geradarių aukų, lėšų apšvietimui iš provincijos vyresnybės neprašėme. Galbūt bažnyčioje taip šilta ir nebebus, kaip anksčiau, bet šviesos tikrai degs“, – tvirtino Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Andrius Dobrovolskas, patikinęs, kad bažnyčios ir vienuolyno vidaus apšvietimas yra jų brolijos rūpestis, o išorės apšvietimu rūpinasi Savivaldybė.

Kretingiškiai džiaugėsi, kai pernai, įgyvendinus Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno komplekso renovacijos projektą, buvo įspūdingai apšviestas visas kompleksas, nuo kurio nušvito ir visas miesto centras. Tačiau, ar bešvies šiemet, šio komplekso išorės apšvietimo problemą dar turės svarstyti ir nuspręsti rajono politikai.

Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė sakė, kad abiejų Kretingos miesto bažnyčių – katalikų ir evangelikų liuteronų, taip pat ir miesto simbolio – šviečiančio kryžiaus – apšvietimas patenka į bendrą miesto gatvių apšvietimo tinklą.

Atskirai neskaičiavo išlaidų

Paklausta, kiek kainuoja šių objektų – abiejų bažnyčių ir kryžiaus – apšvietimas, G. Liobikienė negalėjo tiksliai atsakyti: „Nesame skaičiavę atskirai. Reikėtų išvesti vidurkį pagal galingumą, sunaudotus kilovatus, bet to ligi šiol nereikėjo. Galiu pasakyti tik lygindama pernykštes ir šiųmetines kainas: pernai per visus metus sumokėjome tiek, kiek šiemet iki rugsėjo. Sąskaitų už rugsėjų dar negavome.“

Yra nuspręsta sumažinti Kretingos miesto gatvių apšvietimą, paliekant degti kas antrą lempą. Jau taip perorientuotas apšvietimas Klaipėdos, Šventosios, J. Jablonskio, Kęstučio gatvėse – ten, kur, seniūnės žodžiais, įrengtos naujos atramos ir pereiti prie naujos sistemos lengviau. Vėliau bus išjungtos lempos ir kitose miesto gatvėse.

Per visą naktų mirksinčius šviesoforus Žemaitės alėjoje, Šventosios ir Klaipėdos gatvėse, priklausančiose Lietuvos automobilių kelių direkcijai, G. Liobikienės žodžiais, administruoja ir dėl jų įjungimo-išjungimo sprendžia pati direkcija.


Andrejus su kaimynais maistą gamino lauke ant laužo.

Traukinys į prieš dvi savaites iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio iš Charkovo yra 90 kilometrų, vyko net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo taip greitai atstatytas, ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar vykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas į čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių, sugriautų tiltų reikia vykti aplinkkeliais, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, tačiau šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau žmonių, nes dauguma išbėgo į saugesnes vietas.

Balaklėja šiame kare buvo svarbi strateginė vieta, ir dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulius sukrėtimus. Miestą Maskvos kariai užėmė praėjus savaitei po įsiveržimo į Ukrainą.

Okupantai iš tiesų planavo žygiuoti toliau ir apėję Balaklėją už 100 km Donbase uždaryti apsuptyje Ukrainos kariuomenę. Bet gynėjams pavyko sustabdyti šį puolimą, ir 30 km atstumtas atgal priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje.

Šis miestas abiem kariuomenėms buvo svarbus ir tuo, kad čia buvo didžiuliai Ukrainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus išsikasė abi kariuomenės, ir virš miestiečių galvų kasdien pradėjo skraidyti bombos.

Po sėkmingo Balaklėjos užėmimo rugsėjo septintą dieną ukrainiečiai perėjo į puolimą kitose vietovėse ir per savaitę atsiėmė didžiumą teritorijos Charkovo regione.

Labiausiai nuo sprogimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – kraštutinis Balaklėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Naftininkų kaimelio vardas mikrorajonui buvo suteiktas todėl, kad prieš penkis dešimtmečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams.


Intensyvus sezonas iškėlė didžiausias iššūkius

  • Edita KALNIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-10-04
Palangos miesto policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas pristatė praėjusiais metais įsigytą keturratį, kurį aktyviai pradėjo naudoti šiemet: „Patruliuojame tose vietose, kur privažiuoti negali automobiliai, daugiausia – paplūdimyje.“

Lyginant su ankstesniais turizmo Palangoje metais, 2022-aisiais policijos pareigūnams buvo kur kas intensyvesni – teko vykti į daugiau iškvietimų. „Kovido laikotarpiu į Palangą atvykdavo gerokai mažiau poilsiautuoju, todėl ir iškvietimų būdavo mažiau“, – pokyčius įvardijo Palangos miesto policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas.

Geriau susimoka baudas

Per vasaros sezoną policijos pareigūnai iš viso gavo 5 tūkst. 351 pranešimą, tai – 6 proc. daugiau negu praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu. Didžiąją dalį jų sudaro Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimai. Dažniausiai – neleistinoje vietoje palikti automobiliai.

Viena didžiausių šio vasaros sezono problemų – triukšmas. „Poilsiautojų pamėgtoje J. Basanavičiaus gatvėje nėra ruožo, kuriame nebūtų laisvalaikio praleidimo vietos: kavinės, baro, naktinio klubo. Kai tokios vietos sutraukia dideles žmonių grupes, natūralu, kad iškyla triukšmo problema“, – tikino A. Budginas.

Nors vaikščiojant šia gatve ir atrodytų, kad joje – vien pramoginio pobūdžio pastatai, nemažoje dalyje jų yra apgyvendinami poilsiautojai. Taip pat šalia esančiose gatvėse gyvena žmonės, kurie ir neapsikenčia dėl itin dažnai vasarą kylančio triukšmo.

Šioje vietoje tiek gyventojai, tiek verslas žiūri savo interesų. Regis, kiekvienas poilsiautojas, apsistojantis šalia tokios gatvės, turėtų nujausti apie galimą triukšmą. „Verslininkai, teikdami paslaugas, gali ir nutylėti apie problemas, o iš svetur atvykstantys žmonės apie tai nė nenumano“, – atkreipė dėmesį komisariato viršininkas.

Jo manymu, kalbant apie glaudų gyventojų ir verslo bendradarbiavimą šiuo klausimu, to nebuvo ir nebus: „Verslininkai yra suinteresuoti pasipelnyti, jie geriau susimoka baudas ir ignoruoja perspėjimus.“

Sulaukę nemažai gyventojų skundų, policijos pareigūnai ne tik reaguoja į juos, bet ir vykdo prevencines priemones, atlieka patikrinimus. „Nuvykę į vietą pareigūnai surašo administracinį protokolą, paskiria baudą“, – įvardijo A. Budginas.

Taip pat yra bandoma susitarti su verslu. „Žinodami problematiškiausias vietas, susisiekiame su jų savininkais ir bandome kalbėtis. Tuo metu jie patikina, kad ieškos sprendimų, bet ilgainiui niekas nesikeičia. Nepaisant to, tokių pažeidimų netoleravome – visus pažeidėjus patraukėme atsakomybėn“, – tvirtino komisariato viršininkas.

Policija apie triukšmo problemą yra informavusi ir Palangos miesto savivaldybę. „Ji turės spręsti, kaip suvaldyti situaciją“, – atkreipė dėmesį A. Budginas.


Iš ligoninės pirmą kartą išėjęs pasivaikščioti po Charkovą Sviatoslavas Dubina neslėpė noro kuo greičiau grįžti į savo kuopą ir tęsti kovą su okupantais.

„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar viskas man gerai, nesakau, kad esu sužeistas ligoninėje, nesakau to ir žmonai, dviem sūnums – nenoriu, kad be reikalo jaudintųsi“, – pareiškė Sviatoslavas Dubina.

Šis 48-erių metų kijevietis, 244 bataliono kuopos vadas buvo sužeistas per rugsėjo 6 d. prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkovo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto iš granatsvaidžio išauta granata sprogo šalia vado, ir skelveldros sužalojo jo koją. „Man stebuklingai pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o vien keliose vietose sudraskė raumenis. Smulkios skeveldrėlės suaižė ir kitą koją, rankas, bet tai niekis, dar po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįžti į kuopą“, – pasakojo karys.

Vadas labiausiai džiaugėsi, kad per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, atstovavusių dviem kuopoms, bet šeši patyrė gyvybei nepavojingus sužeidimus. Dar du kariai buvo sužeisti taip, kaip ir jis – per pozicinį atsitraukimą, o trys buvo sužeisti po mūšio, kai džipas užvažiavo ant okupantų padėtos minos. „Šiems kariams irgi pasisekė, nes visą minos smogiamąją jėgą sugėrė priekinis ratas ir variklis, mašinos priekis liko sumaitotas, duobė didžiulė, bet, svarbiausia, visi gyvi“, – šypsojosi S. Dubina.

Su šiuo aukštu, lazdele pasiremiančiu kariu prasilenkiau Charkovo centre ieškodamas optikos parduotuvės. Iki parduotuvės uždarymo buvo likę 15 min., tad skubėdamas karį iš pradžių abejingai pralenkiau.


Lietuvos vardą garsina skrabalų muzika

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-09-27
Jau kone 30 metų Regimantas Šilinskas garsina skrabalų muziką, o kartu – ir Lietuvą, paties sukonstruotu instrumentu su 36 senųjų liaudies meistrų pagamintais varpeliais.

Iš Aukštaitijos kilęs, jau kone du dešimtmečius Kretingos rajone, Raguviškių kaime, gyvenantis, Klaipėdos rajono Veiviržėnų kultūros centre dirbantis 52-jų atlikėjas Regimantas Šilinskas ne tik išpopuliarino senovinį liaudies instrumentą – skrabalus, bet jais gebėjo išgarsinti ir Lietuvos vardą, tapęs savotišku mūsų kultūros ambasadoriumi pasaulyje.

Su skrabalais – pusę pasaulio

Kone tris dešimtmečius grojantis skrabalais, kaip tikino muzikantas, šis specifinis instrumentas, labiausiai jį išgarsino prieš 10–20 metų, tuomet Lietuvoje ši muzika buvo savotiška naujovė, „ant bangos“ iškėlusi ir jį patį.

„Koncertuodamas jau aplėkiau „pusę svieto“, – juokavo R. Šilinskas. – Paradoksas, tačiau skrabalais labiau žavisi užsieniečiai negu lietuviai, nes mes esame labiau dainų krašto žmonės. Todėl šiandieną mane maitina ne tik skrabalai, bet ir balsas bei bosinė gitara – mano programos dalijasi perpus: groju skrabalais ir dar dainuoju, pats grodamas gitara“, – kalbėjo atlikėjas.

R. Šilinskas net kelis kartus – nuo 2005 iki 2013-ųjų – yra atstovavęs mūsų šaliai pasaulinėse „Expo“ parodose: Japonijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje. Jam teko triskart lydėti Prezidentą Valdą Adamkų jo darbinėse kelionėse: 2007 m. – į JAV ir Portugaliją, o 2008 m. – po Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, Čilę.

Kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai, taip pat teko nemažai koncertuoti užsienyje: tarptautiniame kultūros ir turizmo festivalyje Pekine, Čaoyango rajone, 2013-aisiais buvo vienintelis atlikėjas, pirmąkart pristatęs Lietuvą šios tolimos Azijos šalies klausytojams. Iki pandemijos koncertavo ambasadoje Vengrijoje, Hamburgo lietuvių bendruomenei, Alma Atoje Kazachstane, vedė edukacines programas Armėnijoje, Lenkijos Baltstogėje ir kt.


Traukinio palydovas Volodia Kindiakovas sakė niekada nepamirš Lietuvos pagalbos kariaujančiai Ukrainai.

Mano viltys, kad, Ukrainai perėjus Charkovo fronte į puolimą ir priartėjus prie Rusijos sienos, regiono sostinėje kelias savaites bus ramu, sudužo dar vykstant traukiniu.

Nuo Lvovo iki Charkovo yra 1 tūkst. km, o dar nepasiekus pusiaukelės, vakare kažkodėl ėmė strigti interneto ryšys. Užkalbinus vagono palydovą šis pasakė: „Taigi niekšai maskoliai prieš pusvalandį paleido dvi raketas į Charkovo šiluminę elektrinę, vieną didžiausių Ukrainoje, todėl elektra ir telefono ryšys nutrūko pusėje šalies.“

Palydovas savo žodžius palydėjo riebiais keiksmažodžiais, priminęs, kad dėl tokios niekšybės elektra pradingo ligoninėse, kur galimai buvo operuojami vaikai ir sužeisti kariai. Vėliau, atnešęs į kupė arbatą, palydovas irgi mane užkalbino, o sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, ėmė dėkoti mūsų tautai ir prisėdo pokalbiui.

Vyriškis prisistatė Volodios Kindiakovo vardu, pasisakė, kad jam 47 metai, iš kurių 26-erius dirba palydovu traukiniuose. „Žinot, kodėl aš taip emocingai išgyvenu dabartinius įvykius? Todėl, kad gimiau ir užaugau Kupiansko mieste, kurį šiandien pagaliau išvadavo mūsų kariai“, – džiaugėsi pašnekovas.

Ukrainiečių kariai, pralaužę Rusijos kariuomenės įtvirtinimus prie Iziumo miesto, per dvi dienas sugebėjo pasiekti Kupianską, nutolusį nuo Iziumo 75 kilometrus. „Aš normaliai dirbti nebegalėjau tas kelias paras, net naktimis sekiau pranešimus iš fronto, mūsiškiai kaip viesulas puolė, o maskoliai paniškai spruko, palikdami techniką ir ginklus, sprogmenis“, – visa burna šypsojosi Volodia.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas