Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Stanislovas Tiškevičius (kairėje) su seseria Marija (1891–1896) ir jaunesniuoju broliuku Juozapu (dešinėje). Fot. Vaclovas Zatorskis. Kaunas, apie 1896 m.

Iš paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus gausių palikuonių senųjų kretingiškių atminty geriausiai išliko 1941 m. prie Skuodo žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, tarpukario Kretingos verslininkas ir visuomenininkas Kazimieras Tiškevičius, kurio palaikai ilsisi grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje senosiose miesto kapinėse.

Kazimieras buvo tiktai šeštas iš dešimties grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių vaikų. Iš viso šioje didikų šeimoje augo šešios dukros (viena, vyriausioji – Marija, mirė būdama 5 metukų) ir keturi sūnus – Stanislovas, Juozapas, Kazimieras ir Jurgis.

Pirmasis Marijos ir Aleksandro Tiškevičių kūdikis ir vyriausiasis sūnus gimė 1888 m. kovo 5 d. Lentvario dvare. Pakrikštytas buvo Stanislovu Juozapu Marija (rusiškuose šaltiniuose vietoje Marijos vadinamas Marijonu). Pirmąjį vardą gavo motinos tėvo Stanislovo Puslovskio, antrąjį – senelio iš tėvo pusės Juozapo Tiškevičiaus, o trečiąjį – motinos garbei. Gimdamas jis paveldėjo grafo titulą, kurį oficialiuose dokumentuose rašydavo prie pavardės, ir Tiškevičių giminės herbą „Leliva“.

Iš pradžių augo Lentvario dvare, kuriame tėvai rezidavo po santuokos, o vėliau – po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeimos rezidencija tapusiame Kretingos dvare. Taip pat vaikystės ir paauglystės dienas leisdavo Vilniuje, Trakų gatvėje stovinčiuose senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose, kur tėvai apsistodavo atvykę aplankyti giminių arba tvarkyti įvairių reikalų. Vasarodavo su tėvais motinos paveldėtame Išlaužo dvare prie Nemuno, lankydavosi Palangoje pas senelę Sofiją Tiškevičienę viloje „Sofija“ (dabar – „Anapilis“), svečiuodavosi dėdės Felikso Vincento Tiškevičiaus naujuose Palangos dvaro rūmuose. Retsykiais su motina, tėvu ar seneliu Stanislovu Puslovskiu išvykdavo į Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos ar Prancūzijos kurortus.


Augustinas Pocius su žmona, grįžtantys iš grybavimo, prie siaurojo geležinkelio Darbėnai– Rucava. Marijono Daujoto nuotr. 1926 m. Autoriaus archyvas

Tarpukariu Darbėnuose savo vaistinę turėjęs Augustinas Pocius (1888–?) – vienas iš daugelio carinėje Rusijoje XIX a. pab.–XX a. pr. profesinį išsilavinimą įgijusių lietuvių, 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžusių į savo gimtąjį kraštą. Gimęs 1888 m. Lazdininkų kaime, čia užaugo valstiečių šeimoje. Tėvai, suprasdami mokslo svarbą, savo sūnų stengėsi išleisti į mokslus, ir jis apie 1906 m. baigė Palangos progimnaziją. Vykdydamas tėvų norą savo šeimoje turėti kunigą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, bet čia, nesuradęs pašaukimo, po dviejų kursų iš jos išstojo. Atsisakę tapti dvasininkais, lietuviai jaunuoliai neretai pasirinkdavo farmacininko kelią, išvykę į didžiuosius carinės Rusijos miestus, kur savo profesinę veiklą pradėdavo nuo darbo vaistinėje, nes baigusieji du dvasinės seminarijos kursus, vaistinės mokinio praktika galėjo verstis be papildomų egzaminų. O tai buvo svarbu, nes dažniausiai netekusiems tėvų finansinės paramos vaistinės mokinio darbas padėjo išgyventi ir siekti profesijos. A. Pocius, išvykęs į Kijevą, čia praėjęs vaistininko mokinio ir vaistininko padėjėjo kelią, Kijevo universitete 4 semestrus studijavo farmacijos mokslus ir sėkmingai išlaikęs provizoriaus egzaminus, įgijo universiteto baigimo diplomą, kas jam suteikė teisę verstis provizoriaus praktika. Dirbdamas įvairiose Kijevo vaistinėse, A. Pocius patyrė po bolševikinio perversmo 1917 m. šalį apėmusią ekonominę suirutę, tad po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis su žmona grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Darbėnuose, šalia gimtojo Lazdininkų kaimo.


Ar vertėtų atkurti Dimitravo muziejų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-09-16
Pasak muziejininkės Eleonoros Ranciuvienės, prieš 85-erius metus atidarytoje Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje įkalinti žmonės vežė iš laukų akmenis, skaldė juos ir patys išgrindė taką, vedantį į kalėjimą.

Tarp Kretingos ir Darbėnų įsikūrusį, prieškario Lietuvos ir II pasaulinio karo istoriją menantį kaimą žmonės vis dar vadina Dimitravu, nors yra atkurtas jo tikrasis pavadinimas – Tarvydai. Tačiau Dimitravas tebėra žinomas ne tik rajone, bet ir šalyje, nes Smetonos laikais čia veikė priverčiamųjų darbų stovykla, kurią vėliau vokiečiai pavertė konclageriu: čia buvo kankinami ir žudomi žmonės. Deja, ši vieta, nepriklausomybės pradžioje atimta iš muziejininkų, šiandieną merdi.

Dvarą pardavė Lietuvos vyriausybei

Tarvydų kaimas, kitapus Tūbausių, buvo žinomas nuo XVI a., o Dimitravu tapo tik XIX pradžioje, kai palivarką čia įkūrė grafai Zubovai ir pavadino jo savininko Dmitrijaus Zubovo vardu. Už skolas šis nedidelis dvaras su statiniais atiteko Kretingos valdytojui grafui Juozapui Tiškevičiui, kurį jis užrašė dukteriai Marijai Tiškevičiūtei.

Tarpukariu valdžiai ieškant vietos priverčiamųjų darbų stovyklai įrengti, šis dvaras su 80 ha žemės buvo parduotas Lietuvos vyriausybei, kuri 1937-aisiais čia įrengė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – priverčiamųjų darbų įstaigą, veikusią iki 1940 metų.

Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, apskričių viršininkai ir karo komendantai vieneriems metams į priverčiamuosius darbus Dimitrave – skaldyti apylinkėse surinktus akmenis – siųsdavo administracine tvarka nubaustus piliečius. Įkalintieji gabendavosi akmenis į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Skaldė juos keturkampiais gabalais. Greta Dimitravo nutiestu geležinkeliu akmenys buvo išgabenami ir jais klojami prieškario Lietuvos keliai, gatvės, grindžiamos aikštės, manoma, buvo panaudoti ir Tūbausių bažnyčiai statyti.

Tačiau pagrindinis stovyklos kontingentas buvo antivalstybine veikla užsiiminėję komunistinio pogrindžio veikėjai, tarp jų – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai.

Viename palivarko ūkinių pastatų buvo įrengtas karceris. Jo liekanos šiandien.

Dvaras–kalėjimas–mokykla ir muziejus

1941–1944 m. Dimitravas virto žmonių gyvenimų ir likimų mėsmale: čia ketverius metus veikė koncentracijos stovykla. O netoli Dimitravo, apie 3 km nuo buvusios stovyklos, miške, ant Alkos kaln, buvo šaudomi ir į vieną didelę duobę verčiami žmonės, dažniausiai – žydų tautybės. Remiantis istoriniais šaltiniais, Dimitrave ir jo apylinkėse per karą buvo nužudyta 1 tūkst. 770 žmonių.

Nacistinės okupacijos pradžioje Dimitrave buvo laikomos nespėjusios pasitraukti sovietų karininkų šeimos, okupantai suimdavo ir uždarydavo į stovyklą prievolių laiku nepristatydavusius vietos ūkininkus.

Pokariu dvaro palivarko rūmuose-kalėjimo administracijos pastate buvo įkurdinta pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, o 1964 m. atidarytas Kretingos muziejaus filialas, veikęs iki nepriklausomybės pradžios.

Dimitravo muziejuje 18 metų – nuo 1977-ųjų iki 1995-ųjų – jaunesniąja moksline bendradarbe dirbo Tarvyduose gyvenanti dabar Kretingos muziejuje dirbanti 68-erių Eleonora Ranciuvienė.

„Sovietmečiu Dimitravo muziejaus teritorija buvo gerai prižiūrima, atvykdavo daug ekskursantų, mokinių. Buvo išsaugoti dvaro sodybos-kalėjimo pastatai ar jų liekanos, pastatyta skulptoriaus Antano Dimžlio skulptūra, vaizduojanti tris iškankintus kalinius, o žudynių vietoje – ąžuolo stulpai su varpais. Tačiau prasidėjus permainoms, valdžia įsakė muziejų uždaryti. Nors oficialiai jis veikė iki 1991 metų, bet dar užtruko, kol perdavėme eksponatus Kretingos muziejui“, – pasakojo ji.


„Nuo seno tikima: jeigu neateisi švęsti Žolinės, jeigu nepasidžiaugsi bendryste su giminėm ir kaimynais, jeigu neparagausi naujo derliaus duonos, tai visus metus būsi vienas ir biednas. Matyt, dar ir todėl tiek žmonių suvažiuoja pas mus, į Laukžemę, į tradicinę Žolinės šventę“, – stebėdama šurmuliuojančius itin gausiai susirinkusius 21-ą kartą surengtos šventės svečius liaudies išmintį priminė Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja ir kaimo bendruomenės vadovė Aida Mikutienė.


Antroje XVIII a. pusėje Kretingoje šeimininkavo kunigaikščiai Masalskiai. Jų valdymas tetruko tik pusšimtį metų, tačiau per tą laiką dvaro šeimininkai pakeitė socialinę ir urbanistinę valdos raidą, Kretingą pavertė mūriniu miestu, kuriame įkūrė pirmąją Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokyklą.


Iš Viliaus Orvido įgiję neįkainojamus lobius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-08-19

Šį rugpjūtį Kretingos krašto ir Lietuvos žmonės, kuriems svarbios asmenybės, nepriklausomybės priešaušriu formavusios tautos laisvės siekį, meilę ir pagarbą Kūrėjui ir jo kūrinijai, mini Gargždelėje prie Salantų gimusio, brendusio ir į jos kapų žemę atgulusio labai savito ir gilaus požiūrio menininko pranciškono Viliaus Orvido atminimą: rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 70. Tačiau šį pasaulį jis paliko prieš 30 metų, rugpjūčio 5-ąją, likus kelioms dienoms iki 40-ojo gimtadienio.


Antanas Lubys (Marijonos Borumienės sūnus iš pirmos santuokos), Marijona Borumienė, Adolfas Borumas, Elena Borumaitė, Augustas Borumas, Feliksas Borumas.

Vietiniai kretingiškiai greičiausiai puikiai žino Kęstučio g. 28 numeriu pažymėtą taip vadinamąją Borumų kalvę, kuri šiandien – vis labiau nykstantis kultūros paveldo objektas ir, ko gero, skaičiuojantis paskutiniąsias savo dienas.

Kone kasdien praeidama pro byrančias kalvės sienas pagalvodavau, kaip ši vieta atrodė prieš 100 metų, kokie žmonės čia gyveno, kokie jų likimai. Pamažu pradėjus vynioti Kretingos Borumų giminės istorijos kamuolį paieškos nuvedė iki Australijos. Turiu didžiulę viltį, kad, paskaitę šią publikaciją, mane susiras ir Žemaitijoje išsibarstę Borumų palikuonys, kad kartu galėtume sudėlioti išsamesnę Kretingos Borumų giminės istoriją.

1882 m. Kretingoje, Kęstučio gatvėje, įsikūrė iš Karaliaučiaus krašto kilęs kalvis Danielius Borumas, kaimynų vadinamas vokiečiu, nors pats save laikė lietuviu. Karaliaučiaus krašte baigęs kalvystės mokslus tapo savo amato profesionalu. Dirbdamas Klaipėdos apylinkių dvaruose susipažino su ten ekonome dirbusia savo būsima žmona Berta Zubovaite, kilusia nuo Kretingalės. Nežinia, kokios priežastys jų kelius pakreipė į Kretingą: Kęstučio g. išsipirko gabalą dvaro žemės kalvei, gyvenamiesiems ir ūkio pastatams. Danielius Borumas pats pasistatė namą, dirbtuves, tvartą, gyveno ūkiškai, laikė karvę. Kalvystės paslaugas teikė miestelėnams, apylinkės ūkininkams, šalia įsikūrusiai Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados Kretingos įgulai. Didžiausia kalvė Kretingoje visą laiką išliko tokia, kokia buvo statyta XIX a. pab.

Danielius su žmona Berta, kuri Kretingoje buvo vadinama Barbora, užaugino šešis vaikus: sūnus Albertą (1875 09 05–1949 01 27), Augustą (1882–1948 02 28), Vincą ir dukteris Marijoną Liutikienę (1880–?), Grėtę Vincenberg ir Anę. Dukterys Anė ir Grėtė nutekėjo į Liepoją. Marijona – į Palangą, buvo pranciškonė tretininkė, užaugino tris vaikus. Sūnus Albertas tapo akmenskaldžiu, Plungėje susirado nuotaką ir ten pasiliko gyventi, užaugino keturis vaikus. Vienas jo sūnų Albertas dirbo pašte Gargžduose, Kretingoje. Grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Kretingą.


Kretingos Šv. Cecilijos choras

  • Mūsų žmonės
  • 2022-07-15
Kretingos Šv. Cecilijos choras 1931 m. Trečioje eilėje pirmas iš dešinės – Stasys Piktuižis, šeštas iš dešinės – Juozas Pabrėža. Autoriaus archyvas

Kiekviena sena fotografija turi savo istoriją, bet ne visas jas pavyksta sužinoti ir atkurti, į amžinybę išėjus jose įamžintiems žmonėms, nepalikusiems kitoje nuotraukų pusėje jokio užrašo.

Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojo ir leidėjo Kęstučio Demerecko archyve saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1927 m. gegužės 15-ąją, per Tautos šventę – Steigiamojo Seimo dieną, Klaipėdos šauliai ir tautiniais rūbais pasipuošusios moterys prie karių, žuvusių per 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos išvadavimo operaciją, paminklo. Ši fotografija taip ir būtų likusi bevardė, jeigu ne užrašas pieštuku jos kitoje pusėje. Toje nuotraukoje vėliavą laikantis klaipėdietis šaulys Adomas Petkus ją skiria savo žmonai Emilijai, įrašęs, kad kartu su šauliais vainikus prie paminklo žuvusiesiems padėjo ir Kretingos choras. 1925 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos šaulių sąjungos iniciatyva senosiose miesto kapinėse žuvusiems Klaipėdos sukilimo dalyviams pastatytas paminklas tarpukariu buvo tapęs Klaipėdos krašto lietuvių politinių ir visuomeninių organizacijų bei eilinių klaipėdiečių valstybinių, tautinių švenčių, kitų svarbių valstybei datų minėjimo vieta. Čia žmonės pagerbti žuvusiųjų ateidavo ir per Vėlines. Kad Kretingos bažnyčios Šv. Cecilijos choras buvo nuolatinis ceremonijų prie paminklo Klaipėdoje dalyvis, savo giesmėmis ir dainomis suteikdamas joms šventiškumo ir iškilmingumo, patvirtina šio choro narių Juozo Pabrėžos ir Akvelinos Šikšniauskaitės-Pliuškienės šeimų archyvuose išsaugotos šių ceremonijų nuotraukos.

Šv. Cecilija – viena ankstyviausių krikščionybės amžių kankinių, šventąja buvo paskelbta V amžiuje. Ji nuo viduramžių buvo laikoma muzikos globėja dėl to, kad ji girdėjo dangiškąją muziką savo širdyje. Bažnytiniame mene šv. Cecilija vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais – vargonais arba smuiku. Ji laikoma ir vargonininkų, bažnytinių chorų globėja, todėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. ne vienas šalies bažnyčių choras buvo pavadintas Šv. Cecilijos vardu, o lapkričio 22-oji minėta jos vardo diena.


Jokūbavo dvarininkas Konstantinas Parčevskis. Než. fotografas. Kretingos muziejus

Kretingos senosiose kapinėse akį traukia priešais žemaičių šventuoju laikomo pranciškono kunigo tėvo Ambraziejaus Pabrėžos kapą kitapus tako stūksantys antkapiniai paminklai. Jie liudija, kad šioje vietoje 1879–1922 m. palaidoti Jokūbavo dvarininkai Parčevskiai.

Jokūbavo Parčevskiai buvo lenkų kilmės Lietuvos bajorų giminė, naudojanti Raiščio (Nalęcz) herbą. Giminės šaknys slypi Pomeranijoje, iš kurios dalis jos atstovų XV–XVI a. atsikėlė į Lietuvą, valdė Raudondvario dvarą šalia Nemenčinės ir Židomlės dvarą netoli Gardino. Garsesniais giminės atstovais Lietuvoje tapo Smolensko ir Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, 1831 m. sukilimo dalyvis Konstantinas Parčevskis, dailininkė Rožė Parčevskytė, Vilniaus universiteto rektorius Alfonsas Juozapas Parčevskis.

Iš Vilniaus apylinkių Parčevskiai atsikėlė į Vakarų Žemaitiją, kur valdė Mišučių, Jokūbavo ir Stončių dvarus. Mišučių dvaras Parčevskių giminės nuosavybe tapo apie 1810 m., buvusio Kartenos ir Mišučių dvarų savininko, Jokūbavo bažnyčios, dvaro ir miestelio įkūrėjo kunigaikščio Jokūbo Ignoto Nagurskio anūkei Kotrynai Žukauskaitei (1784–1815) ištekėjus už Ignoto Parčevskio (1770–1821). Salantų klebonas Stanislovas Čerskis 1830 m. išleistame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ Parčevskius vadina Kartenos bažnyčios koliatoriais, o Mykolas Gadonas 1846 m. publikuotame „Telšių apskrities aprašyme“ Parčevskį vadina Mišučių žemvaldžiu, kuriam priklausė 855 baudžiauninkai. Savo kraitį Kotryna užrašė vieninteliam sūnui Antanui Anuprui Erazmui Parčevskiui (1815–1897), po kurio mirties valda perėjo vyriausiajam sūnui Konstantinui.

Konstantinas Parčevskis gimė 1843 m. Raudondvaryje prie Nemenčinės, bajorų Antano Anupro Erazmo ir Teklės Šystauskytės Parčevskių šeimoje. Pakrikštytas buvo dėdės – tėvo brolio, 1831 m. sukilėlių Vilniaus apskrities kariuomenės vado Konstantino Parčevskio (1801–1855) garbei. Studijavo teisės mokslus. Sekdamas dėdės Konstantino pėdomis, 1863 m. prisidėjo prie sukilimo. Dėl to Rusijos imperijos valdžia jį buvo suėmusi ir įkalinusi, tačiau netrukus paleido.


Paminklinį akmenį atidengė (iš dešinės) Adolfina Maksvytytė Viskontienė, Monika Rutytė Ruzgailienė ir Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Šeštadienį visi keliai vedė į Vaineikius: ir pačių Vaineikių, ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir iš šio Žemaitijos pakraščio kilę kitų miestelių bei miestų – nuo Klaipėdos iki Vilniaus, ir net užsienin išvykę žmonės, kurių giminės medžio šaknys Vaineikuose, – kas pėsti, kas važiuoti, kas nešini, o kas vežini krepšiais su įvairiausiomis vaišėmis rinkosi kaimo centre šalia „Kningu truobelės“, kur stūksojo balta drobule uždengtas akmuo, prie kurio ne vieną dešimtį metų vaikystėje žaidė kelios vaineikiškių kartos.

Vieno senųjų Lietuvos ir Žemaitijos kaimų istoriją susirinkusiesiems priminė iš rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtų Vaineikių kilusi Vilniuje gyvenanti kraštietė Vaiva Radikaitė-Žukienė, akcentavusi, kad toji istorija prasidėjusi gerokai anksčiau. Tą mena įvairūs padavimai apie švedų supiltą Vaineikių pilalę, kurios vietoj, sakoma, ir dabar tebesama užkastų lobių, ir prie Šlaveitos upelio esantis, kaip manoma, apeiginis kūlis.

XVIII–XIX a. siautusios maro epidemijos neaplenkė ir šio Žemaitijos pakraščio: aplink kaimą esama net ketverių maro kapinaičių. Beje, Vaineikius, Vaineikių miškus kelis kartus savo kūriniuose yra minėjęs vyskupas Motiejus Valančius.

Nedidelis kaimas neliko Lietuvos istorijos nuošalėje. Spaudos draudimo laikais pro vaineikiškio Antano Motiejausko sodybą ėjo knygnešių kelias – sodybos kieme buvusiame išdžiūvusiame šulinyje knygnešiai slėpė lietuvišką spaudą.

Vaineikiškiai dalyvavo ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ir pokariu kovojo su okupantais Vaineikius supančiose miškuose. Į Sibirą buvo ištremtos Mickų, Tamošauskių, Gadliauskių šeimos, o Ronkaičiai ir Martinkai išginti iš namų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas