|
|
|
Žemė ir ūkisVerslą, kaip ir gyvenimą, kuria dviese
Įsikurti Kretingoje, susilaukti vaikų, užsidirbti pinigų tiek, kad butą galėtų pakeisti namu – šie Rūtos ir Edmundo Paulauskų planai, galima sakyti, išsipildė su kaupu, juolab kad, Klaipėdos gatvėje išsinuomojusi patalpas, pora pradėjo ir gana retą mūsų rajono apylinkėse verslą – vytinti mėsą. Dieną viename darbe, vakare – kitame Rūta – skuodiškė, Edmundas kilęs iš Plungės. Susituokę jiedu Kretingą atrado dėl patogios geografinės padėties, mat iki Klaipėdos, kur vienoje baldų įmonių dirba vyras, – ranka paduoti, o ir gimines gimtuose kraštuose lankyti nėra toli. Kolegijoje baigęs tarptautinių pardavimų vadybą, E. Paulauskas teigė, kad, kol įsisiūbuos vos prieš metus rimčiau užsuktas verslas, toje „baldinėje“ minkštų baldų aptraukėju vis dar dirba dėl greitų ir gerų pinigų – pagausėjusiai šeimai jau norėtų ne tik didesnio namo, bet tame pat sklype pasistatyti ir savo fabrikėlį, kuriame vytintų mėsą. Patalpų nuoma, kaip sakė Edmundas, „paima“ daug finansų. Rūta pagal specialybę – kineziterapeutė, masažuotoja ir slaugytojos padėjėja, ketina grįžti prie masažuotojos praktikos. Tai įvyks vėliau, nes kol kas namuose prižiūri du vaikus – 2018-aisiais pasaulį išvydusią pirmagimę ir 2023-iaisiais gimusį mažylį. Bet ir versle ji stengiasi vyrui talkinti kuo daugiau. „Ceche jis sukasi vakarais, po darbo, ir savaitgaliais. Miegoti nueina ne anksčiau, kaip 11 vakaro. Aš taip pat ten turiu pareigų: sudžiovintą mėsą pasverti, aparatu vakuumuoti, ant kiekvieno pakelio užklijuoti lipdukus, sudėlioti galiojimo laiką“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, svarbu pasidėti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Vytinti produktai galioja ilgai, nieko blogo, jei kas nors ir metus išlaikys, bet, kad neprarastų skonio, geriausia suvalgyti per tris mėnesius.
Senovinį žvakių liejimo amatą prilygino kūrybai
Kretingiškiui bitininkui Lietuvos bitininkų sąjungos Kretingos draugijos nariui Arvydui Alonderiui ne per seniausiai buvo įteiktas Tautinio paveldo sertifikatas senoviniu būdu liejamoms žvakėms. Simboliška, kad šis sertifikatas jau 10 metų bitininkaujančiam bičiuliui buvo įteiktas per rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje įvykusį Dainų šventės minėjimo renginį ir tautodailininko Adolfo Andriejaus Viluckio jubiliejinę 85-erių metų sukakčiai skirtą drožinių parodą. Ką bekalbėtum, visa tai – ir sertifikatas, ir Dainų šventė, ir tautodailė – simbolizuoja tradicijų išsaugojimą. „Kai tą vakarą man įteikė sertifikatą, aš neslėpiau, kad norėčiau jį suplėšyti į mažus gabaliukus ir išdalinti visiems žmonėms, kurie visomis išgalėmis stengiasi garsinti bet kokios srities tautinį paveldą, senovinius gamybos būdus ir amatus. Mane šis sertifikatas skatina stengtis dar labiau – kad senovinį žvakių liejimo būdą galėčiau parodyti ne augančiai, bet ir ateities kartai“, – kalbėjo bitininkas, kartu su žmona Virgilija Vičiulyte-Alonderiene Minijos ichtiologiniame draustinyje Raguviškių kaime puoselėjantis 70 šeimų bityną. Pirmąsias žvakių liejimo pamokas Arvydas gavo dar vaikystėje. „Iš savo bočiaus, kuris Impilties kaime ilgais žiemos vakarais liedamas žvakes tarsi sustabdydavo laiką – jis būdavo skirtas bendravimui, saviraiškai, prasmingiems pokalbiams. Ateidavo kaimynai parodyti savo žvakių – va, kaip pavyko, o kaip jums sekėsi? Tai būdavo toks tarsi sakralinis ypač platus gyvenimo momentas, kurio nuotaiką atsimenu iki šiol“, – A. Alonderis kalbėjo, kad senovinis žvakių liejimas iš natūralaus bičių vaško yra išskirtinai kūrybinis procesas, nes niekada negali numanyti galutinio rezultato – kiekviena žvakė turi savo spalvą, tekstūrą, formą, raštus, atspalvius ir dydį. Anot bitininko, lieti žvakes nėra fiziškai sunkus darbas, tai – labiau kūrybinis procesas, leidžiantis stebėti, kaip kaista, teka vaškas, kaip iš šio skysto produkto gimsta apčiuopiamas produktas. „Mano bočius vis sakydavo, kad moterų rankos, kurios čiupinėja žvakes ir jų nešasi bažnyčion, visada švelnios ir gražios, mat, anot senolio, nuo vaško rankos minkštėja ir gražėja“, – prisiminė Arvydas, senovinį žvakių liejimo amatą atgaivinęs iškart, kai tik pradėjo bitininkauti.
Drungilai. Išnykęs kaimas prie Balsiškių tyro
Netoli Kartenos slūgsantį Kalniškių durpyną supa Balsiškių kaimui priklausančios žemės. Jų pietrytinėje dalyje, tarp durpyno ir Lūgnalių, seniau plytėjo prieš 40 metų iš Lietuvos gyvenviečių sąrašo išbrauktas išnykęs Drungilų kaimas. Pavadinimas – pagal naujakurių pavardę Drungilai atsirado XVIII a. pirmoje pusėje, kai šiame atkampiame Kartenos dvaro miškingų ir pelkėtų žemių pakraštyje, šalia prekybos kelio, jungusio Kulių miestelį su Kretinga, Kartena ir Budriais, ėmė kurtis pirmieji naujakuriai. Tai buvo užusienis – plėšininėje dvaro žemėje įsikūrusi nausėdija, kuriai vardą davė pirmųjų naujakurių Drungilų šeima. Nausėdijos gyventojai buvo žemdirbiai, dirbę iš Kartenos dvaro savininkų išsinuomotą žemę. Jie išpažino katalikų tikėjimą ir priklausė Kartenos parapijai. Nuo 1643 m. melstis ir vaikus krikštyti, o vėliau ir mirusius į paskutinę kelionę išlydėti jie galėjo ir Budriuose įkurtoje filijinėje bažnyčioje. Tik santuoką registruoti būtinai reikėjo vykti į parapinę Kartenos bažnyčią.
Vietoj virbalų – dviračio „špiekiai“, o siūlai – iš latviškų kojinių
Vasarą – daržai ir konservai, visus metus – mezginiai. Tokiu ritmu gyvena Adelė Drakšienė. „Aš kaip jaunystėje – buvau ir tebesu veiklų sūkury“, – šypsojosi kretingiškė. Pirmieji pabandymai – vaikystėje Jiedu su vyru Adomu abu tokie: daržovių, kurias paskui konservuoja žiemai, užsiaugina Adelės tėviškėje, o kai derliaus metas pasibaigia, ji mezga, jis meistrauja, remontuoja, dairosi, kokį dar augalą kieme pasodinus, kad ir pro daugiabučio penktojo aukšto langą žiūrėtųsi gražiai. Pomėgį megzti Adelė atrado vaikystėje, išmoko iš mamos. „Tiksliau, nei mama per daug turėjo laiko mokyti, nei ką – parodė, ir viskas. Žadeikiuose gyvenom, tėvai laikė švelniakailių avių, vilną pešė, mama pati verpė, pati siūlus dažė, kepures, pirštines – viską, ką reikėjo, mums mezgė“, – pasakojo A. Drakšienė. Pirmą geltoną megztinį iš naminių avies vilnos siūlų ji nusimezgė būdama šeštokė. Kuo labiau augo, tuo labiau norėjosi puoštis, atrodyti originaliau, iš kitų išsiskirti, ypač kai mokėsi prekybos mokykloje, o paskui neakivaizdžiai ir institute Vilniuje. „Būdavo, ir į darbą ateinu, – moterys iškart pastebi: o, Adelė jau su nauja liemene!“, – juokėsi prisiminusi. Bet ir kitos bendradarbės megzdavo. Anot pašnekovės, sovietmečiu parduotuvėse sunku kokį įdomesnį drabužį buvo gauti. Dabar gi visko pilna iš pirmo žvilgsnio ir gražaus, ir nebrangaus. „Neblogą megztinį ir už 19 eurų dabar nusipirkti galima, bet ar pagalvojame, iš ko jis, ar susimąstome apie kokybę?“ – retoriškai klausė ji.
Inkilus kels ir prieš atskubant žiemai
Artėjant žiemai, trijuose Valstybinių miškų urėdijos regioniniuose padaliniuose, tarp jų ir Kretingos, pradėti inkilų kalimo darbai – kad pavasarį grįžtantys paukščiai iškart galėtų įsikurti naujuose namuose. Pelėdos perės netrukus Iš viso planuojama pagaminti 8 tūkst. 200 inkilų. Procese, be Kretingos, šiuo metu dalyvauja Raseinių ir Tauragės regioniniai padaliniai. Jie gamina inkilus skirtingiems paukščiams – pavyzdžiui, Raseinių miškininkai sukals 2 tūkst. 100 namelių, kurių daugiausiai bus skirta šikšnosparniams ir miegapelėms, tauragiškiai – 3 tūkst. 100 inkilų. Didžioji dalis atiteks zylėms, musinukėms bei varnėnams, per 300 – žvirblinėms pelėdoms, žalvarniams, kukučiams, žaliosioms ir pilkosioms meletoms. O Kretingos rajoniniam padaliniui patikėta naujus namus „pastatyti“ daugiausia musinukėms, zylėms, varnėnams bei uralinėms ir naminėms pelėdoms – iš viso kretingiškiai turės pagaminti 2 tūkst. 540 inkilų. Beveik 1 tūkst. 700 būtent zylėms ir musinukėms. Įprasčiau, kad inkilai parskrendantiems paukščiams gaminami ir keliami artėjant pavasariui, tačiau Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė teigė, kad, pavyzdžiui, šikšnosparniai, kuriems inkilų, kad ir ne tiek daug, bet pagamina ir kretingiškiai, peri rudenį, o pelėdos – jau ant kulnų minantį sausį. Šiemet Kretingos padalinio miškininkai savo regiono girininkijose iškėlė apie 400 inkilų, kuriuos, kaip G. Banienė pavadino, prie urėdijos esančiame fabrikėlyje mechaniniais plaktukais sukalė urėdijos darbininkai. Dabar jie – Rimvydas Vaičekauskas, Stanislovas Rudys, Algirdas Zeigis ir Viktoras Mažionis – rankoves raitojasi ir vėl. Per dieną sparnuočiams vyrai suspėja pagaminti ir iki 100 medinių namelių.
Jaunus ūkininkus iš Sauserių „užkabino“ egzotiški grybai
Dauguma žmonių grybauti eina į mišką, o prieš dvejus metus Sauserių kaime įsikūrę Dovilė ir Vitalijus Smilgiai – į 1,3 aro užimančią pavėsinę arti savo namų. Skoniu baravykus primenantys japoniški šitakiai čia auga tiesiog ant medžio rąstų. Augina ant rąstų Pavasarį grybieną pasodinusi, šeima nurinko pirmąjį derlių. „Kiek ten jo buvo – gal viso labo kilogramas, bet mums vakarienei su makaronais užteko“, – šypsojosi Vitalijus. Anot jo, svarbiausia, kad pradžia jau padaryta, dabar žiūrės, kaip seksis toliau. Pirmą kartą egzotiškų grybų jis paragavo viename Lietuvos restoranų. „Pietums užsisakiau steiką, jis buvo su šitakių padažu – na na, galvoju, bus įdomu, kas tai per daiktas. Ir visai patiko“, – atviravo pašnekovas, dar „karštą“ idėją pirkti grybienos ir patiems imtis auginti tokius pat gybus parvežęs žmonai. Dovilė nusišypsojo: jokie grybai jai nepatinka, ji jų valgyti nemėgsta. Bet ko tik nepadarysi, norint išbandyti naujovę – juolab kad iš Mažeikių miesto į kaimo vienkiemį atsikrausčius nebuvo tikslo aplink laikyti vien tik žalią pievą, o ką nors auginti, ūkininkauti. Pasisodino 40 arų bulvių, pasisėjo tiek pat burokėlių, 50 arų moliūgų, na, ir tų šitakių į vyro supjaustytus maždaug metro ilgio beržo rąstus, kurių iš viso Vitalijus paruošė 107. Porą savaičių juos nupjautus dar palaikė, kad senoji grybiena, kuria medžiai paprastai apsikrečia, „išeitų“, paskui per kelias savaites išgręžė daugybę skylių. O tada jau prasidėjo vieną dieną trukęs sodinimo procesas – abu sutuoktiniai plūkėsi nuo ryto 10 iki nakties 12-os: specialiu švirkštu į kiekvieną skylę „štampavo“ grybieną, o užpildytas tepė bičių vašku, kad neišdžiūtų.
Voveraičiai. Kretingos dvaro girioje išaugęs kaimas
Prie Klaipėdos–Šiaulių geležinkelio, Kretingos–Salantų plento ir nuo jo atsišakojančio kelio į Šukę, miškų apsuptyje plyti Voveraičių kaimas. Jam priklauso 854,49 ha dydžio plotas, kuriame registruotos 23 sodybos ir pavieniai statiniai. Pagal plotą Kretingos seniūnijoje kaimas užima garbingą IV vietą, tačiau pagal gyventojų skaičių, kurių 2021 m. būta 26, yra tik tryliktas. Iki baudžiavos Voveraičiai skaičiuoja trečiąjį savo istorijos šimtmetį. Nausėdija atsirado apie XVIII a. vidurį, žemdirbių šeimoms įsisavinant plėšininę Kretingos dvaro Girios miško žemę. Pirmieji naujakuriai kūrėsi akmeningoje ir šlapioje vietovėje, iš arimui parinktų plotų raudami kelmus, rinkdami riedulius, sausindami balas. Naujakuriai nausėdiją pavadino Voveriais, kurie pirmąkart paminėti 1769 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Manoma, kad tokiu vardu nausėdija buvusi pavadinta todėl, kad jai priklausančiame miške gyveno daug voverių. Pasak kitų, kaimo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Voverys. 1771 m. kaimas jau vadinamas Voveraičiais. Jam priklausė per 98 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojosi Antanas Kaklys, Antanas Šeškus, Jurgis Sauseris, Antanas Pečiulis, Kristupas Kuršelis ir Jonas Zavadzkis, valdę nuo 10,65 ha iki 34,44 ha žemės. XIX a. pirmoje pusėje žemės nuomininkai dažnai keitėsi, kartais 1–2 sodybos stovėjo tuščios, neišnuomotos. Panaikinus baudžiavą ir ruošiantis žemės ir administracinei reformai, 1862 m. kaime buvo registruoti 5 kiemai. Juose šeimininkavo Feliksas Vilimas, Jonas Šiaulinskas, Pranciškus Želvys, Mykolas Makareinis ir Pranciškus Balcevičius. Žemdirbiai iš Kretingos dvaro nuomojosi po 23,2 ha žemės. Pagrindinės 4 sodybos stovėjo dešiniajame Pilsupio krante, į vakarus nuo Girės miško ir prie kelio į Šukę, o penktoji – vakarinėje dalyje, šalia Degimalio miško. Jos buvo tipinės, medinės, apjuostos žiogrių tvoromis. Visose jose stovėjo troba, klėtis, atskiros kūtės galvijams ir naminiams gyvuliams laikyti bei jauja. Sodybos žemė ir pastatai buvo dvaro nuosavybė, todėl už kiekvieną sieksnį priklausė mokėti po 5 kapeikas. Už dirbamą žemę žemdirbiai kasmet mokėjo po 34,47 rublio dydžio rentos mokestį. Be to, jie privalėjo atlikti lažo prievoles: kasmet paruošti ir į dvarą atvežti po 70 pūdų šieno, 1 kubinį sieksnį malkų, 3 rąstus, 23 dienas per metus su savo darbiniais arkliais ir inventoriumi arba be jų dvaro palivarke Kretingoje dirbti įvairius žemės ūkio ir dvaro sodybos pastatų remonto darbus. Nuo lažo galima buvo atsipirkti dvarui sumokant 11,90 rublio lažpinigių.
Sodyba primena liaudies buities muziejų
Prie miško prigludusi ūkininko, drožėjo, bitininko Audriaus Lubio sodyba Kadagynų kaime Darbėnų seniūnijoje labiau primena ne įprastą vienkiemį, o liaudies buities muziejų. Joje – paties perstatyti iš senelių paveldėti trobesiai, kurių sienos apkabinėtos senienomis, rakandais, medžių dirbiniais. Suręsta jurtą primenanti pavėsinė greta pirties, o ši užpildyta paties drožtomis Užgavėnių kaukėmis, taip pat – parvežtomis iš kitų pasaulio vietų. Moliūgai – papuošti Darbėnų miestelį Gretimai ganosi pulkas avių, kudakuoja vištos, sodybos bityne – 40 avilių, iš savų bičių vaško šeimininkas lieja žvakes. Ant suolų puikuojasi meniškai šeimininko išdrožinėti moliūgai.
„Nepripažįstu jokių helovinų, moliūgus drožiau seniūnijos paprašytas, kad papuoštų Darbėnų miestelio centrą, – kasmet prieš Vėlines suvežam moliūgus į didelę kompoziciją, – paklaustas, kodėl gi ėmėsi moliūgų, atsakė drožėjo amatą puikiai įvaldęs A. Lubys. – Moliūgai patys žino ir man pasufleruoja, kas iš jų turi išeiti – koks balboko veidas.“ Šiųmetinei šventei meistras jau išskaptavo 3 moliūgus – 2 kaukes ir vieną žibintą, o į ketvirtąjį kibs šiomis dienomis – kas iš jo išeis, dar nebuvo linkęs prognozuoti. Įdomūs instrumentai, kurias Audrius, pagal specialybę – apželdintojas, o iš tiesų – gamtos ir žemės žmogus, tikras miškų žinovas, 5-erius metus dirbęs Darbėnų girininkijoje girininko pavaduotoju, drožia ir skaptuoja moliūgus. Vieni įdomiausių instrumentų skirti medžiams pažymėti, juose įrėžiant vieną ar dvi linijas arba kryželį, priklausomai, medis tinka į lentpjūvę ar kertamas sausuolis. Kiti meistro instrumentai – savadarbiai, dar iš tų laikų, kai ėmėsi drožti kaukes.
Rūdaičių „Bičiuliukai“ ranką tiesia kaimynams
Vienas – kariškis, kita – pasienietė. Jis kilęs nuo Pakruojo krašto, ji – žemaitė iš Plungės. Gavę darbus Klaipėdoje, ieškojo vietos aplink įsikurti. Ramybės uostą atrado Rūdaičiuose, kur nusipirko, savaip įsirengė sodybą ir jau planuoja verslą, kokio kaime dar nebuvo. Kvepiantys procesai – vakarais, po darbo „Kaimelis – gražus, gyvenam 16 metų, bet su vietiniais žmonėmis lig šiol mažai kas bendro. Ko norėti, kai 6 valandą ryto keliesi, 7 valandą išvažiuoji į darbą, pakeliui dar dukras į mokyklą nuveži. Grįžti vakare ir, kiek lieka laisvo laiko, – čia“, – sakė Margarita ir Ričardas Petraičiai. „Čia“ – tai sodybos teritorijoje atskiras pastatas, kuriame vyksta kvepiantys procesai: rūšiuojamos ir džiovinamos vaistažolės, kurios, pasak Ričardo, jau yra „užkariavusios“ kone pusę daržo, sukamas medus, ruošiami bičių duonelė ir pikis, įvairūs medaus mišiniai su avietėmis, bruknėmis, šaltalankiais, putino uogomis, pakeltose lysvėse pačios Margaritos auginamais šalavijais, ramunėlėmis, mėtomis, pipirmėtėmis, anyžiniu lofantu, čiobreliais, mairūnu, pelynu, sukatžole, juozažole, vingiorykšte ir dar daug kuo. Abi dukros – 13-os Rūta ir 9-erių Milda – padeda ant indelių klijuoti lipdukus. Šaldytuve – į buteliukus supilstyta natūraliai fermentuota nefiltruota medaus gira, kuriai naudojami išraiškingiausio skonio augalai: kmynai, imbieras, mėtos, čiobreliai, pelynas. „Pavyzdžiui, aš pats mėgstu girą su pelynu, o kitam gal labiau patiks su kmynais, kuri gaminama su specifiniu grikių medumi ir dėl to įgauna lengvą alaus poskonį“, – produkto skirtumus apibūdino R. Petraitis. Anot pašnekovų, norint gaminti girą, reikia chemijos žinių, išmanyti maisto technologijas. „Kiek mes patys eksperimentavom, kiek nepavykus esam išpylę arba nenoromis prisigaminę per daug acto, nors ir jis, fermentuotas, yra geras produktas“, – atviravo pašnekovai.
Vilkų problema patyrusio medžiotojo akimis
Po „Pajūrio naujienose“ išspausdintos publikacijos apie tai, kad vilkai pjauna gyventojų gyvulius, o medžiotojai nepadeda, atsiliepė Salantų medžiotojų klubo, į kurį pagalbos buvo kreipęsis kūlupėniškis ūkininkas Antanas Duoblys, pirmininkas Vladimiras Černojarovas. Padėti nori, bet ne visada gali „Antaną Duoblį pažįstu. Kai pirmąkart birželį jis rado papjautą savo veršiuką, paskambino, prašė patykoti ir nušauti lankytis prie jo sodybos, kur ganosi gyvuliai, įjunkusį vilką. Bet teisingai per laikraštį paaiškino Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriaus pirmininkas Sigitas Kupšys: nė norėdami mes, medžiotojai, to padaryti negalime – neturime leidimo, nes dabar ne vilkų medžioklės sezonas“, – sakė V. Černojarovas. Anot jo, pažeidus medžioklės taisykles, 2–3 metams tektų atsisveikinti su medžiotojo bilietu, būtų konfiskuotas šautuvas, o dar ir baudą reikėtų sumokėti. Kaip teigė pašnekovas, Salantų medžiotojų klubo medžioklės plotai sudaro apie 14 tūkst. hektarų, apima dalį Kūlupėnų, Darbėnų seniūnijų, taip pat visą Imbarės teritoriją. Pranešimų apie vilkų daromą žalą pastaruoju metu būta visokių: pernai veršiuką papjovė Kalnalyje, už maždaug 50 metrų nuo gyvenamojo namo, pavasarį žmonės neteko dviejų ėriukų Skaudaliuose, nors šie ir aptverti buvo. Nuošalioje Imbarės seniūnijos vietoje močiutei sudraskė 8 nepririštus šuniukus. „Ta močiutė pasakojo du pakalnėje stovinčius ir į žmogų spoksančius vilkus savo akimis regėjusi – drąsūs, nebijo nieko“, – sakė V. Černojarovas.
|
|
