Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1688) 2022-09-16

2023 metams bus galima užsisakyti su „moliūgine“ – 25 proc. – nuolaida nuo kitų metų kainos.

Prenumeratos akcija neatsiejama nuo tradicinės loterijos, kurioje galės dalyvauti visi, laikraštį užsisakę per šventę. Prenumeratorių laukia vertingi prizai, pagrindinis ir didžiausias – abonementas visai šeimai visus metus lankytis poilsio ir sveikatinimo komplekse „Atostogų parkas“. Loterijoje būtina dalyvauti gyvai – burtai bus traukiami prie scenos 11.30 val. apdovanojus moliūgų augintojus.

PASTABA. Negalintiems dalyvauti šventėje, užsisakyti laikraštį su nuolaida galimybę suteiksime redakcijoje, Rotušės a. 17, – savaitę prieš ir savaitę po šventės. Tačiau šie prenumeratoriai loterijoje nedalyvaus.

---

„Pajūrio naujienų“ skaitytojų dėmesiui!

Kaip žinia, rugsėjo 24 dieną Rotušės aikštėje Kretingoje rengiama Rudens derliaus ir Moliūgo šventė, kuri prasidės nuo ankstyvo ryto. Ir kokia gi šventė be „Pajūrio naujienų“ skaitytojų užaugintų moliūgų!

Jūsų, gerbiami skaitytojai, užauginto derliaus laukiame „Pajūrio naujienų“ redakcijoje rugsėjo 19–23 dienomis, nuo 8 val. iki 17 val. Tik rugsėjo 23 d. (penktadienį) moliūgus priimsime trumpėliau – iki 14 val., kadangi laukia daug pasirengimo šventei darbų.

Atvežtus moliūgus pasversime, užrašysime augintojo vardą ir pavardę, vietovę, kur moliūgas buvo užaugintas. Laukiame pačių įvairiausių moliūgų – nuo mažiausio iki didžiausio, nuo oranžinio iki žalio, nuo apvalaus iki pailgo. Moliūgų įvairovė yra neišsenkanti, ir kasmet mūsų skaitytojai turi, kuo nudžiuginti ir laikraščio redakciją, ir Moliūgo šventės dalyvius – žiūrovus, kurie nuoširdžiai pasidžiaugia darbščiais mūsų krašto žmonėmis, jų išmone, užauginant tokį galingą moliūgų derlių.

Kaip visada, iš gausaus derliaus rinksime didžiausią, storiausią, spalvingiausią, mažiausią ir visokį kitokį moliūgą, be dėmesio neliks ir mažiausieji moliūgų augintojai. Žinoma, laimėtojų laukia vertingi prizai – pradedant tradiciniu Vilijos ir Vlado Baltuonių ūkyje užaugintu kalakutu, priekaba malkų jam iškepti, ir baigiant kitais, namų ūkyje praverčiančiais daiktais. Būkite aktyvūs ir bendruomeniški!

Išsamesnė informacija teikiama tel.: (8 445) 51397, 8 686 47976. Redakcija įsikūrusi Rotušės a. 17 (II a.), įėjimas iš kiemo pusės. Moliūgų į redakciją nešti nereikia: svarbu užeiti, prasinešti, o mūsų rūpesčiu moliūgai bus sandėliuojami.

„Pajūrio naujienų“ redakcija


Nemaža dalis verslininkų buvo šokiruoti, gavę kelis kartus išaugusias rugpjūčio mėnesio sąskaitas už elektrą. Nepaisant to, didžioji dalis mūsų rajono verslo jau ieško alternatyvų. UAB „Geralda“ direktorius Gintautas Igaris įvardijo, kad jų įmonė tokiam iššūkiui yra iš dalies pasirengusi.

Išaugus elektros, dujų kainoms šalyje nemažai verslo subjektų patyrė šoką: imta kalbėti apie galimus bankrotus, veiklos sustabdymą, atleistus darbuotojus. Pasidomėjus, kaip iškilusius energetinius iššūkius įveikia rajono verslas, situacija atrodo sudėtinga, tačiau verslininkai jau ieško išeičių.

„Gaisrą“ gesinti reikia čia ir dabar

Šių metų vasara Kurmaičiuose veikiančiai įmonei UAB „Rasa“ buvo darbinga. „Tačiau dėl išaugusių kaštų neturėjome galimybės užsidirbti“, – situaciją nusakė įmonės direktorė Karolina Kubeldzienė.

Šiais metais dujų kaina lyginant su praėjusiais jiems išaugo 320 proc., elektros – 380 proc., o lyginant su 2020 metais energetiniai kaštai įmonei išaugo per 750 proc. „Kainos išties yra neadekvačios. Dėl augančių energetikos kainų, manau, skalbimo paslaugas teikiančios įmonės gali tiesiog neišsilaikyti“, – tikino UAB „Rasa“ direktorė.

Dėl tokios situacijos įmonės yra priverstos kelti kainas. Pakėlus paslaugų kainą 25–30 proc., tai tik iš dalies padengia UAB „Rasa“ patiriamas išlaidas. „Gamybininkams yra sunku. Tendencijos turizmo ir apgyvendinimo sektoriuje – ne pačios geriausios“, – svarstė K. Kubeldzienė, pridūrusi, kad įmonė darbo vis dėlto turės.

Nepaisant sudėtingos situacijos, įmonės stengiasi išlaikyti darbuotojus. „Dėsime visas pastangas, kad išlaikytume verslą ir reikėtų atleisti kuo mažiau darbuotojų. Žinoma, su kai kuriais reikės atsisveikinti: turime žmonių su terminuotomis sutartimis, joms pasibaigus nebepratęsime“, – kalbėjo K. Kubeldzienė, įvardijusi, kad įmonėje UAB „Rasa“ šiuo metu dirba 70 žmonių.

Su iššūkiais verslas susidūrė ir kovido laikotarpiu, bet tuomet verslininkai sulaukė tam tikrų subsidijų ir pagalbos iš valdžios. „Šiuo metu neturime jokio pagalbos paketo. Kasdien seku naujienas, tačiau negirdėjau apie pagalbą verslui. Kol kas ateitis miglota, – kalbėjo UAB „Rasa“ direktorė, pridūrusi, kad verslas laukia valdžios sprendimų. – „Gaisrą“ gesinti reikia čia ir dabar.“

Verslui reikėtų, kad būtų padengiama bent dalis patiriamų kaštų. „Tai padėtų išlaikyti darbo vietas. Mums gali tekti atsisakyti 30 proc. darbuotojų, kurie, greičiausiai, eis į Užimtumo tarnybą, vadinasi, valstybė juos turės išlaikyti“, – galimą scenarijų numatė K. Kubeldzienė.

Verslas taip pat svarsto galimas išeitis, tačiau jas įgyvendinti reikia laiko. „Turėjome planų verslo plėtrai, tačiau dabar galvojame apie išgyvenimą. Visa laimė, turime ir gretutinę veiklą nekilnojamojo turto vystymo srityje – šia veikla dengiame skalbyklos patirtus nuostolius. Tikrai turime planų ateičiai, kalbame ir apie saulės elektrinę, tačiau tam reikia savo lėšų ir laiko, valstybės parama nepakankama, norint rasti greitą sprendimą energetinių išteklių alternatyvos diegimui. Šiuo metu orientuojamės į gaunamas sąskaitas už dujas ir elektrą, kurias reikia sumokėti“, – įvardijo K. Kubeldzienė.

UAB „Rasa“ ieško ir kitokių taupymo būdų: „Ieškome įvairiausių galimybių sutaupyti, kad galėtumėme išlikti. Svarstome, kaip viską optimizuoti, gerinti darbo efektyvumą, perorganizuoti darbo laiką.“


Arvydas BERŽANSKIS:

– Na, jau nusipirkau naujus šiltus batus, šiltą striukę, megztinių iš anksčiau turiu – nesušalsiu. Kaime gyvenu name, kuriame įrengtas šildymas malkomis. Jomis pasirūpinom iš anksto, kol dar buvo pigiau – už kietmetrį skaldytų mokėjau 450 eurų. Eis ta žiema, ir praeis.

Jūratė VALENTUKONIENĖ:

– Nepriteklių žiemos nei labai bijau, nei nebijau, tiesiog gyvenu ramiai, ir viskas. Tiesa, šįkart labai brangiai pirkom malkas, mokėjom daugiau kaip tūkstantį eurų... Maisto atsargų ar šiaip, ar taip prisiruošiu kasmet: konservuoju agurkus, pomidorus, paprikas, išverdu mišrainių.

Dalia BUTENIENĖ:

– Neįsivaizduoju, kaip ruoštis. Bus, kaip bus. Turiu daržą, užsiauginu bulvių, kitų daržovių, kopūstų štai užsiraugsiu. Tik elektrą teks pataupyti, nors viena name gyvendama ir taip ne kažkiek išdeginu. Tačiau paskutinė sąskaita nemaloni – už 100 kilovatų 25 eurai, anksčiau tiek nemokėdavau.

Maratas STUPIN:

– Gyvenu kaime Kretingos rajone, turiu nedidelį namą. Dar pernai jį pradėjau apšiltinti – pats savo jėgom, statybininkų nesamdau. Artėjant žiemai, apie kurią visi tik ir kalba, kad bus kaip niekad sunki dėl augančių visa ko kainų, reikės pasistengti darbus baigti iki tol.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ


Kretingiškiai plodami pasitiko į bibliotekos konferencijų salę įžengusius garbingus svečius – Prezidentą Gitaną Nausėdą ir jo žmoną Dianą.

Darbo vizito Klaipėdos regione dienos pabaigoje LR Prezidentas Gitanas Nausėda pageidavo susitikti su Kretingos visuomene: susitikimas viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, į kurį jis atvyko lydimas Seimo nario Antano Vinkaus, žmonos Dianos Nausėdienės ir patarėjų, vietoj vienos planuotos valandos užtruko dvi ir nusitęsė ligi vakaro. Kretingiškiai išsakė Prezidentui įvairias jiems rūpimas problemas – nuo visuotinių iki asmeninių.

Skaičiuoti ne plotus, o rezultatus

Susitikime daug diskutuota apie vykstančias ir dar vyksiančias švietimo reformas – mokyklų pertvarkos jas optimizuojant, jungiant klases, dėl prastų valstybinių egzaminų rezultatų. Kretingiškiai teiravosi Prezidento nuomonės dėl jų sprendimo.

Šalies vadovas akcentavo: „Rengiant bet kokią reformą, būtina galvoti, dėl ko ji daroma. Svarbu ne tik skaičiuoti mokinius ir klasių plotus, bet – kokybės rezultatus. Būtina, kad ir nedidelių miestelių vaikai nesustotų ties vidurinio išsilavinimo riba, bet turėtų šansą pasiekti aukštąjį mokslą. Lankydamasis mažose mokyklose, klausiu vaikų – ką žadate veikti, pabaigę mokyklą. Net sudrebu, kai atsako: būsiu pašalpininkas, nes mano senelis gaudavo pašalpą, dabar tėvas gauna.“

Jis tęsė mintį: „Žmonės kalė mus prie sienos dėl to, kad per anksti nusprendėme pradėti privalomąjį ikimokyklinį vaikų ugdymą – nuo 2-jų metų amžiaus, nes neva taip atimsime iš vaikų vaikystę. Tačiau yra Europos valstybių, kurios ikimokyklinį ugdymą pradeda labai anksti. Mokymas ir išsilavinimas Lietuvoje turėtų būti visiems lygiavertis. Aš pats studijuoti į Vilniaus universitetą atvykau iš Klaipėdos, ir mačiau, kad vilniečiai jau tuomet būdavo parengti gerokai stipriau negu kiti, nors aš nebuvau iš mažo miestelio.“


Planuojami statybos darbai, asfaltuojamos gatvės, sėkmingi ar nesėkmingi viešųjų pirkimų konkursai – tokia rajono seniūnijų kasdienybė, kurią šiemet sujaukė laukimas, kaip, brangstat energetikai, reikės verstis toliau.

Galėtų išjungti fontaną

Apie būsimas griežtesnes energetikos taupymo sąlygas užsiminė Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė. Iki rajono Savivaldybės Ekonominės plėtros ir ūkio komiteto posėdžio rajono vadovai seniūnus įpareigojo pagalvoti, kaip ruošiasi taupyti resursus, ir siūlyti.

„Ką aš galiu pasakyti? Džiaugiuosi, kad miesto apšvietimas atnaujintas 50 procentų, ir elektros išeikvojam gerokai mažiau negu, kai degdavo senosios lempos. Taupant galėtume apšviesti kas antrą stulpą – tai geriau negu likti prietemoje. Vanduo mums yra ir bus reikalingas miesto gėlynams laistyti, čiaupų kapinėse irgi negalim užsukti – gyventojai plastikiniuose buteliuose jo juk nesivežios. Ką galim padaryti – išjungti fontaną Pastaunyko parko tvenkinyje“, – patikino G. Liobikienė. Jos žodžiais, už fontano eksploatavimą kas mėnesį seniūnijai išrašomos 7 tūkst. eurų sąskaitos.

Kitoms biudžetinėms arba privačioms įmonėms galbūt verta įsiklausyti į galimas Vyriausybės rekomendacijas dvi dienas per savaitę – penktadieniais ir pirmadieniais – dirbti iš namų, tačiau G. Liobikienė abejojo, ar nustatyti tokią tvarką Kretingos miesto seniūnijoje būtų naudinga.

„Mes esam įkurdinti tame pačiame pastate, kur yra ir Civilinės metrikacijos skyrius. Kadangi santuokos registruojamos ir penktadieniais, ir šeštadieniais, tai nei elektros, nei šildymo vis tiek neužsuks“, – įsitikinusi miesto seniūnė.


Pirmosiomis mokslo metų dienomis prie pėsčiųjų perėjų budėję savanoriai

Pirmąją mokslo metų savaitę Kretingos mieste prie perėjų, sankryžų budėjo ir tvarka rūpinosi gausus būrys savanorių: 20 senjorų, du policijos rėmėjai ir vienas Raudonojo Kryžiaus draugijos savanoris.

Kalba telefonu, nenulipa nuo dviračio

Prasidedant mokslo metams pareigūnai nuolat skiria ypatingą dėmesį į mokyklas sugrįžtančių mokinių saugumui užtikrinti. Į pagalbą jiems Kretingoje atėjo būrys senjorų, kurie neatlygintinai, kiekvieną darbo dienos rytą, budėdavo prie perėjų, esančių netoli ugdymo įstaigų, patiems mažiausiems padėdavo saugiai pereiti gatvę, drausmino ir saugaus eismo taisykles priminė tiems, kurie į mokyklas važiuoja dviračiais ar paspirtukais.

Anot Kretingos rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnės Gitanos Macienės, prevencinės priemonės tikslas buvo saugaus eismo užtikrinimas prie pėsčiųjų perėjų. „Pasitaiko keletas eismo dalyvių pažeidimų: dviratininkai nedėvi šalmų pagal Kelių eismo taisyklių (KET) reikalavimus, ne visada nulipa nuo dviračio eidami per pėsčiųjų perėją“, – vardino ji.

Jai paantrino ir prie Kretingos mokyklos-darželio „Žibutė“ perėjos budėjusi asociacijos Kretingos trečiojo amžiaus universiteto valdybos pirmininkė Angelina Paulauskienė: „Pėstieji vis dar linkę kalbėtis mobiliaisiais telefonais eidami per perėję, nenulipa nuo dviračio, kuomet kerta gatvę. Vairuotojų pažeidimų nepastebėjome: nebuvo tokių, kad nesustotų praleisti pėsčiųjų.“

Prasižengę eismo dalyviai nebuvo baudžiami administracine tvarka – jie tik buvo perspėti žodžiu.


Dziudo treneris Erikas Cchovrebovas su nugalėtojais „Ardono“ klubo imtynininkais Emėja Beniušyte ir Matu Kontrimu.

Kretingai ir Palangai varžybose „Pirmoji kova“ atstovavo visas būrys E. Cchovrebovo auklėtinių.

Kretingos dziudo sporto klubo „Ardonas“ ir Palangos sporto centro dziudo imtynininkai, treniruojami Eriko Cchovrebovo, dalyvavo tarptautiniame vaikų dziudo festivalyje „Pirmoji kova 2022“, įvykusiame Aukštaitijos sporto rūmuose Panevėžyje.

Anot varžybų organizatorių, „Pirmoji kova“ – nebūtinai pirmoji. „Tai tiesiog gali būti pirmieji startai Panevėžyje, pirmoji kova sunkesnėje svorio kategorijoje ar pirmoji kova po vasaros atostogų“, – E. Cchovrebovo pritarė, kad tų pirmų kartų gali būti daug ir įvairių, ir pasidžiaugė, kad jo treniruojami jaunieji imtynininkai iškovojo prizinių vietų.

Palangos sporto centrui atstovaujantys Markas Kurpoviesas ir Aronas Vincevičius užėmė trečiąsias vietas, Kretingos dziudo sporto klubo „Ardonas“ imtynininkė Emėja Beniušytė iškovojo I vietą, o Matas Kontrimas svorio kategorijoje iki 50 kg tapo nugalėtoju, svorio kategorijoje iki 55 kg iškovojo III v. Trečią vietą užėmė ir Edvard Sannikov.

„Kai kuriems sportininkams tiesiog pritrūko sėkmės ir, nors fortūna šįsyk nuo jų nusisuko, nosies nenuleidome ir startuosime kitose varžybose, kurios rugsėjo 24 d. įvyks Klaipėdoje – esame pasirengę įrodyti, ką galime“, – optimizmo nestokojo E. Cchovrebovas.

Per kelis žingsnius nuo medalių buvo: penktąsias vietas užėmę Gintė Kazlauskaitė ir Paulius Ališauskas, septintąsias vietas – Aronas Norvaišas ir Rokas Viliušis, IX v. – Anatolij Panov.

„P. n.“ informacija


Pereinamąją „Riflio“ taurę ir I v. iškovojusi „Si group“ komanda (priekyje), II v. užėmę FK „Vydmantai“ futbolininkai (kairėje) ir III v. laimėtojas „Veltūnas“

Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus iniciatyva, savaitgalį įvyko pirmasis Kretingos rajono futbolo „7x7“ turnyras „Riflio“ taurei laimėti. Jame varžėsi šešios komandos.

„Šiuo turnyru pratęsėme anksti užsibaigusį Rajono futbolo pirmenybių sezoną, juolab kad sulaukėme ir turnyro bei nuolatinio mūsų krepšinio, futbolo renginių rėmėjo bendrovės „Riflis“ vadovo Arūno Kažukausko pritarimo, netgi paskatinimo dar labiau populiarinti futbolą rajone“, – teigė Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Erikas Žiubrys, akcentuodamas, kad turnyro idėja pasklido dar plačiau, mat buvo sulaukta svečių iš Klaipėdos priemiesčio Jakų ir kaimyninio Skuodo rajono Mosėdžio miestelio.

Komandos turnyre „Riflio“ taurei laimėti rato sistema žaidė dviejuose pogrupiuose. „Pirmą vietą grupėje užėmusi komanda žaidė dėl I vietos, antrą vietą grupėje užėmusios komandos varžėsi dėl III vietos ir trečią vietą grupėje užėmusios komandos rungtyniavo dėl V vietos“, – rungtynių sistemą paaiškino E. Žiubrys.

A grupėje stipriausi buvo „Si group“ futbolininkai, kurie 5:0 nugalėjo svečius iš Mosėdžio ir 9:0 įveikė „Rimarko“ futbolininkus, kurių komandą sudarė Kūlupėnų ir Kartenos futbolininkai. Antrą vietą grupėje užėmė „Rimarko“, 2:0 įveikęs FK „Mosėdis“ komandą.

Atkakliai visi sutikimai vyko B grupėje. Stipriausi buvo FK „Vydmantai“, kurie rezultatu 3:2 nugalėjo FK „Jakai“ ir po baudinių serijos 3:2 (2:2) nugalėjo „Veltūno“ futbolininkus. Dėl II vietos grupėje 2:1 „Veltūno“ futbolininkai įveikė svečius iš Jakų.

Rungtynėse dėl V vietos susitiko svečių komandos iš Jakų ir Mosėdžio, rezultatu 2:1 pergalę šventė „Jakai“.


Dupultiškis Stasys Račkauskas užaugino maždaug 140 gramų sveriantį moliūgą.

Dupulčiuose gyvenantis Stasys Raškauskas šiais metais su žmona augino ne tik moliūgus, bet ir arbūzus. „Labai dideliais moliūgais ir arbūzais pasigirti negalime, manau, šiemet jiems buvo per šaltas pavasaris“, – svarstė jis.


Ar vertėtų atkurti Dimitravo muziejų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Pasak muziejininkės Eleonoros Ranciuvienės, prieš 85-erius metus atidarytoje Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje įkalinti žmonės vežė iš laukų akmenis, skaldė juos ir patys išgrindė taką, vedantį į kalėjimą.

Tarp Kretingos ir Darbėnų įsikūrusį, prieškario Lietuvos ir II pasaulinio karo istoriją menantį kaimą žmonės vis dar vadina Dimitravu, nors yra atkurtas jo tikrasis pavadinimas – Tarvydai. Tačiau Dimitravas tebėra žinomas ne tik rajone, bet ir šalyje, nes Smetonos laikais čia veikė priverčiamųjų darbų stovykla, kurią vėliau vokiečiai pavertė konclageriu: čia buvo kankinami ir žudomi žmonės. Deja, ši vieta, nepriklausomybės pradžioje atimta iš muziejininkų, šiandieną merdi.

Dvarą pardavė Lietuvos vyriausybei

Tarvydų kaimas, kitapus Tūbausių, buvo žinomas nuo XVI a., o Dimitravu tapo tik XIX pradžioje, kai palivarką čia įkūrė grafai Zubovai ir pavadino jo savininko Dmitrijaus Zubovo vardu. Už skolas šis nedidelis dvaras su statiniais atiteko Kretingos valdytojui grafui Juozapui Tiškevičiui, kurį jis užrašė dukteriai Marijai Tiškevičiūtei.

Tarpukariu valdžiai ieškant vietos priverčiamųjų darbų stovyklai įrengti, šis dvaras su 80 ha žemės buvo parduotas Lietuvos vyriausybei, kuri 1937-aisiais čia įrengė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – priverčiamųjų darbų įstaigą, veikusią iki 1940 metų.

Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, apskričių viršininkai ir karo komendantai vieneriems metams į priverčiamuosius darbus Dimitrave – skaldyti apylinkėse surinktus akmenis – siųsdavo administracine tvarka nubaustus piliečius. Įkalintieji gabendavosi akmenis į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Skaldė juos keturkampiais gabalais. Greta Dimitravo nutiestu geležinkeliu akmenys buvo išgabenami ir jais klojami prieškario Lietuvos keliai, gatvės, grindžiamos aikštės, manoma, buvo panaudoti ir Tūbausių bažnyčiai statyti.

Tačiau pagrindinis stovyklos kontingentas buvo antivalstybine veikla užsiiminėję komunistinio pogrindžio veikėjai, tarp jų – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai.

Viename palivarko ūkinių pastatų buvo įrengtas karceris. Jo liekanos šiandien.

Dvaras–kalėjimas–mokykla ir muziejus

1941–1944 m. Dimitravas virto žmonių gyvenimų ir likimų mėsmale: čia ketverius metus veikė koncentracijos stovykla. O netoli Dimitravo, apie 3 km nuo buvusios stovyklos, miške, ant Alkos kaln, buvo šaudomi ir į vieną didelę duobę verčiami žmonės, dažniausiai – žydų tautybės. Remiantis istoriniais šaltiniais, Dimitrave ir jo apylinkėse per karą buvo nužudyta 1 tūkst. 770 žmonių.

Nacistinės okupacijos pradžioje Dimitrave buvo laikomos nespėjusios pasitraukti sovietų karininkų šeimos, okupantai suimdavo ir uždarydavo į stovyklą prievolių laiku nepristatydavusius vietos ūkininkus.

Pokariu dvaro palivarko rūmuose-kalėjimo administracijos pastate buvo įkurdinta pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, o 1964 m. atidarytas Kretingos muziejaus filialas, veikęs iki nepriklausomybės pradžios.

Dimitravo muziejuje 18 metų – nuo 1977-ųjų iki 1995-ųjų – jaunesniąja moksline bendradarbe dirbo Tarvyduose gyvenanti dabar Kretingos muziejuje dirbanti 68-erių Eleonora Ranciuvienė.

„Sovietmečiu Dimitravo muziejaus teritorija buvo gerai prižiūrima, atvykdavo daug ekskursantų, mokinių. Buvo išsaugoti dvaro sodybos-kalėjimo pastatai ar jų liekanos, pastatyta skulptoriaus Antano Dimžlio skulptūra, vaizduojanti tris iškankintus kalinius, o žudynių vietoje – ąžuolo stulpai su varpais. Tačiau prasidėjus permainoms, valdžia įsakė muziejų uždaryti. Nors oficialiai jis veikė iki 1991 metų, bet dar užtruko, kol perdavėme eksponatus Kretingos muziejui“, – pasakojo ji.


Augustinas Pocius su žmona, grįžtantys iš grybavimo, prie siaurojo geležinkelio Darbėnai– Rucava. Marijono Daujoto nuotr. 1926 m. Autoriaus archyvas

Tarpukariu Darbėnuose savo vaistinę turėjęs Augustinas Pocius (1888–?) – vienas iš daugelio carinėje Rusijoje XIX a. pab.–XX a. pr. profesinį išsilavinimą įgijusių lietuvių, 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžusių į savo gimtąjį kraštą. Gimęs 1888 m. Lazdininkų kaime, čia užaugo valstiečių šeimoje. Tėvai, suprasdami mokslo svarbą, savo sūnų stengėsi išleisti į mokslus, ir jis apie 1906 m. baigė Palangos progimnaziją. Vykdydamas tėvų norą savo šeimoje turėti kunigą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, bet čia, nesuradęs pašaukimo, po dviejų kursų iš jos išstojo. Atsisakę tapti dvasininkais, lietuviai jaunuoliai neretai pasirinkdavo farmacininko kelią, išvykę į didžiuosius carinės Rusijos miestus, kur savo profesinę veiklą pradėdavo nuo darbo vaistinėje, nes baigusieji du dvasinės seminarijos kursus, vaistinės mokinio praktika galėjo verstis be papildomų egzaminų. O tai buvo svarbu, nes dažniausiai netekusiems tėvų finansinės paramos vaistinės mokinio darbas padėjo išgyventi ir siekti profesijos. A. Pocius, išvykęs į Kijevą, čia praėjęs vaistininko mokinio ir vaistininko padėjėjo kelią, Kijevo universitete 4 semestrus studijavo farmacijos mokslus ir sėkmingai išlaikęs provizoriaus egzaminus, įgijo universiteto baigimo diplomą, kas jam suteikė teisę verstis provizoriaus praktika. Dirbdamas įvairiose Kijevo vaistinėse, A. Pocius patyrė po bolševikinio perversmo 1917 m. šalį apėmusią ekonominę suirutę, tad po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis su žmona grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Darbėnuose, šalia gimtojo Lazdininkų kaimo.


Stanislovas Tiškevičius (kairėje) su seseria Marija (1891–1896) ir jaunesniuoju broliuku Juozapu (dešinėje). Fot. Vaclovas Zatorskis. Kaunas, apie 1896 m.

Iš paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus gausių palikuonių senųjų kretingiškių atminty geriausiai išliko 1941 m. prie Skuodo žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, tarpukario Kretingos verslininkas ir visuomenininkas Kazimieras Tiškevičius, kurio palaikai ilsisi grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje senosiose miesto kapinėse.

Kazimieras buvo tiktai šeštas iš dešimties grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių vaikų. Iš viso šioje didikų šeimoje augo šešios dukros (viena, vyriausioji – Marija, mirė būdama 5 metukų) ir keturi sūnus – Stanislovas, Juozapas, Kazimieras ir Jurgis.

Pirmasis Marijos ir Aleksandro Tiškevičių kūdikis ir vyriausiasis sūnus gimė 1888 m. kovo 5 d. Lentvario dvare. Pakrikštytas buvo Stanislovu Juozapu Marija (rusiškuose šaltiniuose vietoje Marijos vadinamas Marijonu). Pirmąjį vardą gavo motinos tėvo Stanislovo Puslovskio, antrąjį – senelio iš tėvo pusės Juozapo Tiškevičiaus, o trečiąjį – motinos garbei. Gimdamas jis paveldėjo grafo titulą, kurį oficialiuose dokumentuose rašydavo prie pavardės, ir Tiškevičių giminės herbą „Leliva“.

Iš pradžių augo Lentvario dvare, kuriame tėvai rezidavo po santuokos, o vėliau – po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeimos rezidencija tapusiame Kretingos dvare. Taip pat vaikystės ir paauglystės dienas leisdavo Vilniuje, Trakų gatvėje stovinčiuose senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose, kur tėvai apsistodavo atvykę aplankyti giminių arba tvarkyti įvairių reikalų. Vasarodavo su tėvais motinos paveldėtame Išlaužo dvare prie Nemuno, lankydavosi Palangoje pas senelę Sofiją Tiškevičienę viloje „Sofija“ (dabar – „Anapilis“), svečiuodavosi dėdės Felikso Vincento Tiškevičiaus naujuose Palangos dvaro rūmuose. Retsykiais su motina, tėvu ar seneliu Stanislovu Puslovskiu išvykdavo į Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos ar Prancūzijos kurortus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas