Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Paminklinį akmenį atidengė (iš dešinės) Adolfina Maksvytytė Viskontienė, Monika Rutytė Ruzgailienė ir Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Šeštadienį visi keliai vedė į Vaineikius: ir pačių Vaineikių, ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir iš šio Žemaitijos pakraščio kilę kitų miestelių bei miestų – nuo Klaipėdos iki Vilniaus, ir net užsienin išvykę žmonės, kurių giminės medžio šaknys Vaineikuose, – kas pėsti, kas važiuoti, kas nešini, o kas vežini krepšiais su įvairiausiomis vaišėmis rinkosi kaimo centre šalia „Kningu truobelės“, kur stūksojo balta drobule uždengtas akmuo, prie kurio ne vieną dešimtį metų vaikystėje žaidė kelios vaineikiškių kartos.

Vieno senųjų Lietuvos ir Žemaitijos kaimų istoriją susirinkusiesiems priminė iš rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtų Vaineikių kilusi Vilniuje gyvenanti kraštietė Vaiva Radikaitė-Žukienė, akcentavusi, kad toji istorija prasidėjusi gerokai anksčiau. Tą mena įvairūs padavimai apie švedų supiltą Vaineikių pilalę, kurios vietoj, sakoma, ir dabar tebesama užkastų lobių, ir prie Šlaveitos upelio esantis, kaip manoma, apeiginis kūlis.

XVIII–XIX a. siautusios maro epidemijos neaplenkė ir šio Žemaitijos pakraščio: aplink kaimą esama net ketverių maro kapinaičių. Beje, Vaineikius, Vaineikių miškus kelis kartus savo kūriniuose yra minėjęs vyskupas Motiejus Valančius.

Nedidelis kaimas neliko Lietuvos istorijos nuošalėje. Spaudos draudimo laikais pro vaineikiškio Antano Motiejausko sodybą ėjo knygnešių kelias – sodybos kieme buvusiame išdžiūvusiame šulinyje knygnešiai slėpė lietuvišką spaudą.

Vaineikiškiai dalyvavo ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ir pokariu kovojo su okupantais Vaineikius supančiose miškuose. Į Sibirą buvo ištremtos Mickų, Tamošauskių, Gadliauskių šeimos, o Ronkaičiai ir Martinkai išginti iš namų.

Kartu su klebonu Viktoru Dirvonskiu pasimelsta už Vaineikius, juose gyvenusius, gyvenančius ir savo šaknų nepamirštančius žmones.

„Tačiau Vaineikiai išliko. Atlaikęs maro epidemijas, sukilimus, karus, okupacijas kaimas stovi – kažkiek sumažėjęs, truputį pasenęs, bet vis taip pat tvirtai įkibęs į žemę. Šitas nedidelis, senas kaimas išaugino Lietuvai daug puikių žmonių – gydytojų, pedagogų, žemdirbių, inžinierių ir kitų profesijų žmonių“, – neslėpdama pasididžiavimo vaikystės kaimu V. Radikaitė-Žukienė paminėjo iš Vaineikių kilusius gydytojus: endokrinologijos Lietuvoje pradininką docentą Joną Kiauleikį, savo tėvą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierių, buvusį Santariškių klinikų Vilniuje vadovą Juozapą Radiką, Stasį Janušką, Danutę Moncevičiūtę; pedagogus, tarp kurių ilgus metus Kretingos mokyklose dirbusį fizikos ir matematikos mokytoją Povilą Radiką ir Panevėžio technikumo dėstytoją Juozą Motiejauską, iš greta Vaineikių esančių Darataičių kilusį architektą dailininką Vytautą Moncevičių-Mončį.

Paminklinį akmenį, kuriam pamatus išliejo vaineikiškis Vladas Gelžinis, įrašą iškalė Justinas Petrauskas nuo Pasertupio, kryžių nukalė Mindaugas Jankauskas iš Šauklių, atidengė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys ir vyriausios Vaineikių gyventojos Monika Rutytė Ruzgailienė ir Adolfina Maksvytytė Viskontienė. Akmenyje esančioms ir būsimoms vaineikiškių kartoms lakoniškai primenama: „Vaineike 1576“.

Savo gimines nuotraukose atpažino ne tik Stasė Motiejauskaitė Palubinskienė.

Prisipažinęs, kad vaineikiškiai ne pirmą kartą stebina savo iniciatyvomis, o šįkart tiesiog jį apstulbino, A. Poškys paragino gyventojus susiburti į tikrą, asocijuotą bendruomenę – taip atsirastų galimybė gauti finansavimą jų idėjoms įgyvendinti. O vadovę, kuri jau subūrė bendruomenę ir nestokoja idėjų, vaineikiškiai jau turi: tai – gydytoja Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbanti Vilija Moncevičiūtė-Gelžinienė, kurios iniciatyva ir buvo pastatytas paminklinis akmuo, surengta šventinė vaineikiškių sueiga.

„Akmuo simbolizuoja jūsų kaimelio istoriją. Bet istorija yra ne tik šita žemė, kaimas. Istorija visų pirma esate jūs, Vaineikių kaimo gyventojai. Tad šiandien laiminu ne šitą akmenį, laiminu kiekvieną jūsų, kuris čia gyvena ir, kilęs iš čia, nepamiršo savo šaknų“, – sakė Darbėnų parapijos klebonas Viktoras Dirvonskis.

Nuskambėjus folkloro ansamblio „Šukupis“ dainoms, Gražinai Moncevičiutei perskaičius

V. Moncevičiaus-Mončio eilėraštį, o mokytojui Juozui Maksvyčiui savos kūrybos eiles, vaineikiškiai ir jų svečiai patraukė prie vaišėmis nuklotų stalų, kur jų laukė dar viena staigmena. Ne vieną savaitę V. Moncevičiūtė-Gelžinienė vaikštinėjo po vietinių gyventojų namus, rinko senas, nuo praėjusio amžiaus pradžios fotografuotas nuotraukas, aiškinosi, kas jose užfiksuota. V. Radikaitė-Žukienė iš jų parengė parodą, kurią apžiūrėdami žmonės džiaugėsi ir stebėjosi išvydę savo tėvus, tetas ir dėdes, brolius, seseris, bočius.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas