Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Iš ligoninės pirmą kartą išėjęs pasivaikščioti po Charkovą Sviatoslavas Dubina neslėpė noro kuo greičiau grįžti į savo kuopą ir tęsti kovą su okupantais.

„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar viskas man gerai, nesakau, kad esu sužeistas ligoninėje, nesakau to ir žmonai, dviem sūnums – nenoriu, kad be reikalo jaudintųsi“, – pareiškė Sviatoslavas Dubina.

Šis 48-erių metų kijevietis, 244 bataliono kuopos vadas buvo sužeistas per rugsėjo 6 d. prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkovo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto iš granatsvaidžio išauta granata sprogo šalia vado, ir skelveldros sužalojo jo koją. „Man stebuklingai pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o vien keliose vietose sudraskė raumenis. Smulkios skeveldrėlės suaižė ir kitą koją, rankas, bet tai niekis, dar po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįžti į kuopą“, – pasakojo karys.

Vadas labiausiai džiaugėsi, kad per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, atstovavusių dviem kuopoms, bet šeši patyrė gyvybei nepavojingus sužeidimus. Dar du kariai buvo sužeisti taip, kaip ir jis – per pozicinį atsitraukimą, o trys buvo sužeisti po mūšio, kai džipas užvažiavo ant okupantų padėtos minos. „Šiems kariams irgi pasisekė, nes visą minos smogiamąją jėgą sugėrė priekinis ratas ir variklis, mašinos priekis liko sumaitotas, duobė didžiulė, bet, svarbiausia, visi gyvi“, – šypsojosi S. Dubina.

Su šiuo aukštu, lazdele pasiremiančiu kariu prasilenkiau Charkovo centre ieškodamas optikos parduotuvės. Iki parduotuvės uždarymo buvo likę 15 min., tad skubėdamas karį iš pradžių abejingai pralenkiau.

Tačiau už 100 m sustojau, apsisukau ir ėmiau vytis, nes jis šlubčiojo visai į kitą pusę. Užkalbintas karys pradžiugo išgirdęs, kad aš iš Lietuvos, mat Kijeve gyvenantis klaipėdietis verslininkas Pavelas Sebastjanovičius yra tapęs jo šeimos draugu. Šis lietuvis dalyvavo ir ginant Kijevą, o dabar telkia finansinę ir techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams.

Karys išsidavė, kad ta diena buvo pirmoji, kai ryžosi iš ligoninės išvykti į miestą prasiblaškyti, mat per pirmąsias vienuolika gydymo dienų medikai to nepatarė daryti. Vyras ieškojo, kur galėtų skaniai papietauti, tad dviese ir užsukome į netoliese esančią kavinę. Joje karys užsisakė pasiilgtų suši ir kreminės sūrio sriubos su skrebučiais, aš – mėsos kepsnį.

„Tai, kad Rusija pradėjo karą, telefonu paskambinusi pranešė mama pusę penkių ryto, aš ir pradžių apsimiegojęs netikėjau, tačiau už lango pamatęs sprogimų keliamus šviesos blyksnius pašokau iš lovos“, – pasakojo S. Dubina.

Iki karo jis 18 metų dirbo mokesčių inspekcijoje, buvo tapęs vieno departamento direktoriumi. Pasitraukęs iš ministerijos, S. Dubina tapo aktyviu visuomenės veikėju, inicijavo įstatyminį mokesčių pakeitimo projektą, propagavo šalies reformavimo idėjas.

Pirmą karo rytą keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir bėgti iš Kijevo, o S. Dubina nubėgo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Po to vyras nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą.

Ten pasakius, kad neturi jokios karinės patirties, išgirdo pasiūlymą registruotis teritorinės gynybos (TG) dalinyje, ką jis ir padarė. Ginklai buvo atgabenti ir išdalinti kitą dieną, jų buvo atvežta daug sunkvežimių, mat į TG per kelias dienas Kijeve įstojo 20 tūkst. vyrų, pasiryžusių žūti dėl tėvynės.

Kitą dieną, nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo gatvėje šūvius. Vyras tapo liudininku to, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kijevą tada buvo pasiuntusi kelias desantines diversantų grupes, kurios išsilaipinusios Gustomelio aerodrome privalėjo Kijeve susijungti ir užimti parlamentą, suimti ar nušauti rezidentą, vyriausybės narius.

Po mūšio kuopos vadas buvo skubiai aptvarstytas ir išvežtas į ligoninę operacijai.

Į Kijevą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, viena kurių buvo sunaikinta Obolonėje, o kita Pergalės prospekte. Obolonėje diversantai, turėję dvi šarvuotas mašinas, pavogė kelias mašinas ukrainietiškais numeriais ir persirengė vietos karių uniformomis, tačiau buvo susekti ir persekiojami.

Sprukdami diversantai šarvuota mašina pervažiavo vieną lengvąjį ukrainiečio automobilį, bet šio vairuotojas suspėjo iššokti ir liko gyvas. S. Dubina tapo dalies įvykių liudininku, ir nufilmavo, kaip iš pakelėje sunaikintų diversantų mašinų rūksta dūmai.

„Maskva manė, kad puolimas bus lengvas – Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Gustomelio bei Vasilkovo aerodromus, tačiau mūsų gynėjai numušė pirmus atskridusius lėktuvus, malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius tūkstantį karių, atkovojo Gustomelio aerodromo valdymo skyrių, todėl iš Minsko lėktuvai nebepakilo, ir staigus Kijevo užgrobimo planas sužlugo. Netrukus, kai patys susprogdinom Irpinio tiltą, prasiveržti į sostinę nebeįstengė“, – detaliai pasakojo S. Dubina.

Okupantams atsitraukus nuo Kijevo, TG padaliniams buvo įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą apie Kijevą tam atvejui, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau S. Dubinos kuopa tris su puse mėnesio dalyvavo specialiuose kariniuose apmokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkovą.

„Aš manau, kad karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi čia vykdyti didelį puolimą, bet tai slėpė ir imitavo puolimą Donbase. Charkovo apylinkėse buvo įvykdyta karių rotacija – čia ilgai kovoję būriai buvo pakeisti naujai atvykusiais ir pailsėjusiais, be to, buvo išplatinta melaginga informacija, kad nedidelį puolimą čia planuojame rugsėjo pirmą“, – pasakojo vadas.

Anot S. Dubinos, rugsėjo pirmosios išvakarėse jo kuopa imitavo karių telkimą prie Nikolajivkos kaimo netoli Čugujevo miesto, bet naktį gudriai atsitraukė. Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų ankstesnę buvimo miške vietą, nežinodami, kad karių ten nėra.

„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai okupantų budrumas buvo nusilpęs. Mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi, nukreipiant dėmesį nuo to, kad kiti būriai kiek vėliau puolė strategiškai svarbų Balaklėjos miestą, – pasakojo S.Dubina ir tęsė mintį. – Nikolajivko operacijos vykdymui atrinkome 35 geriausius karius, žvalgyba buvo pranešusi, kad priešų čia yra apie 150, tad atviros kovos turėjome vengti. Mums pavyko tyliai nepastebimiems įeiti į kaimelį, kuriame buvo likę vos keli senyvi gyventojai.“

Vėliau kariai pamatė gatve važiuojantį žigulį, kuris stabdomas nestojo ir bandė pasprukti. Mašiną suvarpę kulkomis kariai išsiaiškino, kad joje vyko priešų būrio vadas ir jo pavaduotojas. Išgirdę šūvius iš miško netrukus išvažiavo du okupantų džipai, kurį vieną ukrainiečiai sunaikino „muse“ vadinamu granatsvaidžiu, o iš antro iššokę priešai pradėjo atsišaudyti, kvietėsi pagalbą.

Netrukus į ukrainiečius ėmė šaudyti priešo tankai bei artilerijos pabūklai, ir okupantai bandė juos apsupti. „Mes buvome labai gerai suplanavę viską, todėl atsitraukimas buvo labai sklandus, aišku, paskutiniai keli šimtai metrų bėgimo buvo labai pavojingi, pro ausis nuolat zvimbė priešų kulkos“, – įspūdžiais dalijosi karys.

Sprogus prie kojos granatsvaidžio išautai granatai S. Dubina dar sugebėjo nubėgti pusšimtį metrų, tačiau vėliau nebegalėjo pajudinti kojos ir sušuko pagalbos. Atskubėjęs medikas ir dar vienas karys paskubomis aptvarstė jo koją, sustabdė kraujo bėgimą, po ko padėjo trauktis. Vėliau vadas iki mašinos buvo gabenamas neštuvais.

S. Dubinos kuopa

Nikolajivkoje buvę okupantai turbūt sužinojo iš vadų apie prasidėjusį didelio masto puolimą ir nesiryžo išeiti iš miško ir juos vytis, bijodami, kad nepatektų į pasalą. Kaimo senoliai vėliau papasakojo, kad okupantai skubiai susirinko į juodus maišus keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotas mašinas ir didžiuliu greičiu spruko.

Panašiai okupantai spruko ir iš kitų Charkovo regiono vietovių, kur prasidėjo netikėtas ir galingas ukrainiečių puolimas. „Maskvos propagandistai po to skelbė, kad mūsų puolimas buvo toks sėkmingas todėl, jog rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai. Realybė buvo tokia – atakavome mes, paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvom rankoje turėję ginklo“, – šypsojosi S. Dubina.

Jo kuopai atsitraukus iš Nikolajivkos ten atvyko išminuotojai, puolimo būriai, kurie turi šarvuotas mašinas ir gali saugiai greitai judėti į priekį. Karys neslėpė, jog nesitikėjo, kad puolimas bus toks sklandus ir pavyks priartėti prie pat Rusijos sienų, bet tuo pačiu yra įsitikinęs, kad jų armija yra pajėgi atkovoti visą šalį.

„Gaila, kad Vakarai mums duoda beveik vien gynybai skirtus ginklus – jei turėtume pakankamai puolamųjų, senai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – pareiškė S. Dubina. Jo kuopa šiuo metu jau yra pačiame Rusijos pasienyje, kur kasa apkasus, rengia gynybinę liniją. Vadas džiaugėsi, kad jo bičiulis lietuvis kartu su kitais verslininkais nupirko Latvijoje džipą ir veža jiems, kad lengviau galėtų judėti laukų keliais.

„Džiugu, kad Lietuva priima mūsų pabėgėlius ir siunčia karinę techniką – jos labai reikia, kad išvytume priešą. Mes tikrai tai padarysime, nes nebijome žūti už gimtinę, o jie čia kovoja dėl pinigų ar prievarta atvežti, tad bijo ir neprilygsta koviniu ryžtu.“

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Charkovo Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas