Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ

Pirmasis rinkimų turas jau įveiktas. Tačiau didesnės dalies rinkimų apygardų laukia pakartotiniai balsavimai. Rinkėjai spręs, kuris iš dviejų į antrą rinkimų turą išėjusių kandidatų Seime atstovaus rinkėjų interesams.

Kažkada lietuviškosios demokratijos aušroje ne kartą girdėjau aiškinant, kad tiek daugiamandatėje, tiek vienmandatinėje apygardoje išrinkti kandidatai privalo atstovauti visų žmonių ir visos valstybės interesams.

Teoriškai – demokratijos arklys, praktiškai – neveža. Nes toks aiškinimas rinkėjų galvose nesusiderina su vienmandatinių apygardų idėja...Kam stengtis, leisti pinigus ir eikvoti nervus dar dėl būrelio Seimo narių, kurie vis tiek turės šokti pagal Vilniaus valdžios dūdelę? Todėl jie pasirenka tą kandidatą, kuris atstovautų būtent jiems.

Iš esmės tokia tvarka lemia vienmandatininkams didžiausią galvasopę: ar klusniai balsuoti taip, kaip nurodo aukštesnė valdžia, ar atsižvelgti į savo rinkėjų interesus ir ginti juos, užsitraukiant vadų ir vadukų nemalonę?

Mat, praktiškai ir vienmandatinėje apygardoje išrinktasis Seimo narys, jei nori būti girdimas ir matomas, turi priklausyti kokiai nors Seimo frakcijai. Jei išrinktasis yra dar ir Seime įsitvirtinusios partijos narys, tai jis automatiškai tampa tos partinės frakcijos nariu, o jei nepartinis, tai pasirenka, kuriai frakcijai priklausyti.

O tada ima ir išaušta diena X, kai vienmandatininkui iškyla klausimas, kam atstovauti? Ar partinei linijai, kuri pateikiama neva kaip valstybinė politika, nors dažniausiai atstovauja kokios nors verslo grupės, maitinančios (finansiškai) partiją, interesams, ar savo rinkėjams, kuriems tas neva „valstybinis interesas“ kelia grėsmę tradiciniam jų gyvenimo būdui bei ramiai, sveikai, saugiai vaikų ir vaikaičių ateičiai?

Štai toks pasirinkimas buvo iškilęs šių metų sausio mėnesį Mėguvos rinkiminės apygardos Seime atstovui Mindaugui Skritulskui, kai ministrai Dainius Kreivys ir Simonas Gentvilas parėmė danų verslininkų planus statyti milžinišką pavojingos chemijos gamyklą mažutyčiame Auksūdžio kaime šalia Darbėnų.

Padėtis buvo dar keblesnė dėl to, kad Kretingos savivaldybės, kurios teritorijoje yra Darbėnai, dauguma rinkėjų priklauso kitai, Kuršo rinkiminei apygardai. O vietos valdžia karštai pritarė tokiems verslo ir Vilniaus valdžios planams.

M. Skritulskas šitoje situacijoje nedvejojo nė minutės. Jam pakako sąžiningumo, gyvenimiškos išminties ir gebėjimo numatyti vienokio ar kitokio pasirinkimo pasekmes, tad nedvejodamas jau per pirmąjį susitikimą su gamyklos atstovais Darbėnų gimnazijoje sausio mėnesį stojo ginti vietinių žmonių interesų.

Tada jam reikėjo diskutuoti, ieškoti argumentų, teisinių įrodymų, ginčijantis ir su Kretingos savivaldybės meru bei jo komanda, ir belstis į Vilniaus valdžios atstovų protą ir sąžinę.

Beje, tai toli gražu ne vienintelis M. Skritulsko darbas dėl Palangos, jos ir aplinkinių gyventojų bei svečių, tūkstančiais suplūstančių į Palangą ir aplinkines kurortines vietoves bei centrus. Verta prisiminti, ir kaip jis sutartinai su meru Šarūnu Vaitkum „atsimušė“ nuo Vyriausybės remiamų verslininkų, norėjusių privatizuoti baseiną, ir nuo įtakingos konservatorės ketinimų draugei padovanoti vieną sanatorijų, ir t.t.

O šiandien konservatoriaus laukia kur kas sunkesnis uždavinys: išlaikyti Mėguvos apygardos rinkėjų pasitikėjimą, laimėti galimybę ir toliau Seime budriai ir protingai atstovauti jiems, susirungus su „Nemuno aušros“ kandidatu Karoliu Neimantu.

Dabartiniai rinkimai pasižymi išskirtiniu politiniu-psichologiniu niuansu: aršia rinkėjų, gyvenančių regionuose, neapykanta konservatoriams. Todėl, kaip parodė pirmasis rinkimų ratas, didelį skaičių mandatų Seime laimėjo aštriausiai juos kritikavusi politinė partija „Nemuno aušra“.

Kurį kandidatą pasirinkti Mėguvos apygardos rinkėjams? Ar vadovautis jausmais, neapykanta (konservatoriams), ar sveiku protu, žiniomis ir meile savo pajūrio kraštui?

Kieno interesams atstovautų K. Neimantas, jei vėl iškiltų klausimas dėl vandenilio ir metanolio gamyklos statybos šalia Darbėnų (o tokia grėsmė yra labai reali, nes bent jau iš Seimo neišnyks nei D. Kreivys, nei S. Gentvilas).

Primenu gerbiamiems rinkėjams, kad „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis susitikime su rinkėjais Kretingos rajono kultūros centre į klausimą, kaip elgtųsi jo partija, patekusi į Seimą, jei vėl iškiltų chemijos monstro statybos klausimas, atsakė, kad remtų gamyklos statybą!

Tad kokią poziciją šiuo ir panašiu atveju užimtų K. Neimantas: klausytų savo lyderio ar atsižvelgtų į rinkėjų nuomonę?

• Rašyti komentarą (44)