Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriaus pirmininkas Sigitas Kupšys paaiškino, kaip laukiniai gyvūnai miške gyvena žiemą ir kiek prie to prisideda žmogus.

Atėjus žiemai, ir pakankamai gausiai iškritus sniegui, atsiranda gyventojų, kurie skuba į miškus vežti maisto laukiniams gyvūnams. Tačiau specialistai akcentuoja – ne kiekviena žiema yra kritinė, o netinkamas gerumo demonstravimas kartais gali padaryti daugiau žalos negu naudos. Be to, pagal tam tikras taisykles, laukinių gyvūnų maitinimu rūpinasi medžiotajai. Apie tai „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Kretingos skyriaus pirmininku Sigitu Kupšiu.

Kritinės padėties rajone nėra

Miškuose, anot miškininko Sigito, galima pastebėti dviejų tipų laukinių gyvūnų maitinimo vietas: viliojimo vietose naudojamas natūralus pašaras, skirtas pritraukti medžiojamuosius gyvūnus. Laikantis griežtų medžioklės taisyklių, šėryklos įrengiamos tam, kad gyvūnai galėtų pasimaitinti, ir prie jų medžioti draudžiama. „Jeigu tuose miškų plotuose laukiniai gyvūnai nerastų maisto, tai nebūtų ir žvėrių, todėl nuo seno medžiotojai pasirūpindavo šėryklomis. Tai nėra naujas reiškinys. Atrodo, kad šiemet sulaukėme gausiai sniego, tačiau anksčiau jo būdavo dar daugiau, – paaiškino S. Kupšys. – Šėrykla – tai vieta, kur gyvūnas gali ateiti, ramiai maitintis, o žmogaus veikla čia turi būti itin atsargi.“

Maitinti laukinius gyvūnus žiemą būtinybės nėra. Anot LMŽD Kretingos skyriaus pirmininko, žvėrys pasirūpinti puikiai geba ir patys: „Kol virš sniego nėra susidariusi pluta, o šiuo metu miške sniegas pakankamai dar purus, gyvūnai savo kanopomis, knyslėmis prakapsto sniegą ir randa maisto.“

Miško kirtavietės, nulaužti ar nukirsti medžiai tampa natūralia pašarine baze – žvėrys graužia žievę, šakas, ūglius. „Pavyzdžiui, nukirsta blindė ar drebulė elniniams yra tikras delikatesas. Šakos ir kamienai – tai maistas, kurį jie puikiai ėda“, – paaiškino miškininkas.

Anot jo, dažnai žmonės net nepastebi, kiek daug natūralaus maisto žvėrys randa patys, ypač kai sniegas nėra sukaustytas ledo pluta. „Vertinant situaciją Kretingos rajone, kritinės padėties šiuo metu nėra. Nors sniego ir nemažai, bet jis purus, be plutos, todėl kanopiniai gyvūnai lengvai pasiekia žemę, o šernai be vargo išknisa maistą. Šiandien tikrai nėra pagrindo sakyti, kad žvėrims gresia badauti“, – atkreipė dėmesį S. Kupšys.

Šėryklose paliekamas tik natūralus pašaras. „Laukinius gyvūnus galima maitinti tik natūraliu pašaru. Medžiotojai maitina grūdais, kukurūzais, žirniais, pašariniais runkeliais, kartais – silosu. Priklauso, kokio pašaro tuo metu galima gauti iš ūkininkų“, – įvardino medžiotojas.

Šėryklos ypač naudingos, kai sniegas šiek tiek atitirpsta ir vėl staiga užšąla. Tada viršutinis sniego sluoksnis būna kietas. Kaip aiškino S. Kupšys, net ir grubią odą turintys šernai ją susibraižo ir susidrasko, o stirnos, kurių kojos – plonos, gali ne tik jas pažeisti, bet ir susilaužyti: „Tada jau gyvūnams būna daug problemų. Tam šėryklos ir reikalingos, nes laukiniai gyvūnai, atradę maitinimosi vietą, būna netoli jos, taip kaupdami energiją ir nežalodami savęs.“

Viliojimo vietose naudojamas natūralus pašaras, skirtas pritraukti medžiojamuosius gyvūnus laikantis griežtų medžioklės taisyklių.

Maitinti tik natūraliu pašaru

Nors laukinių gyvūnų nereikia papildomai maitinti, tačiau atsiranda bandančių jiems „padėti“. „Pavieniai asmenys tai daro retai, dažniau tokias išvykas organizuoja mokyklos. Viskas gerai, jeigu nuveža natūralaus pašaro – morkų, kopūstų, kitų daržovių, tačiau problema atsiranda tada, kai gyventojai laukinius gyvūnus ima maitinti duona, bandelėmis, kitais kepiniais.

Tai nėra jų raciono maistas“, – akcentavo miškininkas. Gerai, kad mokinių ekskursijas į mišką mokyklos derina su Valstybinių miškų urėdija. Taip yra skatinamos elgtis ir toliau.

Kita klaidinga gyventojų mąstysena, kad maistą laukiniams gyvūnams galima palikti bet kur. Miškininkas atkreipė dėmesį, kad šėrykloms vietos parenkamos atsakingai, o maistą palikus bet kur, jo žvėris gali ir neatrasti. „Nereikėtų palikti pašaro bet kur. Jeigu jau nuspręsta padėti, tai daryti reikia tik tam skirtose vietose – šėryklose ar gyvūnams įprastose lankytis vietose“, – paaiškino S. Kupšys.

Vis dėlto yra gyvūnų, kuriems žiemą gali prireikti pagalbos. Didžiausios problemos kyla ne žvėrims, o paukščiams – ypač smulkiesiems. Gili sniego danga uždengia jų maitinimosi bazę, todėl atvirose vietose labai praverčia lesyklėlės. Specialistai rekomenduoja jas įrengti su stogeliu ir berti tinkamą lesalą – sėklas, grūdus. „Pagalbos reikia nebent kurapkoms, kurios iki savo maisto šaltinio, esant tiek sniego, nebeprisikasa“, – tikino miškininkas.

Specialistai akcentuoja – laukiniai gyvūnai puikiai prisitaikę prie žiemos sąlygų. „Jie nėra tokie bejėgiai, kaip kartais mums atrodo. Tai eilinė žiema, nuo kurios mes, žmonės, tiesiog esame atpratę, – apibendrino pašnekovas. – Todėl svarbiausia neperlenkti lazdos, vadovautis specialistų rekomendacijomis ir prisiminti, kad gera intencija ne visada reiškia gerą rezultatą.“

Jeigu laukiniams gyvūnams prireiktų pagalbos, specialistai apie tai gyventojus informuotų. „Miškininkai, girininkai visada informuoja gyventojus, jeigu gyvūnams reikia pagalbos, ir pasako, ką žmonės gali padaryti“, – skatindamas gyventojus būti atsakingais, kalbėjo S. Kupšys.

• Rašyti komentarą (1)