Pajūrio naujienos
Help
2024 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar stebite viešai transliuojamus rajono Tarybos ir komitetų posėdžius?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Didžiausia bausmė būtų likti našta artimiesiems

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Sveikata
  • 2006-07-04

Henriką Druskinį rajone pažįsta daugelis. Užtenka paminėti buvusį Kretingos sodininkystės ūkį ir Dupulčiuose šiandieną dar išlikusius, nors jau baigiamus naikinti sodus, vaismedžių medelynus. Po praktikos 1964 metais jis čia grįžo dirbti 1966 metais. Tuomet sodų buvo vos 24 hektarai, o atgavus Nepriklausomybę sodai plytėjo apie 400 hektarų plote.

Henrikas Druskinis sakė, jog per ilgus ligos mėnesius naujai sudėliojo gyvenimo vertybes ir dar stipriau pamilo gyvenimą.

“Dabar greit nebeliks nieko, skaudu. Tačiau tų procesų nepakeisi, turi susitaikyti, kad gyvenimo atgal neatsuksi”,- sakė Henrikas Druskinis. Šiemet šešiasdešimtmetį atšventusį Henriką Druskinį žmonės pažįsta dar ir kaip aktyvų visuomenininką, politiką - Kretingos rajono savivaldybės Tarybos narį. Šį birželį sukanka vieneri metai, kai Henriko Druskinio nebebuvo matyti Savivaldybėje, nei Tarybos, komitetų posėdžiuose. Retas - dienos-keleto - svečias buvo jis ir savo namuose. “Dantės pragaro ratus praėjau”,- sakė Henrikas Druskinis apie tuos vienerius metus.

Operavo penkis mėnesius

Cukraligė Henrikui Druskiniui buvo diagnozuota 2000 metais. Ligą paveldėjo iš motinos, tik jį liga užklupo jaunesnį. Motina mirė sulaukusi 80-ies, cukralige prasirgusi 11 metų. “Man prasidėjo nuo to, kad ėmė paskaudėti kojas. Gydytojai iškart nustatė - cukraligė”,- sakė jis. Ligos būta agresyvios. Pernai rudenį ėmė opėti kojų blauzdos. Skausmas buvo nepakenčiamas. Birželio 21 dieną susiruošė su kitais Savivaldybės Tarybos nariais vykti į Estiją, tačiau atsidūrė ligoninėje. Kauno klinikų profesoriaus Danilevičiaus šmaikščiai išsakyta išvada buvo sukrečianti - opas sukeliantis užkratas išbujojęs kaip šiltnamyje, jam sunaikinti šautuvo neužteks, jeigu iš patrankų atlaikysi... Ligoninėje apie tris savaites dėl skausmo negalėjo įlipti į lovą, miegojo fotelyje. Nuo skausmo sutriko širdies ritmas. Reikėjo pašalinti nekrozuotus, sunykusius blauzdų raumenis, sulaukti, kol ims atauginėti nauji. Nesėkmės atveju grėsė abiejų kojų amputacija. “Penkis mėnesius pjaustė. Nepastovėjau ant kojų, tik dviejų seselių palaikomas. Po Naujųjų buvo apėmusi depresija, nualina skausmą malšinantys vaistai”,- pasakojo Henrikas. Neviltį tirštino ir netyčia nugirsti, skirti ne paciento ausiai pokalbiai: “Kiek čia galima, reikia amputuoti”. “Trūko tik mano žodelio, kad pjaukit. Kojas dar ir tai išgelbėjo, kad nesutriko galūnių kraujotaka ir galūnės neužgangrenavo”,- teigė Henrikas.

Kol grįžta jėgos, žmona Zita Henriką saugo nuo darbų išpuoselėtoje šeimos sodyboje Dupulčiuose.
Liga ištuštino šeimos piniginę

Užsitęsusį ligos gydymą Klaipėdos miesto ligoninėje apmokėjo Teritorinė ligonių kasa. “Tiek daug lovadienių vienam žmogui, kiek gavau, skirti gali tik tokio masto gydymo įstaigos, kaip Klaipėdos miesto ir į ją panašios ligoninės”,- sakė Henrikas. Besigydydamas išsiaiškino, jog klinikoje Londone tokių opaligių gydymo para kainuoja iki 400 eurų.

Kartkartėmis nepagijęs ligonis buvo priverstas grįžinėti į namus. Padaryti 2-3 dienų stacionaraus gydymo pertrauką, kad šeimos gydytojas išrašytų kompensuojamus vaistus, o svarbiausia - tvarsliavą. Ligoninės medikai pagal nustatytą finansavimo tvarką išrašyti kompensuojamų medikamentų neturi teisės. Vienas tvarsčio lapelis kainuoja 50 Lt, o jų ir šiandieną tebereikia trijų, keturių. Tai kainuoja 150-200 Lt, tvarstis tarnauja dieną-dvi. Žmona Zita Druskinienė neslepia, kad tie vieneri kovos su vyro liga metai tirpte ištirpdė šeimos santaupas.

Gydytojas ir ligonis turi veikti išvien

“Per tokį ilgą laiką įsišneki su daktarais. Niekas taip neerzina gydytojo, kaip ligonio priekaištai, kad gydytojai kalti dėl jo ligos. Atsigula į ligoninę ir jau antrą dieną ima pretenzijas reikšti, kad nėra geriau, kad ne taip gydo. Daktarams tinka, jeigu tiki, kad išgysi. Tas tikėjimas tinka ir pačiam”,- sako Henrikas. Užsibuvęs ligoninėje kartais pasijusdavo nesmagiai, esąs našta. Tačiau Endokrinologinio skyriaus vedėjas Antanas Navickas visus nesmagumus humoru išsklaidydavo. “Aš tavęs ant pečių nenešioju”,- sakydavo jis. Gydytojo A.Navicko rūpesčiu šešis mėnesius ligonis dalyvavo Ženevos programoje. “Jeigu ne ši programa, inkstai nebūtų atlaikę milžiniškų vaistų dozių”,- teigė Henrikas Druskinis. Dėkingas jis ir Kretingos gydytojams: “Išmanantys, nuoširdūs, tik neturi tokių galimybių, aparatūros kaip centrai sudėtingoms ligoms gydyti”.

Nors šiandieną yra išrašytas iš ligoninės Klaipėdoje, ten jį priima kiekvieną savaitę. Žmona Zita išmoko pertverti gyjančias žaizdas, tačiau medikai nepataria rizikuoti, nes bet koks, pats menkiausias užkratas gali niekais paversti vienerių metų pastangas pagyti.

Su liga nebuvo vienas

“Laikas ligoninėje eina kitaip. Žiūri pro langą, kaip tirpsta sniegas, brinksta, sprogsta medžių pumpurai. Lauki namiškių, žinodamas, kada jie atvyks, ir draugo, kuris netikėtai palatos tarpdury išdygs. Mirė daug palatos kaimynų, pažįstamų. Vieną dieną jis tau - bejėgiui - padeda. Išveža jį į kitą palatą ir iš slaugytojos sužinai, kad mirė”,- pasakojo Henrikas Druskinis. Ligoninėje perskaitė Biblijos enciklopediją, visas keturias evangelijas, testamentą. Stiprybės suteikė žymių žmonių, tokių kaip Cezaris, biografijos.

Akyse sublizga ašaros, prisiminus kolegų iš Tarybos per Kalėdas, gimtadienį įteiktus vokus su pinigais. Ši pagalba buvo daug didesnė už jos piniginę išraišką. Lankydavo meras Valerijonas Kubilius, Seimo nariai Egidijus Klumbys, Virginijus Domarkas, Vaclovas Stankievičius. Jie vaistų neatnešdavo, bet ilgam - gerą nuotaiką. Vedėjas A.Navickas juokdavosi, kad per Henriko lankytojus jam nebėra kada dirbti, su šlipsu reikia vaikščioti. Neperpratęs, kodėl juo taip rūpinosi Tarybos narys, verslininkas Algis Šoblinskas, iš pastarojo išgirdo atsakymą, kad vaikystėje jis gyveno šalia medelyno, medelyne ir užaugo, o medelynas buvo neatsiejamas nuo Henriko Druskinio.

“Gal po aštuonių mėnesių ir pakelsime abu taures”,- išrašant iš ligoninės sakė profesorius Danilevičius. Puoselėdamas slaptą mintį grįžti į visuomeninį gyvenimą, Henrikas Druskinis pripažįsta, jog baisiau už patirtas kančias būtų likti našta artimiesiems. “Bent namus kad pasaugočiau, jeigu kitko nepajėgsiu”,- sakė jis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas