|
Tik medikas žino, ko reikia medikui
Rudenį bus penkeri metai, kai gydytoja Irena Narmontaitė vadovauja Kretingos pirminiam sveikatos priežiūros centrui (PSPC).Rudenį baigiasi jos, kaip centro vadovės, kadencija. Nors iki kadencijos pabaigos liko labai nedaug, I.Narmontaitė dar negali tvirtai pasakyti – nori likti tik gydytoja ar gydytoja ir vadove. Prieš tapdama centro vadove, I.Narmontaitė jau buvo žinoma ir pripažinta gydytoja. Todėl ne vienas stebėjosi, kad gydytoja imasi administracinio darbo. Pati I.Narmontaitė savo apsisprendimą aiškina noru padaryti geriau.
Ėjo ketvirti metai, kai Kretingoje buvo įkurtas pirminis sveikatos priežiūros centras. Tačiau, pasak I.Narmontaitės, Kretingoje niekas nesikeitė į gera. Tuomet gydytojai atrodė, kad pirminio sveikatos priežiūros centro idėja suteikia naujų galimybių, kurios nebuvo išnaudotos. Galimybė pakeisti gydytojų darbą, kad jie turėtų geresnes darbo sąlygas ir atlyginimus, kad daugiau laiko galėtų skirti pacientams tikrinti ir su jais bendrauti, o ne dokumentams pildyti, kad pacientams būtų teikiamos kokybiškos paslaugos, lėmė I.Narmontaitės apsisprendimą perimti į savo rankas centro vairą. Paklausta, ar įgyvendino tai, dėl ko ėmėsi vadovės darbo, gydytoja vienareikšmiško atsakymo neranda. Per penkerius metus keitėsi situacija ne tik politikoje, bet ir sveikatos apsaugos sistemoje. Kiekviena diena – vis nauja situacija, vis nauji iššūkiai, vis nauji sprendimo būdai. „Buvo momentų, kai norėjau viską mesti – ne tik vadovavimą, - prisipažino I.Narmontaitė. – Norėjau išvykti dirbti į kitą šalį. Bet kitą dieną vėl užgriūdavo nebaigti darbai, kuriuos turėjau užbaigti“. Vadove I.Narmontaitė tapo ir dėl to, kad visada norėjo siekti daugiau, gilintis į dar nepažintas sritis. Jeigu nebūtų tapusi vadove, būtų siekusi gilesnio pažinimo kitose medicinos srityse kaip gydytoja. Būdama pradinėse klasėse, I.Narmontaitė sakė svajojusi apie tai, kad užaugusi bus mokytoja. Tačiau šiuos planus aukštyn kojomis apvertė giminėje nutikęs skaudus įvykis. I.Narmontaitė buvo aštuntos klasės moksleivė, kai sunkiai susirgo jos giminaitė. Septynerių metų mergaitę mirtis ištiko dėl auglio galvoje. Pasak I.Narmontaitės, jai sunku buvo susitaikyti su tokia neteisybe, kai miršta jauni žmonės, kuriems privalu gyventi. Tuomet ji ir apsisprendė tapti gydytoja. Neįveikusi sovietmečiu labai didelių ir kyšiais garsėjančių stojamųjų egzaminų pirmus metus, ji medicinos studente tapo antru bandymu. Terapeute arba vidaus ligų gydytoja I.Narmontaitė tapo dėl to, kad tai buvo plati sritis, todėl ir „arčiau širdies“. „Dabar gydytojui padeda medicininė aparatūra, o tada reikėjo galvos“, - sako I.Narmontaitė, kitąmet švęsianti gydytojos darbo trisdešimtmetį. Nors ir dabar „galvos“ reikia ne mažiau. Žmogus yra nedaloma visuma su visomis sudėtingomis sistemomis. Šeimos gydytojas pacientą siunčia pas vieną, antrą, trečią specialistą, kurie pateikia išvadas iš savo srities. Gi šeimos gydytojui reikia visa tai sujungti į visumą, nes negaluojant vienai žmogaus sistemai, negaluoja visas žmogaus organizmas. „Šeimos gydytojai dirba dideliais krūviais, jiems reikia pildyti daug dokumentų, juos tikrina „Sodra“, Teritorinė ligonių kasa, kitos institucijos, - sako I.Narmontaitė. – O ir pacientai dabar labai nekantrūs - ne bendraujantys su gydytoju, o reikalaujantys. Neretai jie ateina jau patys nusistatę diagnozę ir reikalauja vaistų“. Nepasitikėdamas gydytoju, pacientas, I.Narmontaitės žodžiais, skriaudžia pats save. Nes ligą, kaip teigiama, įveikia dviese – ligonio tikėjimas ir gydytojas.
|