Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Praverti mokytojos ir poetės Bronės Liniauskienės namų duris paskatino ne tik redakciją pasiekiantys eilėraščiai, kuriuose - gilūs, gyvenimo vertę permąstančio žmogaus monologai, bet ir ilgesys.

Kiekvienas, manau, ilgimės šio žmogaus žodžio - tarsi šviesos blyksnio. Kad jis apšviestų trumpas, prieblandos šešėliuose skęstančias gruodžio dienas. Kad suteiktų tvirtybės ir išminties...

Bronė Liniauskienė: “Esu tos – senosios, klasikinės – poezijos atstovė. Bet man įdomūs ir jauni rašytojai modernistai”.
- Į mūsų duris beldžiasi šventės. Kokios šv. Kalėdos Jums yra išlikusios vaikystės prisiminimuose?

- Kūčios ir šv. Kalėdos - gražiausi vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Tai gerumo, ramybės, jaukumo šventė. Aukštaitijoje ji būdavo balta ir šalta, neprisimenu, kad būtų purvo ar lietaus. Visi žinojome, kad tą dieną negalima pykti, bartis, pakelti balso. Tai - šeimos susitelkimo ir meilės šventė. Tas prieššventinis bruzdesys, ruoša: visur turi būti švaru, viskas nuplauta, išplauta, sutvarkyta. Sočiai pašerti gyvuliai, net šuns būdoj pakeistas šienas.

Baigiami gaminti valgiai, bet ant Kūčių stalo - žinojom - bus tik vegetariniai. Visą dieną pasninkas, todėl mes, vaikai, labai laukdavome vakarienės, kai bus padėti kūčiukai (dar vadinami šližikais) su aguonų pienu. Prie balta staltiese užtiesto stalo - malda, iš tėvo rankų laužiamas kalėdaitis (pas mus vadinamas plotkeliu). Visas vakaras jaukus, pokalbiai apie praėjusius metus, viltis, kad Dievas leis gyviems ir sveikiems sulaukti kitų. Ir, žinoma, ant stalo jokio alkoholinio gėrimo, kaip ir nė vieno girto tą dieną kaime. Nei per Kūčias, nei šv. Kalėdų pirmąją dieną niekas neidavo į svečius - tai būtų buvę tiesiog nepadoru. Tik į bažnyčią.

- O šv. Kalėdos Jūsų namuose? Ar laukiate jų?

- Švęsdami stengiamės laikytis tradicijų, tačiau laikas kai ką pakoregavo. Išliko ta pati malda prieš vakarienę, iš mano rankų laužiamas kalėdaitis, ant stalo - dvylika valgių, bet prie stalo susirenkame ne visa šeima. Iš Klaipėdos visada parvažiuoja dukra ir vaikaitis, o sūnus, kuris gyvena Vilniuje, švenčia žmonos “pusėje”, su jos tėvais.

Trūksta kažkokio pastovumo, ramybės. Gal dėl to, kad kitoks gyvenimo tempas, gal tiesiog trūksta anos praeities.

- Kaip prasideda Jūsų diena? Kaip Jūs gyvenate?

- Mes su viena drauge esame sutarusios: jeigu mūsų kas nors paklaustų, kaip gyvename, visiems atsakyti - “ačiū, gerai”. Ir iš tikrųjų yra gerai, kol žmogus yra gyvas, kol jis juda, kol kuo nors gali užsiimti. Per daug iš gyvenimo norėt nereikia. Geriau nebus. O blogiau tai tikrai kad bus.

O užsiimu aš labai liūdnai. Kadangi tie mano žingsneliai yra sulėtėję, tai atsikėlusi pasitvarkau buitį ir po to visa diena praeina arba skaitant, arba rašant, arba kalbant telefonu. Ligos įkalino mane kambary, tai yra didžiausias mano gyvenimo trūkumas, kad negaliu niekur išeiti ir esu pririšta prie knygų, prie darbo stalo.

- Jei galėtumėte, kur visų pirma eitumėte?

- Į parką. Nenoriu eiti prie lango, nes nenoriu pavydėti žmonėms, kurie vaikšto. Pats ėjimas man būtų didelė šventė. Nors trumpam, nors neilgam...

- Jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, ką keistumėte?

- Nieko nekeisčiau. Vėl dirbčiau mokykloje, kurią palikau prieš septynerius metus. Baigusi mokslus galėjau dirbti filologinį darbą, laikraščio redakcijoje, bet ėjau mokytojauti. Tą patį padaryčiau vėl. Tai beprotiškai sunki profesija, bet dirbti su jaunimu - kas gali būti įdomiau. Nors keičiantis gyvenimui keičiasi ir jauni žmonės, bet, manau, visada išliks tų, į kurių širdį ir jausmus galima prabilti, surasti bendrą kalbą.

- Išugdėte gausų būrį talentingų žmonių. Ar stebite jų kelią?

- Daug gabių žmonių paleidau iš savo akiračio. Jie buvo daug žadantys “mokykliniai” rašytojai: Feliksas Paulauskas, Rimantas Steponavičius, Justina Škimelytė. Jų buvo šešiolika, kurie daugelį metų buvo pirmų-antrų vietų laimėtojai respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose. Išskyrus gabią poetę Eleną Karnauskaitę, manau, jog dalis jų nerašo.

- Kaip vertinate dabartinę literatūros padėtį Lietuvoje?

- Stengiuosi perskaityti visą naujausią lietuvišką poeziją ir prozą, pačias naujausias knygas. Rausiuos tarp spausdinto žodžio. Vertinti neturiu teisės - nesu kritikė. Galiu išsakyti savo asmeninę poziciją: esu tos - senosios, klasikinės - poezijos atstovė. Man ir dabar labiau patinka klasikiniai eilėraščiai. Bet man įdomūs ir jauni rašytojai modernistai. Jeigu klasikinį eilėraštį išgelbsti ritmas ir rimas, kuris žmogų tarsi užliūliuoja, tai šiuolaikiniai kūrėjai turi turėti begalinį užtaisą: turi mokėti verlibrą, išmanyti pačias naujausias poezijos tendencijas. Ir svarbiausia - arba turėtų visus nustebinti, arba pabertų gražių, dar negirdėtų metaforų. Ten, kur yra “mandravojimas” žodžiais, ten nėra poezijos. Dabar užėjo kažkokia poezijos manija.

Kūryba - sudėtingas dalykas, čia nėra vidurio: arba tu sugebi rašyti, arba - ne.

- Naujausiuose Jūsų eilėraščiuose - svarūs žodžiai, aiškūs simboliai. Juose - būties skonis, laukimas kažko neišvengiamo. O gal klystu?

- Mano eilėraščiai - tamsūs. Juose mažai pavasario, šviesos. Jie kupini liūdno susimąstymo, ir džiaugsmo tikrai nėra. Nugyventi metai ir gyvenimo patirtis giliau leidžia pasverti, ko laukti iš to gyvenimo, ką jis davė. Pagrindinė tema yra gyvenimas ir laikas. O jis atrodo tragiškas, skaudus mano požiūriu. Jis neišvengiamas, nesulaikomas. Visas gyvenimas sutelpa į laiką.

- Kitais metais šviesą išvys Jūsų eilėraščių rinktinė, kurią leidžia Klaipėdos leidykla “Eglė”. Kokiomis mintimis sutinkate šį savo “kūdikį”?

- Pasirodysianti knyga, kuri dar neturi pavadinimo, suteikia pakylėjimo jausmą. Po paskutinio eilėraščių rinkinio “Ant vakaro kranto” nebetikėjau, jog kada šviesą išvys dar vienas leidinys.

- Ar išsiaiškinote žmogaus šioje žemėje būties prasmę?

- To neišsiaiškino net patys gudriausi pasaulyje žmonės. Manau, jog kiekvienas turime dorai nugyventi gyvenimą, niekam nepakenkiant, neįskaudinant, vienas su kitu randant bendrą kalbą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas