Monotipijų autorė kuklinasi savo kūryba dalintis su kitais

Antrą kartą Kūlupėnų bibliotekoje surengta mokytojos Valės Kniukštienės monotipijos technika atliktų darbų paroda. Šį kartą parodoje eksponuojama 16 jos darbų.

Valė Kniukštienė manė, kad jos monotipijos įdomios tik jai pačiai, ir ilgą laiką nesiryžo savo darbų rodyti kitiems.

Manė mokytojauti tik trejus metus

V.Kniukštienė gimė ir augo Kūlupėnuose, nors, kaip pati teigia, gyvenime teko ir pasiblaškyti. Tačiau vėliau motina pasistengė, kad ji, kaip paklusni ir gera dukra, liktų namuose ir gautų mokytojos darbą Kūlupėnuose. Taip ji 1974 metais ir pradėjo čia mokytojauti. Iš pradžių manė, kad mokytoja dirbs tik trejus metus, bet likimas lėmė dirbti iki pat pensijos.

Dirbdama mokykloje neakivaizdiniu būdu baigė Istorijos fakultetą Vilniaus universitete.

V. Kniukštienės nuomone, domėjimasis monotipija prasidėjo dar tada, kai dirbo pradinių klasių mokytoja. Vaikai vis nori išmokti naujų dalykų, tad ir pačiam mokytojui tenka kažką išbandyti, kad galėtų mokyti kitus – piešti, karpyti iš popieriaus ir net šokti.

Išėjus į pensiją - naujos galimybės

Nors ir gyvenant kaime, 2006 metais išėjus į pensiją, atsirado daugiau laisvo laiko. Todėl neturėdama ką veikti, mokytoja į rankas vis dažniau ėmė dažų ir popieriaus.

Mokykloje monotipijas su vaikais darydavo ant mažų popieriaus lapelių, o dabar moteriai gimė noras išbandyti šią techniką ir ant didesnio formato.

Dirbant paaiškėjo, kad paprastas baltas vatmano lapas netinka, kad reikia popieriaus slidžiu paviršiumi. Tam tinką seni kalendoriai, afišos. Pažįstami, pamatę mokytojos darbus, dabar pasiūlo jai ir tokio popieriaus.

Valės Kniukštienės monotipijose kiekvienas įžvelgia kažką skirtingo.

V.Kniukštienė pastebėjo, kad monotipijos ne visada vienodai pasiseka. Pavasarį, kada šviečia saulė, dirbti sekasi geriau negu niūrią, apsiniaukusią rudens dieną.

Parodos autorė teigė, kad šiuo metų laiku taip pat nesinori nieko veikti, o jei nėra nuotaikos - ir rankos nekyla, tad geriau nieko ir nedaryti. Pasitaiko, kad darbą tenka išmesti. Jei darbas pasiseka, jo autorė tuo pasidžiaugia.

Į naujai sukurtą monotipiją tenka gerai įsižiūrėti, kad joje kažką įžvelgtum. Pašnekovė sakė turinti ir savo vertintojus, kurių viena – dešimtmetė anūkė Vilija. Paveikslą mato skirtingai

Parodą inicijavusi bibliotekininkė Rima Galuškinienė teigė, kad žmonės, užsukę į biblioteką, negaili gerų žodžių V.Kniukštienės darbams. Ypač jos kūrybingumu stebisi buvę jos mokiniai. Įdomu esą stebėti, kaip vieni tame pačiame darbe įžvelgia angelą, kiti - kitką. Kiekvienas žmogus, žvelgdamas į vieną ar kitą darbą, jį mato savaip. Monotipijos darbai - originalūs ir nepakartojami.

Pasak R.Galuškinienės, kai žmonės žvelgia į konkretų nutapytą daiktą - namą ar medį, - linkę sakyti, esą jis ne toks, koks turėtų būti. Žvelgdami į V.Kniukštienės darbus žmonės to nesako, nes visi mato skirtingai. O keisčiausia - tai, kad atėjusieji į antrą parodą teigia, kad monotipijų iš pirmosios parodos tikrai nekabo.

Žmonėms labiau patinka rusvo atspalvio darbai. Nors mokytoja teigė gyvenime mėgstanti baltą ir juodą spalvas, tačiau pastarosios jos darbuose nesimato. V.Kniukštienė sakė esanti uždaro būdo, nemėgstanti niekam rodyti savo darbų. Paraginta surengti pirmąją parodą, kurioje buvo eksponuojama penkiolika darbų, ilgai dvejojo.

Nors V.Kniukštienės darbais džiaugiasi anūkės, sesuo, tačiau pati jais nesiryžta puošti kambarių - jie kol kas vietos randa tik balkone. Anot pašnekovės, kambaryje kabo Zitos Daugintytės paveikslai, ir ji nedrįstanti šalia pakabinti savųjų.

• Rašyti komentarą (1)