Metų sandūroje – mintys apie laiką ir laimę

Gyvenimo tempas visus mus veja lyg tiesiu bėgimo takeliu: darbas keičia darbą, po vieno finišo susigalvojame šimtus kitų tikslų, guminėmis bandome paversti dienas, kurių laike telpa dešimtys reikalų bei pareigų ir vos kelios minutės - sau bei kitiems. Net sulaukę žiemos švenčių verčiamės per galvą, nes dar trūksta dovanų, vaišių, o apie laiką sau sakome – tai prabanga. Į šį bėgimo takelį patekome tada, kai pamiršome savo senolių tradiciją – gyvenimą eiti ratu.

Kretingoje pastatytas astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu primena tai, kaip laiką skaičiavo mūsų protėviai – jie laiko tėkmę suvokė einančią cikliškai, ratu.

„Gamta mums davė ciklinį, einantį ratu, laiko modelį: vasarą keičia ruduo, rudenį – žiema, ir taip toliau. Mūsų protėviai gyvenimą suvokė kaip ėjimą ratu. Tai leisdavo numatyti, kas bus, numatyti savo ateitį. Dabartinis žmogus, kuris bėga laiko tiesiąja, nebemato savo pradinio taško, nebežino, iš kur jis išėjo, todėl nebesuvokia, ir kas su juo bus. Kadangi į visa tai, kas sena, kas tradiciška, mes esame linkę žiūrėti šiek tiek arogantiškai – neva tai pasenę ir to nebeįmanoma pritaikyti dabartiniam gyvenimui. Taigi prarandame savo dvasinį lygmenį. Iš tiesų, dabar esame priversti eiti linija, nebe ratu, kaip mūsų senoliai, tačiau jei nesuvokiame savo praeities, nepasiimame jos turtų, toje tiesiojoje eidami išbarstome savo dvasinį turtą, kuris padėtų susivokti dabartiniame laike. Taip save išbarstę, mes nebegalime tinkamai ir gražiai džiaugtis savo dabartimi“, - kalbėjo Pranciškonų gimnazijoje etnokultūros pamokas dėstanti mokytoja Virginija Rudavičienė.

Kretingoje ciklinį laiką primena unikalus Pabaltijo šalyse saulės laikrodis ir vieno seniausių Lietuvoje saulės laikrodžio liekanos Kretingos katalikų bažnyčios vienuolyne.

Pirmąjį saulės laikrodį Kretingoje 1610 metais pastatė Jonas Karolis Chodkevičius. Saulės laikrodis stovėjo brolių pranciškonų vienuolyno kieme. Tai – seniausias saulės laikrodis visoje Lietuvoje, už kitus tokius laikrodžius „vyresnis“ dešimtimis ar visu šimtu metų.

Tačiau jo belikę tik centrinis akmuo, stovintis vidiniame vienuolyno kiemelyje.

Ciklinį laiką skaičiuoja ir Kretingos dvaro parke prieš septynerius metus pastatytas astronominis orbitinis kalendorius su saulės laikrodžiu. Nuo centrinio kalendoriaus stulpo krintantis šešėlis skirtingu metų laiku parodo tam tikrų archajiškų lietuvių švenčių, kurių simboliai iškalti akmenyse, - Rasų, Ilgių, Kūčių laiką. Saulės laikrodžio kompozicijoje yra ir krikščioniškas bei tautines šventes žymintys akmenys.

Kalendoriaus struktūra atkartoja mūsų senolių gyvenimo būdą: laiką planuoti ne sekundėmis, minutėmis, bet išgyventi tam tikrą laikotarpį, suplanuoti su juo susijusius darbus, šventes. Pati saulės laikrodžių sandara byloja apie tai, kad nereikia skubėti, reikia išmokti sustoti ir apmąstyti tai, ką padarei ir tai, ką dar ketini padaryti.

„Dabar - šventinis laikotarpis, ir mes vieni kitiems linkime laimės – tai turbūt pats dažniausias linkėjimas. Linkime ilgai ir laimingai gyventi. Tačiau ar žmogus gali būti laimingas, jei nuolat save tikrina laiko atkarpose: štai aš skubu, esu užsiėmęs, jau sutvarkiau daugybę reikalų, o tiek dar jų laukia. O iš tiesų turėtumėme įsiklausyti į gamtos ir savo organizmo ritmą, išgyventi šviesos ir tamsos kaitą, išgyventi savaites – rasti laiko ir poilsiui, ir darbui“, - sakė V.Rudavičienė.

Pasak mokytojos, duotą laiką žmonės yra įpratę vertinti pagal kiekybę, o ne pagal kokybę. Nuolatinis bėgimas atima iš žmogaus ramybę ir tylą, dėl kurių trūkumo atsiranda vidinis ir fizinis nuovargis.

„Didžiausi mūsų laiko vagys – technologijos. Užuot atradę sau gražią ar ramią vietą ir paskaitę knygą, mes sėdime prie kompiuterio ir skaitome elektroninius skaitinius. Kompiuteris, iš rankų nepaleidžiamas telefonas atima iš mūsų teisę pabūti su pačiais savimi. Ir nereikia pagreitėjusio gyvenimo tempo teisinti pasikeitusiu laikmečiu. Nebegrįšime prie klumpių ir kitų senovinių dalykų. Tačiau pats žmogus nepasikeitė – jis nori būti laimingas. O tam reikia suvokti laiko cikliškumą ir jei neįmanoma išeiti iš to bėgimo, tai bent jau reikia išmokti sustoti, apmastyti ir atsigręžti į praeitį - ne todėl, kad kažko gailėtumėmės, o tam, kad iš praeities pasisemtume dvasinių dalykų“, - kalbėjo V.Rudavičienė.

Lietuvių astronomijos užuomazgos siekia akmens amžių. Protėviai laiką ir dievus siejo su dangaus kūnais. Seniausi pasaulio saulės laikrodžiai žinomi nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų. Šie laikrodžiai stovi Egipte. Obeliskus laikui matuoti statė ir kinai, graikai, romėnai, keltai.

• Rašyti komentarą (0)