Sumo ringe kaunasi kretingiškių sukurti robotai

Pranciškonų gimnazijos trečiokai gimnazistai kretingiškis Paulius Semėnas ir grūšlaukiškis Giedrius Liaučys – sumo profesionalai. Tačiau galingų storulių ringuose kaunasi ne patys vaikinai – kaunasi jų sukonstruoti sumo robotai.

Sumo robotus konstruojantys Paulius Semėnas (kairėje) ir Giedrius Liaučys svajoja sukurti tokius robotus, kurie galėtų susikauti Amerikoje itin populiaraus šou „Robo Games“ ringe.

Vaikinai skuba paaiškinti šio Lietuvoje visiškai naujo reiškinio prasmę: „Sumo robotai – tai automatiniai, save valdantys robotai, kurie kovoja specialiame ringe savo svorio bei matmenų kategorijoje. Roboto tikslas - toks pat, kaip ir sumo kovotojo – iš ringo išstumti priešininką. Robotų varžybos Baltijos šalyse egzistuoja tik trečius metus, Europoje šiam hobiui – aštuoneri, o JAV šis užsiėmimas atsirado maždaug prieš dešimtmetį“.

Europos šalyse sumo robotai yra skirstomi į nano ir mikro: mikro robotukai yra iki penkių centimetrų dydžio ir sveria iki 250 gramų. Nano robotai yra vos pustrečio centimetro dydžio ir sveria iki 125 gramų.

Baltijos šalyse sumo robotai skirstomi į tris kategorijas: mini sumo – tai robotai, kurių dydis yra iki 10x10 cm, o svoris - iki pusės kilogramo. Standartiniai sumo sveria iki trijų kilogramų, jų matmenys – iki 20x20 cm. Roomba sumo robotai – tai rombo namų šeimininko (siurblio) detalės, kuriose sumontuoti sensoriai, mikrokontrolieriai. Tokie robotai-detalės taip pat susirungia ringuose. Beje, šios kategorijos sumanytojai yra lietuviai.

Originalumu stebina ir Kretingos robotininkai: šešiolikmečio P.Semėno robotas „Baltic robot sumo 2010“ konkurse Rygoje tapo laimėtoju standart sumo kategorijoje, o septyniolikmečio G.Liaučio robotas mini sumo kategorijoje užėmė antrąją vietą.

„Kalbant apie sumo robotus, visų jų veikimo principas yra panašus. Išorinėje pusėje robotas turi sensorius arba vadinamąsias akis. Jos, aptikusios kliūtį, siunčia signalą į roboto mikrokontrolierių arba kitaip - smegenis. Šios pagal parašytą algoritmą siunčia signalus į variklių valdiklius, kurie pagal gautą signalą atitinkamai suka variklius. Roboto dugne yra sumontuoti linijos sensoriai, kurie, skirdami baltą spalvą nuo juodos, neleidžia robotui iškristi iš ringo. Ringas, kurio ribas žymi balta linija, yra pagamintas iš metalo. Taigi išsilaikyti robotui padeda ne tik ratai, bet ir prie jo pritvirtinti magnetai, kuriais galima reguliuoti mašinos greitį ir sumažinti stabdymo kelią artėjant prie baltos linijos“, - pasakojo P.Semėnas ir G.Liaučys.

Prieš dvejus metus mokytojo Vismanto Masioko pamokose robotais susidomėję vaikinai pasakojo, kad norint tapti robotų konstruktoriumi, reikia išmanyti ne tik elektroniką bei mechaniką. Nė vienas robotas nesukuriamas be kompiuterio.

„Kiekvienam robotui yra reikalingas algoritmas – tam tikrais terminais užrašyta programa. Joje užrašoma roboto kovos taktika: ar jis ringe sieks išvengti priešininko, ar apeis jį iš užnugario. Galima robotą užprogramuoti taip, kad šis penktą kovos sekundę atliktų sudėtingą manevrą ir suklaidintų priešininką. Programuojant robotą galima „išmokyti“ įmantrių posūkių ir daugybės kitų gudrių dalykų. Tobulėti tikrai yra kur“,- kalbėjo jaunieji robotų meistrai.

Jiems po kiekvienų varžybų savo metalinius sumo kovotojus tenka ir „pagydyti“ – šiems aplamdomi šonai, perkaista variklio valdikliai, išcentruojamos ir supjaustomos padangos, reikia keisti detales.

„Mūsų robotų ratai iš aliuminio yra tekinti specialiomis staklėmis, kad būtų itin tikslūs, lengvi. Ratai yra aptraukti guma: ją perkame, lydome ir liejame reikiamą formą, nes pirktinė ratų danga ringe per daug slysta. Ličio jonų akumuliatorius įsigyjame Lietuvoje, tačiau mikrokontrolierius, variklių valdiklius, sensorius bei kitas svarbias detales įsigyjame internetu iš užsienio. Žmonės dažnai galvoja, kad robotas – tai gražios formos, estetiškas mechanizmas. Tačiau robotininkams, kurie dalyvauja robotų varžybose, svarbiausia - tai, iš ko pagaminti robotai, kokios jų konstrukcijos“, - pasakojo vaikinai.

Pasak jų, sunkiausia konstruojant robotą yra sukurti važiuoklę – jos sukibimas su ringu turi būti maksimalus tam, kad robotą būtų sunku išstumti iš ringo, o tai didina roboto gabaritus, kurių negalima viršyti.

„Tam, kad sukurtum robotą, kuris stovi, reikia penkių mėnesių. Jei nori roboto, kuris galėtų kovoti, – prireiks metų kruopštaus darbo. Tai užsiėmimas, kuriuo namuose neužsiimsi – reikia specialių staklių, prietaisų. Be to, konstruoti robotus – dar ir brangus hobis“, - sakė P.Semėnas. Jo trijų kilogramų robotas kainavo apie pusantro tūkstančio litų, mažesnis G.Liaučio – daugiau negu pusę tūkstančio litų.

Tačiau vaikinai taip susižavėję robotais, kad jiems ketina paskirti ir savo vasaros atostogas – P.Semėnas ketina patobulinti turimą robotą, o G.Liaučys žada pasigaminti naują robotą rudenį Estijoje vyksiančioms robotų varžyboms.

„Kiekvienos varžybos yra naudingos ir įdomios. Pavyzdžiui, Baltijos šalių varžybose kol kas dalyvauja apie 70 robotų. Kai buvome nuvykę į Austriją, ten suvažiavo 6 tūkstančiai robotų. Svajojame su savo robotais išplaukti ir į platesnius vandenis. Mūsų svajonė, o tiksliau, planas – Amerikoje vykstančios varžybos “Robo Games”. Joms reikia sukurti robotą, kuris būtų užprogramuotas gadinti savo priešininką”, - planais dalijosi vaikinai, savo ateitį svajojantys susieti su elektronika – kad galėtų nustebinti dar sudėtingesniais robotais.

• Rašyti komentarą (4)