Kai menas padeda atsiskleisti ir padrąsina siekti svajonių

Savo piešiniais ne tik mokyklos bendruomenę, bet ir įvairių konkursų komisijas džiugina (iš kairės) Ugnė Meškelevičiūtė, Monika Kelpšaitė ir Aistė Mikutaitė.

Vydmantų gimnazijos mokinės – abiturientė Aistė Mikutaitė, devintokė Monika Kelpšaitė ir dešimtokė Ugnė Meškelevičiūtė – atsiskleidė per meną, per tapybą. Savo piešiniuose merginos atskleidžia daug detalių, galima įžvelgti daug istorijų. Ir, kaip pastebėjo jas ugdantys mokytojai, per meną jos tarsi pražydo. Ypač jų pasiekimais, nes merginos ne vieno dailės konkurso nugalėtojos, džiaugėsi jų dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė.

Patinka ir piešti, ir montažus kurti

Kaip papasakojo šiemet jau mokyklą baigsianti Aistė, įvairiuose dailės konkursuose, olimpiadose ji pradėjo dalyvauti žemesnėse klasėse ir viena labiausiai įsimintinų jos pergalių buvo kvietimas į Seimą, kur būtų buvusi pagerbta aukščiausių valdžios atstovų. Tada, apgailestavo mergina, ji negalėjo dalyvauti, bet šiltas prisiminimas dėl tokio įvertinimo liko.

„Nuo dešimtos klasės pradėjau domėtis fotografijos montažu. Kai vyksta mokykliniai renginiai, mėgstu juos įamžinti kurdama montažus. Mūsų klasei pagelbėju, kai reikia sukurti kokį pasirodymą. Man tai įdomu ir su malonumu tai darau, bet tai mėgėjiška veikla. Gal ateityje sugalvosiu pasitobulinti ir nuspręsiu lankyti kokius kursus“, – apie savo atrastą naują pomėgį papasakojo Aistė.

Pašnekovė pripažino, kad ji iš pradžių stebėjo kitų darbus, paskui susigundė pabandyti ir pati, tarsi pajautusi, kad jai tokia veikla būtų įdomi. Dabar ji mato, kad jos montažai džiugina ne tik ją pačią, bet ir kitus. Mergina pripažino, kad kiekviename darbe įvertinimas yra svarbus, kaip ir paraginimas daryti, nesustoti.

Aistė jau planuoja savo ateitį – svajoja apie architektūros arba interjero dizaino studijas. Tokiose studijose jai neabejotinai pagelbėtų ir jos meniška prigimtis.

Monikos Kelpšaitės darbas

Pavyzdžiu tapo sesė

Monika atskleidė, kad jos kelias į meną prasidėjo dar nuo vaikystės. Tam įtakos turėjo ir vyresnė sesė, kuri taip pat mėgo piešti.

„Aš žiūrėdavau į ją, jos piešiniai buvo labai gražūs, ir galvodavau, kad aš irgi noriu taip gražiai piešti. Pastebėjau, kad patobulėjau kaip dailininkė ėmusi dalyvauti dailės olimpiadose. Piešiniuose galiu išreikšti save, ten perkeliu savo mintis“, – sakė Monika. Ji papasakojo, kad labiausiai mėgstanti piešti guašu ir spalvotais pieštukais. „Išbandžiau ne vieną techniką. Išsigryninau ir tai, ką labiausiai mėgstu piešti. Tai yra gamta. Visada ją smalsiai stebiu ir tai, kas labiausiai įsimena, perkeliama į mano piešinį“, – šypsojosi gimnazistė.

Ugnės Meškelevičiūtės piešinys

Išsiskiria detalumu

Itin detalius piešinius pateikia Ugnė. „Man norisi, kad žiūrintieji į mano piešinius pamatytų kuo daugiau detalių. Kuo ilgiau žiūri – tuo daugiau visko matai“, – apie savo kūrinius kalbėjo Ugnė.

Dešimtokė papasakojo, kad pradėjo piešti dar vaikystėje ir niekada nenustojo, todėl dabar jau galima džiaugtis puikiais rezultatais. Ji kaskart tobulina savo techniką ir atranda vis kitokių savo spalvų.

„Visada labai daug piešdavau, kiek save pamenu. O paskui – aštuntoje ar devintoje klasėje – mane pastebėjo dailės mokytoja ir pasiūlė dalyvauti konkursuose. Ten man puikiai sekasi ir kaskart galiu patobulėti dar labiau“, – džiaugėsi Ugnė.

Ji teigė, kad labiausiai jai įsiminė vieno konkurso tema, kai reikėjo pavaizduoti žaidimus. Ugnė tuomet pasitelkė savo piešinyje įvairius stalo žaidimus.

Aistės Mikutaitės kūrinys

Gimnazistė nenorėtų atsisakyti šio savo pomėgio ir ateityje mielai dirbtų tatuiruočių meistre. „Turiu aparatą, kuriuo galima piešti ant netikros odos, tad jau keletą linijų pasibandžiau. Būtų labai įdomu piešti ant gyvos“, – lūkesčiais pasidalino Ugnė, kuriai pritarė ir Monika, patikinusi, kad piešti tatuiruotes ant žmonių kūno ne tik įdomu, bet ir labai atsakinga – juk tai piešinys, kurį žmogus nešios ilgai, jam tai turės didelę prasmę.

Mokyklos „unikumai“

„Kūryba padeda mokiniams atsiskleisti ir ateityje tai labai praverčia, ieškant savo vietos. Tikiu, kad tai padės ir šioms mergaitėms. Pamenu dar penktokę Moniką, kai ji, dar tokia mažutė, demonstruodavo nepaprastus sugebėjimus. Piešdavo tokius paveikslus, kuriuose jau tada buvo tiek visokių filosofinių prasmių! O Ugnė savo atsivėrimu labai nustebino, nes būdavo užsislėpusi, o mokytoja Ramunė jai padėjo atsiskleisti naujomis spalvomis. Mes pamatėme Ugnės ypatingą stropumą. Džiaugiuosi mokytoja, kad įžvelgė mergaičių gebėjimus ir juos įveiklino. Tai – mūsų mokyklos „unikumai“, – apie merginas gražiai atsiliepė Vydmantų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Bronė Kietelytė.

Kamilė PIATKOVAITĖ

„P. n.“ akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)