Orchidėjomis pražydę dovanų metai

Šiemet gražiausios sodybos šeimininkų Kartenoje titulas atiteko Stasei ir Pranui Rubavičiams. Spindi ne tik šviesios jų sodybos išorė. Šios pagyvenusių karteniškių poros namuose kiekviena kertė „kalba“ apie darbštumą, gyvybingą ryšį su žeme ir dorą santykį su aplinkiniu pasauliu.

Stasė Rubavičienė sakė šiandien matanti daug žmonių, vaikystėje nepratintų prie darbo. Ji savo vaikus mokė dirbti nuo mažumės ir pati su vyru jiems darbštumo pavyzdį rodė.

Santūrų rudens perdažytų gėlynų grožį S. ir P. Rubavičių sodyboje palaiko išdidžios fuksijos bei ryškiaspalvės našlaitės. Spalvų gamą papildo prisirpę obuoliai, raudonuojantys nuo uogų rudeninių aviečių krūmai ir kvepianti, su derliumi ką tik atsisveikinusi žemė.

„Aplink namus - 25 arai. Dar 6,5 ha dirbamos žemės turime Vėlaičiuose, 3 km nuo Kartenos, kur anksčiau gyvenome. Laikome karvę, vištų“, - pristatė S.Rubavičienė per laiką sumažėjusį savo ūkį, kuriame šiandien su vyru triūsia.

Moteris, einanti 74-uosius, pripažino, jog sunkiausia jiems būna šienauti: nelengva šiam darbui pasamdyti tinkamą žmogų, tad patys keletą kartų per dieną į Vėlaičius dviračiais važiuoja.

Darbščiosios karteniškės gyvenimo darbuose pertraukų nebuvo. Kita vertus, intensyviai gyventi jai - įdomu. Ant durų pati išpiešė natiurmortą su gėlėmis. „Jei reikia, ir ant stogo užlipu, užtaisau skylę“, - taria, pridurdama, kad jokie darbai nežemina jos orumo.

Anot moters, jos vyras taip pat daug dirba, tvarką mėgsta, šakės, kastuvai būna visada nuplauti ir savo vietose. Prano rūpestis – karvė, vis važiuoja jos melžti.

Kartenoje jiedu gyvena 33 metus, vis iš Vėlaičių žemės jėgų pasisemdami. „Ten – gera. Daubos aplink mūsų arimus, upelis iš durpyno atbėga. Ir sūnui bei dukrai ten, kur jie augo, nuvažiuoti patinka“, - šnekėjo moteris.

Apipildavo saldainiais

S.Rubavičienė sodybą Vėlaičiuose, kur ir jos vaikystė prabėgo, atsimena gerai. Augo didžiulė liepa, stovėjo medinis kryžius. Tėvai turėjo 24 ha žemės, kuri per karą apkasais buvo „išvarpyta“. Tada šešiametės Stasės tėvų name buvo įsikūręs vokiečių štabas. „Vokiečių dideliais pilvais parvažiuodavo, o aš, būdavo, šluosiu kiemą. Pliūpt, ir pažerdavo saldainių jie man ant galvos“, - pasakojo pašnekovė.

Dar prisiminė, kai pas juos buvo apgyvendinta iš Leningrado evakuotų rusų šeima, tėvai juos privalėjo išlaikyti. Iš jų Stasė gerai išmoko rusų kalbos.

Baigiantis karui į Kūlupėnus ją net vertėjauti buvo pakvietę. Kaip pati sakė, „vienai viršininkų „rokundai“ su rusais“.

Būdama keturiolikos Stasė liko be motinos. Teko prižiūrėti invalidą tėvą ir ūkininkauti. Iš 8 vaikų šiandien ji likusi viena.

Moteris sakė, kad jos praeitis buvusi tokia nelengva, kad nenori apie ją nė pagalvoti.

„Maniau, kai man bus 40 metų, atsikvėpsiu: eisiu į bažnyčią, Dievui tarnausiu, o atrodo, kad 40 metų praėjo manęs neužkliuvę, - stebėjosi ji. Ir pridūrė: - Į banką rubliais turėjome pasidėję 50 tūkstančių. Galvojau, kai 70-ies sulauksiu, atsigulsiu hamake ir iš palūkanų gyvensiu“. Tačiau indėlis žlugo.

Vaikus vežimėliuose stumdančias motinas ji vadina karalienėmis ir prisimena, kaip ji savo sūnų ar dukrą pasodindavo prie sustatytų linų pėdų, o pati raudavo linus netoliese. Tik atsigerti vaikui paduodavo. „O kai eisi melžti karvės, būdavo, į „bliūdą“ litrą šilto vandens įpilsi, skudurą įmesi ir vaiką paguldysi. Nei iškris, nei spės sušalti“, - pasakoja karteniškė.

Anot jos, žmonės anksčiau buvę draugiškesni. „Ateidavo vienas pas kitą „pasirodavuoti“. Sijonai spalvoti – iki žemės, baltumai iš apačios švytuoja. Aš, vaiks, į rinkį. Pasiilgst, būdavo, žmonės viens kito ir eis. Dabar taip nebėr. Dabar - nebent prie šnapso. Ir moteriškės“, - samprotavo, rasdama perlų kad ir sunkioje praeityje.

Dabartinį savo laiką ji vadina dovanų metais. Anapilin išėjusi močiutė jai sakydavo: „Septynias dešimtis reikia žmogui išgyventi, o aštuntoji dešimtis jau - dovanų metai. Kiek Dievas duoda“.

S.Rubavičienė su vaikais sutarė, kad ją pašarvotų namuose. „Kartą duktė pasakė, kaip mieste yra gerai, kiek paslaugų yra laidojimo namuose. Tada sieną tarp dviejų kambarių išverčiau. Kad vietos užtektų. Ar visą gyvenimą čia gyvenusi negalėsiu dar dviejų dienų pragulėti“, - S.Rubavičienė apie kelionę anapilin kalbėjo ramiai, dideliais gabalais riekdama gardų, pačios lietą sūrį, kurį liepė ragauti su erškėtrožių medumi.

Sūriai – be pykčio

Pasak karteniškės, sūrio skonis priklauso nuo šeimininkės. „Jei „skūpa“ moteriškė lies, gardu nebus. Turi linksmas lieti. Ir pieno nemašinuoti, surauginti jį nenugriebus grietinės. Tik iš šviežaus rauginto pieno daryti. Nepykti ir neatsitraukti - kad neprisviltų. Nededu citrinos rūgšties ar acto“, - atvėrė sūrio, kurį pati lieja, paslaptį. Sakė nespėjanti siūti sūrmaišių. Turinti ąžuolinį skląstį sūriui suslėgti.

S.Rubavičienės liejami sūriai garsėja visoje Kartenoje ne tik gardumu. Jie - dideli, daugiau negu 2 kg sveriantys. Kitiems bepadaro retai.

Pati sūrį valgo, užgerdama tik arbata, kurios jokia kava nepakeisianti.

Prisideda į termosą saują cholesterolį mažinančių erškėtrožių arba gudobelės, kuri reguliuoja širdies ritmą, uogų ir, užpylusi jas verdančiu vandeniu, palieka per naktį. Kartais užsipila raminančios melisos, nuo skrandžio naudoja sidabražolę, tinkanti ji ir nuo vėžio. Pipirmėčių, raudonėlių turi, ajerų šaknų, nuo kurių žarnynui gerai, prisirauna. Sustabdo jie ir plaukų slinkimą.

Nėrinius išstūmė gėlės

Didžiajame kambaryje visus minkštus baldus užkloję raštuoti, šviesūs ir puošnūs užtiesalai. Juos Stasė audė pati. Šio amato išmoko iš mamos.

„Mezgiau visą amžių. Senoje gadynėje apnerdavau visas paklodes ir užvalkalus“, - pasakojo, išlankstydama išsaugotą plačiai nėriniuotą paklodę.

Rusų laikais visi gėrėjosi jos numegztais kostiumėliais. Užsisakydavo jų ponios iš Rusijos, Sibiro, Baltarusijos. Gabios karteniškės darbus jos pamatė Palangoje.

Mezginius ji viena pati veždavo parduoti ir į Maskvą.

Namus šildo ir gausybė nertų servetėlių. Daugiausia - lininių. „Dukteriai primezgiau, draugėms pridovanojau. Kur dėsiu, juk „nekreksiuos“, - juokaudama pareiškė, jog megzti paliovė.

Iš tikrųjų nėrinius išstūmė gėlės, patikusios nuo jaunumės.

Kiekviename S.Rubavičienės kambaryje – po oranžeriją, kurioje šefleros, fikusai, ruskusai, cikai, stepanočiai, orchidėjos ir kitos egzotinės gėlės puikiai suderintos su ryškiais žiedais apsipylusiomis pelargonijomis ir „kalėdinėmis žvaigždėmis“.

„Anksčiau nebuvo joms laiko. Dabar – patinka, ir nusiperku iš pensijos. Negaliu praeiti. Ypač patinka smulkiažiedės orchidėjos“, - aiškino entuziastingai.

Sakė su gėlėmis pasišnekanti, o vieną iš egzotiškųjų pasideda prie lovos ir regi stebuklą: vakare ji susiskliaudžia, o ryte išsiskleidžia.

„Anos mato, kaip prie jų vaikščioju, laistau, pačiupinėju, ar ištroškusios, ar nepersigėrusios. Gal todėl tokios vešlios, - moteris apie gėles kalbėjo kaip apie žmones. - Turiu gėlių, turiu darbo. Rodos, nemirsiu. Iš tikrųjų metai bėga risčiom, rodos, mašina važiuoja.“

S.Rubavičienė tikino gražiausių sodybų lenktynėse nedalyvavusi, aplinką puošia, kad būtų gera gyventi.

• Rašyti komentarą (1)