|
|
|
Kaimų istorijos prie Nagarbos piliakalnio ir rugių laukų
Prie Nagarbos - istorikų manymu, vieno iš penkių garsiausių Lietuvos piliakalnių – kelis šimtmečius gyvavo kaimas, kurį sunaikino melioracija. Nebėra ir poetiškai Ruginiais pavadinto kaimo. Abu šie kaimai šiandien įeitų į Kretingos seniūnijos teritoriją. Tačiau išnykusių kaimų žmonės bei jų istorijos tebėra gyvi senbuvių prisiminimuose. Senelė valdė gyvulių ūkį Rūdaičiuose gyvenanti 82-jų Adolfina Lukauskienė dar atmena, kaip Nagarbos kaime, kuriame ji užaugo, buvęs Jazdų dvaras. Jos senelė Magdalena Kabalinienė buvusi šio dvaro „modelė“, - taip vietiniai žmonės, anot A.Lukauskienės, vadindavę dvaro fermų prižiūrėtoją. „Senelė ligi savo mirties – o ji mirė sulaukusi 92-jų - buvo guvi, veikli, energinga. Tėvas sakydavo, kad ji turi vokiško kraujo. Kai 1926 m. dvarą išparceliavo, išdalijo ir aplinkines žemes. Senelei atiteko apie 100 ha, ji buvo turtinga ir pamiškėje pasistatė savo trobesius. Gyveno kartu su mano tėvais Salomėja ir Juozu Grikštais, - tėvas buvo jos mergautinis vaikas. Toje sodyboje ir aš gimiau, ten gyvenau, kol ištekėjau ir kartu su vyru Stasiu persikėlėme gyventi į Rūdaičius“, - pasakojo moteris. Jos vaikystės laikais Nagarbos kaime gyveno 11 šeimų. Žmonės buvę labai draugiški, durų niekuomet nerakindavę. Vakarais sueidavę vieni pas kitus praleisti „tamsiąją valandą“. Vyrai mėgdavę rinktis pas Adolfinos tėvą pasišnekėti, aptarti, kada ir ką sėti. „Tėvas turėjo radiją, skaitė laikraščius. Jam buvo įdomu viskas, kas dedasi pasaulyje. Vasarą vyrai suguldavo pilvais ant žolės, o žiemą troboj pritrūkdavo kėdžių, tad jie atsisėsti prisinešdavo virbų“, - prisiminė Adolfina. Ant piliakalnio - žmonės ir vaiduokliai Adolfinos jaunystėje ant Nagarbos piliakalnio vykdavo gegužinės, įvairios šventės. Su arkliais suvažiuodavo šauliai, grodavo orkestrai, eilėmis išsirikiuodavo spalvingi „pušatai“ – kioskai. Šis kalnas buvęs ne tik jų kaimo, bet ir aplinkinių žmonių traukos vieta. Nuo seno apie jį sklandė įvairiausios legendos, perduodamos iš kartos į kartą. Viršukalnėje esančios duobės gelmė baugino savo paslaptingumu. „Į ją atseit prasmegę dvaro rūmai. Tėvo pusseserė yra mačiusi, kaip kūdra akimirksniu prarijo veršį. Kai į tą „prūdą“ mesdavai akmenį, skambesys būdavo kažkoks keistas“, - sakė pašnekovė. Įvairių keistų pasakojimų apie Nagarbos kalną Adolfina girdėjusi iš savo senelės. Sykį kaimo muzikantai ėję groti į Kurmaičius. Nuo kalno nusileidę gražiai apsirėdę jaunikaičiai ir pasikvietę muzikantus pagroti. Už tai pripylę jiems pilnas kišenes aukso. Auštant muzikantai nusileidę nuo kalno žiūri: ogi vietoj aukso – anglies gabalai. Tiems jaunikaičiams veždavę nekaltas mergeles, o šie, jas išnaudoję, paskandindavę greta Tenžės upelio esančiame „Verksmų prūde“. Už 3 km nuo Nagarbos kaimo – ir skausmo pritvinkęs Dimitravas, kur kaliniai, suvaryti į priverstinių darbų stovyklą, skaldę akmenis. Vokiečių laikais ten vėlgi buvęs kalėjimas. Teritorija buvo saugoma, o karininkai į jų kaimą atvykdavę pirkti kiaušinių. Ji sakė girdėjusi ir į Alkos kalną šaudyti varomų moterų žydžių aimanas: „Uogas rinkau miške, kai išgirdau stiprų klegesį. Išsigandusi pasileidau namo. Po savaitės vėl ėjome į tą mišką – kaip gi iškęsi neužlipęs ir ant kalno: matėsi šviežiai užkastos duobės. Iš suaugusiųjų jau žinojome, kad ten suversti sušaudytų žmonių kūnai“. Išsaugojo Ruginių siuvėjo „kuparą“ Padvarių kaime gyvenanti Eugenija Degimienė yra kilusi iš Ruginių kaimo, buvusio už dabartinių Voveraičių ir Šukės kaimų, Kašučių link. Greta vienas kito gyvavę net trys kaimai: Ruginiai, Ruginaliai ir Duoniai, - griežtų ribų tarp jų nebuvę. Aplink tuos kaimus plytėjo laukai, apsėti grūdais. Todėl, E.Degimienės manymu, kaimai ir buvę pavadinti tokiais gražiais vardais. Ruginiuose ir Ruginaliuose gyvenę stambūs ūkininkai, o Duoniuose – mažažemiai, ten buvusi ir pradžios mokykla. Baigusi šią mokyklą, Eugenija pasiliko pagelbėti tėvams ūkio darbuose. Jos tėvas Kazys Drungilas buvo kaimo siuvėjas. „Prisimenu, atvykdavo pas mus žmonės ir iš toliau išsivežti „papūnį“. Šis susikraudavo siuvimo mašiną ir visus reikmenis į specialų „kuparą“ – skrynią - ir išvažiuodavo: gyvendavo tai vienoje, tai kitoje šeimoje, kol juos apsiūdavo“, - pasakojo E.Degimienė. Jos motina Elena ausdavo linines prijuostes ir veždavo jas parduoti į Klaipėdos turgų. Tėvai patys augino linus, o jų pluoštą Plungės fabrike išmainydavo į siūlus. Prisimena sušaudant kaimynus “Kai užėjo vokietis, broliai slapstėsi, o mane paėmė kasti apkasus Kurmaičiuose. Išvarė kartu su kaimynu Juozu Vaičiumi. Vieną vakarą sugalvojome pareiti namo. Rytą žiūriu: kaimą užplūdo ginkluoti vokiečiai su šunimis ir tiesiai – į Vaičių namus. Sušaudė Juozą, jo dukterį ir anūką, o namus padegė. Jo žentas buvo įlindęs į duonkepę ir vienintelis išliko gyvas. Žmonės kalbėjo, kad vokiečiai baudė už tai, kad Vaičių vyrai buvo išėję į partizanus“, - iš paauglystės įsiminusią istoriją papasakojo 82-jų moteris. Aštuoniolikmetė Eugenija ištekėjo už Celestino iš gretimo Asteikių kaimo. Susipažino šokiuose, kuriuos jos tėvai leisdavę rengti jų namuose. Eugenijos brolis Kazys buvęs muzikantas - plėšdavęs armoniką. Kiti broliai į „vakaruškas“ sukviesdavę draugų iš aplinkinių kaimų, taip Eugenija su Celestinu ir kritę vienas kitam į akį. Eugenija nutekėjo į uošviją, apsigyveno į Vokietiją išvykusios vyro tetos name. E.Degimienė 65 metus išgyveno santuokoje, su vyru Celestinu atšventė auksines ir deimantines vestuves, tačiau pastaruosius trejus metus jau - našlė. Pora sugyveno 7 vaikus, tačiau gyvų tėra tik trys. Nebeliko meilės žemei ir žmonėms Tėviškėje atgavusi savo žemes, E.Degimienė jas perleido sūnui, dabar ten šeimininkauja anūkas. „Nėra nei elektros, nei pravažiuojamų kelių. Kas šiandien besiryžtų ten statytis trobesius“, - paklausta apie tėviškės trauką, atsakė moteris. A.Lukauskienė sakė taip pat dažnai mąstanti, kodėl vienus kaimus sunaikino, o kitus paliko. Išdraskytų kaimų žmonės buvo sukelti į gyvenvietes, „supjudyti“, todėl ir nebeturi meilės vienas kitam, mano ji. „Koks keistumas: visi materialiai gyvename geriau, bet nebesame tokie laimingi, kokie buvome anksčiau. Jaunystėje, ryšėdamos baltom skarelėm, su dainomis ir grėbliais ant pečių išeidavome į laukus. Rankose nešinos sandalais bėgdavome į Tūbausių bažnyčią. Javų laukai, pievos, besiganantys gyvuliai - viskas buvo gryna ir tikra. Dabar gi nuveža kaip ponią, apeinu šventorių, kapus, o laimės nejaučiu. Nebeliko tikro kaimo, - aplinkui gyvulio nebepamatysi“, - liūdnai kalbėjo A.Lukauskienė. Ji buvo pradėjusi net knygą rašyti: „Mes, senieji, išeiname - viena iš seniausių nagarbiškių ir belikau, o jauni žmonės nebežino išnykusių kaimų istorijos“, - įsitikinusi ji.
|
|
