Nukaldinę geležinę laimės pasagą

Tūbausiuose, atokiame vienkiemyje, gyvenantys 82-jų Petronėlė ir 87 metų Pranas Rimkai savo gyvenimo laimės recepto nedalina nei vaikams, nei anūkams. „Kai santuokoje pragyvens tiek, kiek mes, tada ir sužinos, kas ta tikroji laimė“, - sakė P.Rimkienė, su vyru Pranu santuokoje išgyvenusi 65 metus.

Petronėlė ir Pranas Rimkai, santuokoje pragyvenę 65-erius metus, labiau linkę kalbėti ne apie patirtą vargą, o apie tai, kas gero ir šviesaus yra šiandien.

Vadinamąsias geležines vestuves P. ir P. Rimkai atšventė didžiuliame artimųjų būryje: užauginę tris vaikus – dukteris dvynes Ramutę ir Juditą bei sūnų Petrą – senoliai sulaukė 9 anūkų bei 15 proanūkių. „Tik mūsų giminėje – mažai mergaičių: vis berniukai ir berniukai. Bet juk ne tai svarbu – svarbu, kad mumis rūpinasi, kad mus brangina“, - gerą žodį artimiesiems tarė senolė.

Tikrąja vestuvių data sutuoktiniai laiko spalio 29-ąją, kai 1945 m. susituokė Kretingos bažnyčioje. Civilinė santuoka buvo užregistruota keliomis dienomis anksčiau, tačiau tos datos P.ir P.Rimkai nesureikšmina.

Praėjus kiek laiko po tuoktuvių, P. ir P.Rimkus ištrėmė iš Traidžių, kur jauna šeima gyveno Petronėlės tėviškėje.

„Išvežė už žemę – už ką gi daugiau. Jau būnant Irkutske vyras du mėnesius nesirašė dokumentų – „juk nė už ką išvežė“ sakydavo. Komendantas šiaip ne taip prišnekino“, - pasakojo P.Rimkienė. O vyras pridūrė: “Drąsus buvau“.

P. ir P. Rimkai apie tremtį, kurioje atsidūrė su 1 metų ir 3 mėnesių dvynėmis dukromis, pasakoja labai santūriai: kaip ir dauguma lietuvių, dirbo miško darbus. Pirmaisiais metais sunkiai sirgo: pirma šiltine persirgo Petronėlė ir jos motina, vėliau ta pačia liga susirgo ir Pranas.

„Maniau, kad gyvo nebepamatysiu – vyras sirgo labai sunkiai, vėliau net gydytoja stebėjosi, kad išsikapstė, - prisiminė P.Rimkienė. – Apie tremtį geriau nekalbėti – storiausios knygos neužtektų viską surašyti, o ir kam praeitį bekilnoti – kažkaip nesinori vargų minėti“.

Iš tremties P. ir P. Rimkai sugrįžo su pagausėjusia šeima: Sibire gimė Petras. Grįžo į Tūbausius, į Prano tėviškę, kurioje ir po šiai dienai senoliai tebegyvena apie 1939-uosius statytame name.

„Pranas išėjo dirbti į ūkį, o aš likau namuose. Bet darbo netrūko – auginome daug gyvulių, būdavo, ir po 7 galvas laikydavome. Buvo laikai, kai to daryti negalėjome, tad gyvulius visaip slėpdavome, net 2 kilometrus esame vedę raguočius, kad tikrintojai nesusektų“, - apie buvusią jaunų dienų kasdienybę pasakojo P.Rimkienė.

Ji pasidžiaugė savo vaikais, kurie ir mokslo gavo: sūnus baigė jūreivystės mokyklą, dukterys – viena technikumą, kita – aukštąją mokyklą.

„Dabar ir yra gera gyventi. Dabar – šviesu, kai visi vargai išvargti“, - teigė senolė, kuri pajuokavo, kad dabar su vyru kaip Adomas ir Ieva rojuje gyvenantys. P. ir P. Rimkai sako, kad jų gyvenime visko buvę. „Jeigu gyvenant santuokoje dūmai nerūksta, reikia lipti pažiūrėti, ar kaminas neužsikimšo, - gyvenimo išmintį dėstė P.Rimkienė. – O jeigu rimtai, tai gyvenant šeimoje negalima niekuo piktnaudžiauti – tada viskas, kas gerai, susiklosto savaime“.

Šiandien P. ir P. Rimkai apgailestauja, kad visą gyvenimą giliai tikėję nebegali dėl skaudančių kojų patys nueiti iki bažnyčios, ir labai apsidžiaugia, kai iki jos palydi kas nors iš artimųjų.

• Rašyti komentarą (6)