Gyvenimo laimė – sutikti savąjį žmogų

„Šis lapkritis – lygiai toks pat, kaip ir prieš 50 metų: lyja, rūkas, tamsu“, - teigė kretingiškiai 68-erių Regina ir 79-erių Vladas Vičiuliai, atšventę savo santuokos auksą. Kaip ir prieš penkis dešimtmečius, jie savo šventę pakartojo Kartenos bažnyčioje.

Vienuose namuose – netradiciškai gausu šeimynykščių: priekyje (iš kairės) anūkai Mantas, Agnetė, Monika; už jų – jubiliatų duktė Ramunė, auksines vestuves atšventę Regina ir Vladas Vičiuliai, anūkai Gabrielė ir Algirdas.

Tik šįsyk šventės rūpesčius ant savo pečių prisiėmė R. ir V.Vičiulių dukterys Ramunė bei Vilija, iki pat šventės pradžios slėpusios tėvams sumanytas staigmenas.

„Kai atsimenu prieš 50 metų vykusias vestuves, prisipažįstu, kad nebenorėčiau taip gyventi. Arkliai su ratais klimpo į purvyną, muzikantai po purvus taškėsi... Niūrus buvo tuometinis kaimas, iš kurio pabėgti norėjosi ne man vienai – žmonės buvo pavargę nuo purvo, pelkių, neišbrendamų kelių ir apsemtų sodybų“, - kalbėjo R.Vičiulienė, kilusi iš Kalniškių.

Jos vyras Vladas – darbėniškis. Abu sutuoktiniai apie savo pažintį kalba santūriai. „Susitikome ir tiek. Gal melioracija kalta, kad vienas kitą suradome“, - juokavo.

Taip susiklostė, kad V.Vičiulis per 40 metų išdirbo melioracijos įmonėje, kur beveik tiek pat metų buhaltere dirbo ir jo žmona Regina. Prisimindami darbo metus, R.ir V.Vičiuliai geru žodžiu mini anuometinius žmonių santykius, o ir darbas buvęs įdomus.

„Aš visada matydavau savo darbo rezultatą – ką padariau. Nėra rajone keliuko, kuriuo būčiau nevažiavęs. Ir dabar, praėjus tiek laiko, dar atsimenu, kokie darbai padaryti vienur ar kitur“, - pasakojo V.Vičiulis, dabar jau dėl sveikatos mažiau kur beišvykstantis.

O štai žmona Regina sakė, jog namuose nesėdinti: dalyvauja diabeto klubo veikloje, dainuoja „Gervelėje“, gieda. Aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvavo ir anuo laikmečiu, ir vyras tos veiklos neribodavęs.

Kai kalba apie kartu pragyventus metus, R.Vičiulienė sako, jog negalinti suvokti, kad kartu jie – jau 50 metų: „Man vis atrodo, kad prabėgo gal kokie 20 metų...“

Apie išvargtą vargą – kaip neturint būsto teko ir po svetimus kampus pasiblaškyti, kaip daug ko trūkdavę – R. ir V.Vičiuliai taipogi nelinkę daug kalbėti: visi taip pat gyveno ir vargą vargo, geresnis drabužis atrodęs prabanga, o didžiausia pramoga buvusi kinas.

Šiandien sutuoktiniai džiaugiasi savo susikurtais namais, kuriuose – netradiciškai daug šeimynykščių.

„Gyvename visi vienam kieme, nuolat matomės, ir švenčių progomis mums nė svečių daug nereikia“, - kalbėjo R.ir V.Vičiuliai.

Jų duktė Ramunė sakė, jog tėvų rūpesčiu jie visi gyvena „kaip pas Dievą užantyje“: „Tėvai prižiūri visą mūsų bendrą ūkį, jiems svarbios mūsų problemos – taigi visi rūpestėliai dar gula ant jų pečių“.

R. ir V.Vičiuliai patvirtino seną tiesą: kad ir kaip bemylėtum savo vaikus, vis tik daugiau dėmesio sulaukia anūkai.

„Taip jau yra, kad anūkus labiau čiūčiavome ir lingavome. Dukterų nelepinome, o štai anūkų nesiseka nepalepinti. Gal taip ir turi būti“, - svarstė R.ir V.Vičiuliai, kuriems artimi anūkų Agnetės, Algirdo, Gabrielės, Monikos ir Manto kasdieniai rūpesčiai.

Auksines vestuves atšventę pašnekovai sakė, jog visus tuos penkis dešimtmečius, išsaugoję tvirtą tikėjimą, gyveno darnoje ir santarvėje. Ypatingų laimės receptų neieškoję: R.ir V.Vičiuliai mano, kad didžioji gyvenimo laimė yra sutikti savąjį žmogų.

• Rašyti komentarą (7)