Archeologą paviliojo inkų žemės paslaptys

Palangos botanikos parką šiuo metu tyrinėjančio 34-erių klaipėdiečio archeologo Roko Kraniausko gyvenimo istorija galėtų tapti geros kelionių bei nuotykių knygos siužetu. Dar studijų metais jis tapo Lietuvos povandeninės archeologijos pionieriumi: tyrinėjo nuskendusius laivus ir aptiko pirmąją Lietuvoje gyvenvietę ežero gelmėse. Vėliau įsiklausęs į likimo balsą, R.Kraniauskas patraukė į Pietų Ameriką. Apkeliavęs ją apsigyveno Peru ir ten sukūrė šeimą. Po žemės drebėjimo, kuris nusiaubė jo namus, prieš trejus metus su šeima jis sugrįžo į Lietuvą.

Šešerius metus architektas Rokas Kraniauskas keliavo ir tyrinėjo Pietų Ameriką - istoriją, papročius, žmones. Ten jis sutiko ir antrąją savo likimo pusę - būsimą žmoną Izabelę.

Patraukė per Andų kalnus

R.Kraniauskas sakė visąlaik svajojęs pakeliauti po pasaulį, išmaišęs Europą, bet ši svajonė jam tapo realybe tik po archeologijos studijų.

Tris mėnesius pasimokęs ispanų kalbos, jis pardavė savo automobilį ir nusipirko bilietą į Čilę. Šiek tiek pinigų liko ir kelionei. Susikrovęs kuprinę, 2002-ųjų liepą išskrido į nežinomą pasaulį.

Rokas patraukė per Andų kalnyno valstybes – Čilę, Boliviją, Peru ir Ekvadorą. Prisiliesdamas prie senovės civilizacijų, kirto skirtingas geografines platumas - vandenyną, kalnus, dykumą ir džiungles. Išskrido vasarą, galvojo – bus šilta, o ten – žiema: lijo, bet buvo žvarbu. Tad bėgo kuo toliau nuo žiemos - į šiaurę. Pakeliui dar aplankė Čilei nusipelniusio lietuvio geologo Igno Domeikos vardu pavadintą kalnyną.

San Pedro de Atakana – kaimas dykumoje - paliko itin stiprų įspūdį keliautojui. Tai – sausiausia pasaulio vieta, kurioje niekada nelyja, ir žemė nuo vario ir geležies gausos atrodo raudona, joje - gausu observatorijų.

„Nežinojau iš anksto, kur pabuvosiu, turėjau tik bendrą tikslą – aplankyti inkų žemę. Esu individualistas, man įdomu pasiklausyti savo paties likimo. Ne vienas žmogus puoselėja panašius norus, bet nėra lengva užbraukti vieną gyvenimo etapą ir pradėti kitą - visiškai nežinomą. Pietų Ameriką pasirinkau todėl, kad esu archeologas - mane traukė istorinės vietos“, - kalbėjo R.Kraniauskas.

Išvykdamas turėjo tik kuprinę, palapinę ir miegmaišį. Vengė viešbučių ir motelių: „Nieko neįprasto: toks jau archeologo gyvenimo būdas - visos vasaros prabėga palapinėse. Gyvenau kaip valkata: keliaudavau pėsčiomis arba pigiais autobusais, kartais – „tranzu“, - atviravo jis.

Džiunglių žavesys ir siaubas

Šventajame slėnyje R.Kraniauską žavėjo išlikę inkų civilizacijos pėdsakai.

Tris savaites keliavęs po Čilę, Rokas patraukė į Boliviją. Čilė jam nepatiko: „Žmonės ten – pasikėlę, nes ekonomiškai Čilė ir Argentina – stipresnės už kitas Pietų Amerikos valstybes. Tai – baltųjų apgyvendintos šalys, kuriose ir pragyvenimas gana brangus“.

Bolivijos siena - aukštai kalnuose, maždaug 5 tūkst. km virš jūros lygio, kur trūko oro, girdėjosi, kaip širdis varinėja kraują, vimdė. Nuo ilgo buvimo kalnuose, akyse ėmė dvejintis vaizdai.

„Pasitiko boliviečių pasieniečiai su automatais. Tačiau žmonės – be pykčio ir arogancijos, į turistą žvelgė be nusiteikimo pasipelnyti, stengėsi paaiškinti ir pagelbėti“, - prisiminė keliautojas. Jam reikėjo nusileisti į džiungles, tačiau Bolivijoje nėra tiltų ir kelių. Prisišliejęs prie vietinių gyventojų, keliaudavo sunkvežimiais. Sykį, džiunglių kelyje kertant upę, pažiro sutvirtinti rąstai. Teko bristi į piranijomis verdančią upę išstumti sunkvežimį.

Rokas žinojo, kad džiunglių mieste Guajaramerine yra palaidotas lietuvių keliautojas Matas Šalčius, tačiau jo kapavietės nepavyko pasiekti.

Guajaramerine jį pasitiko nežmoniškas karštis: šlapia ir tvanku – kaip pirtyje. Puola visi vabzdžiai: kas tik juda, tas ir kanda. „Ėjau palei upę, girdžiu – ššššš, žiūriu - barškuolė iškėlusi uodegą barškina“, - prisiminė. Išgirdęs šaižų, kaip įjungtos mašinų signalizacijos, garsą, suvokė, kad tai – cikados.

Nors išvykdamas buvo pasiskiepijęs nuo visų ligų ir išvengė maliarijos, tačiau vapsvos įgėlimas jaunam vyrui turėjo rimtų pasekmių. Vapsva padėjo kiaušinėlį blauzdoje po oda: iš pradžių niežėjo, po to atsirado piktžaizdė, kol išlindo balta lervos galvutė. Užveržęs koją, pats bandė ją pašalinti peiliu, tačiau nepavykus, kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, ir jam iš gilaus audinio pašalino 1,5 cm dydžio lervą.

Kvapą gniaužė radiniai

Keliautojas pabuvojo senoviniame Tivanaku mieste, kuris buvo įkurtas apie 800-uosius metus ir davė pradžią inkų imperijai.

„Teritorija ten buvo kasinėta vokiečių nacių laikais - jie atidengė plotus ir paliko. Tokie jie išliko ligi šių dienų. Prisirinkau fantastiškai apdirbto akmens detalių, spiralių. Stulbino, kad aplink Tivanaku miestą – džiunglės, jokių civilizacijos pėdsakų, o akmuo apdirbtas meistriškai: sudėtingų formų detalės tarytum išimtos iš mechanizmų, sukabintos bronzinėmis kabėmis, - stebėjosi R.Kraniauskas. – Šią techniką vėliau perėmė inkai“.

Pabuvojęs inkų piligrimų vietoje - Isla del Sol – Saulės saloje, kuri pagal jų mitologiją yra pasaulio gimimo vieta, Rokas toliau siekė tikslo - aplankyti Andų šlaite, 2 tūkst. 350 m virš jūros lygio, XV – XVI a. įkurtą legendinę inkų tvirtovę Maču Pikču ir Naskos dykumą, esančias jau kitoje valstybėje - Peru teritorijoje.

„Maču Pikču yra monopolininkų rankose. Jį galima pasiekti traukiniu arba autobusu, bet ir kelionė, ir objekto apžiūra kainuoja brangiai. Patyriau visokių nuotykių - ėjau pėsčiomis palei geležinkelį, susiradau praėjimus per krūmokšnius, bet savo pasiekiau“, - pasakojo R.Kraniauskas, vėliau dirbęs gidu ir šias vietas aplankydavęs dažnai.

Naskos dykumą jis išvaikščiojęs pėsčiomis. Iš pradžių paslaptingus piešinius bandė suvokti nuo kalvų, bet tai pasirodė neįmanoma. Piešiniai – tai milžiniškos linijos plokštumose, išvalyti grioveliai, šalia kurių – keramikos šukės su piešiniais, bylojančiais apie gyvenimą tose vietose.

Pats suprojektavo namą

Pusmetį trukusi R.Kraniausko kelionė per Andus užsibaigė Peru sostinėje Limoje. „Iš pradžių galvojau nukakti ligi Šiaurės Amerikos, bet pritrūko pinigų – įsidarbinau anglų kalbos mokytoju. Gauti darbą ten – paprasta, nes visi – jaunimas ir suaugę - nori išmokti angliškai. Be to, ateina etapas, kai „nusėdi“ – persisotini įspūdžių ir jie suvienodėja“, - atviravo keliautojas.

Rokas pradėjo rengti architektūrinius projektus: užsakymų iš Lietuvos jam atsiųsdavo mama - palangiškė architektė Audra Žukauskaitė. Dar įsidarbino gidu.

Limoje lietuvis susipažino su vietine lotynų amerikiete Izabele, vedė ją ir apsigyveno Pisko mieste.

„Nusipirkau žemės sklypą prie okeano, pats susiprojektavau dviejų dalių namą pagal specialų antiseisminį projektą. Kartu su Izabele Piske pragyvenome 6 metus, mums gimė duktė Audra. Pagal peruiečių tradiciją, gimus vaikui, jam suteikiami tėvų arba senelių vardai“, - pasakojo Rokas, kurio pirmagimei duotas jos močiutės vardas. Jau Lietuvoje gimęs Rokas perėmė savo tėčio vardą.

2007 m., trumpam sugrįžus į Lietuvą dalyvauti tarptautinėje povandeninėje archeologinėje ekspedicijoje Molėtų rajono Luokesų ežere, kur R.Kraniauskas dar ligi kelionės tyrinėjo nuskendusią 2,5 tūkstantmečio senumo gyvenvietę, jis išgirdo apie Peru nusiaubusį žemės drebėjimą.

Laimei, sugriuvo tik viena jo statyto namo dalis, ir jo šeima nenukentėjo. Pisko mieste žuvo apie 500 žmonių, kurie meldėsi senoje, iš purvo nudrėbtoje, bažnyčioje. Griuvo seni kolonijiniai statiniai, žuvo daug Roko pažįstamų.

Žemės drebėjimas nulėmė apsisprendimą

„Po žemės drebėjimo baigėsi kelionių ir egzotikos metas. Su šeima sugrįžau į Lietuvą, - kalbėjo Rokas. - Aš vis bandydavau Peru kultūrą lyginti su Lietuva: kuo ilgiau gyveni, pajunti, kad labiausiai skiriasi gamta, o bendražmogiški dalykai – tie patys. Ten – europiečių kolonijos, vyrauja katalikų tikėjimas ir jų vertybių skalė – ta pati. Senųjų civilizacijų palikimas, mano galva, ten nukirstas“.

Visgi sugrįžti atgalios traukė ir tautų charakterių skirtumai: pašnekovo žodžiais, žmonės ten – be atsakomybės, nesilaiko dalykinių susitarimų, konkretų žmogų ilgainiui tai ima erzinti.

Sugrįžęs į Lietuvą R.Kraniauskas visa galva pasinėrė į archeologiją, jis džiaugiasi, kad jo darbas ir pomėgis – tai viena aistra. Jis vėl dalyvauja profesoriaus Vlado Žulkaus vadovaujamose povandeninėse archeologinėse ekspedicijose, dirba Klaipėdos universitete ir studijuoja archeologijos doktorantūrą.

Jis džiūgavo, kad dabartiniai darbai - kasinėjimai Palangos botanikos parke, ties rožynu - jam irgi pateikia vis naujų staigmenų: aptikta ne tik tūkstantmečio senumo kuršių gyvenvietė, bet įsikasus dar giliau – iki 1,7 m - atsivėrė ir buvusio ežero pakrantė su rąstinės medgrindos liekanomis.

• Rašyti komentarą (6)